Ne kartą geriausio PAR verslininko apdovanojimą pelnęs B.Joffe įsitikinęs, kad Lietuva – nepanaudotų galimybių kraštas.
Tereikia pasitelkti daugiau vaizduotės ir pasinaudoti visais privalumais.
– Pirmąkart atvykęs į Lietuvą ieškojote savo šeimos šaknų. Kokios priežastys šį kartą atvedė į Lietuvą?
– Tos pačios – noriu dar kartą pažvelgti į savo praeitį. Be to, turiu verslo planų.
Mano motinai buvo ketveri, kai ji su tėvais išvyko iš Lietuvos į PAR. 1920-aisiais daugiau nei 10 tūkstančių šeimų buvo priverstos palikti Lietuvą. Į PAR nukeliavę žydai patyrė daug sunkumų.
Neįtikėtina, kiek daug jie pasiekė neturėdami gero išsilavinimo, nemokėdami anglų kalbos.
Atvykėlių iš Lietuvos įtaka PAR ekonomikai vis didėjo. Dabar jie – labai įtakingi žmonės.
– Ką apie Lietuvą girdėjote augdamas tolimoje Afrikos šalyje?
– Apie Lietuvą daug girdėjau iš savo pusbrolio, kuris šalį paliko 1970-aisiais. Girdėjau ir daug gerų dalykų, ir daug blogų.
Apie Lietuvą visi iš jos kilę žydai kalbėdavo su ilgesiu – jiems buvo skaudu, kad teko palikti savo namus. Tokį pat jausmą ir aš patiriu pirmą kartą viešėdamas Lietuvoje.
Lankiausi kaime, iš kurio kilo mano motina. Ant Širvintos upės kranto radome malūną, kuris priklausė mano seneliams. Dabar malūnas nebeveikia.
Girdėjau, kad kažkas nori tą apgriuvusį namą restauruoti ir įkurti poilsiavietę. Bus įdomu pažiūrėti, kaip viskas atrodys.
Kartu su manimi Lietuvoje dabar viešinčios žmonos Lee šaknys – taip pat čia. Jos šeima kilusi iš Panevėžio rajono Raguvos miestelio. Tai labai miela vieta.
Ten pamatėme Lietuvą tokią, kokią ir įsivaizdavome, – su nedideliais senais mediniais, bet gerai prižiūrimais namais. Pridariau daugybę jų fotografijų.
Gaila, kad Lietuvoje neturime jokių giminaičių.
Manome, kad mano senelis turėjo dvi seseris. Iki šiol turiu jų nespalvotą fotografiją.
Niekada nežinojome, kas joms nutiko. Bandome jas surasti.
Mano mama apie savo šeimą nekalbėdavo. Bet nenuleidžiame rankų. Nuėjęs į archyvą išgirdau ten dirbančios moters klausimą: „Ar tik jūs čia jau nebuvote?”
Buvome. Nors niekas nepasikeitė, norisi visus dokumentus peržvelgti dar kartą.
Kartu su mumis iš PAR atvykusiai draugų porai pasisekė rasti, iš kur kilę jų tėvai. Jie buvo labai sujaudinti.
– Jūs sakėte, jog Lietuva labai pasikeitė per dešimtmetį. Kaip?
– Didžiausius pokyčius matau žmonių sąmonėje.
Kai pirmą kartą atvažiavau į Lietuvą, buvote neseniai atgavę nepriklausomybę. Žmonės vis dar atrodė įtarūs, uždari.
Dabar jauni lietuviai kitaip rengiasi, yra atsipalaidavę, smalsūs, visai kitaip žiūri į turistus.
Aš – pagyvenęs žmogus, tačiau gatvėje galiu su jais lengvai užmegzti pokalbį. Dauguma dabar kalba angliškai.
Vyresnioji karta vis dar konservatyvi ir atsargi. Kartą apsilankęs Vilniaus Halės turguje daug fotografavau. Jauni žmonės į tai nekreipė dėmesio. Tuo tarpu vyresnieji į mane dėbsojo nepatikliai.
Ši viešnagė į Lietuvą yra viena nuostabiausių kelionių per visą mano gyvenimą. Būna akimirkų, kai čia pasijuntu lyg namie.
Todėl kur nors miške šalia ežero norėčiau įsigyti nedidelį medinį namelį su keliais kačiukais, karve. Anksti rytą nusiprausčiau šaltu vandeniu iš kibiro, lesinčiau vištas.
Ketinu tai padaryti. Noriu sugrįžti į Lietuvą, dar daugiau pamatyti.
– Dėl to jūs ryžotės Lietuvoje imtis verslo?
– Nežinau, ar Lietuva būtų ta šalis, kurioje žvalgyčiausi verslo projektų, jeigu mano šaknys būtų ne čia. Pasaulyje yra kur kas daugiau didesnių ir greičiau besiplėtojančių rinkų.
Artimiausiu metu ketinu įsigyti įmonę Kaune. Verslas, kurį ketinu pradėti, susijęs su maisto tiekimu restoranams. Tai viena verslo šakų, kuria užsiimu ir PAR.
Įdomu, kaip viskas man klostysis Lietuvoje.
Kol kas aš sužavėtas. Į Lietuvą atvykau su keliais draugais. Jie taip pat turi verslo sumanymų.
Per savaitę daug keliavome po šalį, susitikome su Vyriausybės atstovais, Vilniaus ir Panevėžio merais.
Įsitikinome, kad Lietuvoje yra daug galimybių. Bet pamatėme, kad čia yra ir nemažai problemų.
Viena didžiausių – daug jaunų žmonių išvažiuoja dirbti į kitas Europos šalis.
Vyriausybė turi imtis veiksmų, kad būtų kuriamos naujos darbo vietos. Lietuvoje turi būti plečiamas turizmas.
Tarkim, reikėtų vilioti atvykti iš Lietuvos kilusius PAR gyventojus. Šiuo metu PAR gyvena 70 tūkstančių žydų. 90 procentų jų yra kilę iš Lietuvos.
PAR gyvenantys litvakai – didelė rinka, į kurią turėtų atkreipti dėmesį Lietuvos valdžia. Vyriausybė ir ypač Vilnius daug daro, kad atkurtų žydų paveldą. Tai paskatins litvakus atvykti į savo protėvių šalį.
Su Vilniaus meru Artūru Zuoku kalbėjome, kad sostinėje reikėtų sukurti ir Pietų Afrikos Respublikos paveldo gatvę.
Priežasčių, kodėl žmonės galėtų čia atvykti, daugybė – paveldas, puikūs restoranai, parduotuvės, gražios merginos.
Neįtikėtina, kaip Lietuvoje restoranai pasikeitė per dešimtmetį. Dabar visiškai kitoks požiūris, aptarnavimas, maisto kokybė.
– Ar tiesa, kad svarstote galimybę Lietuvoje kurti oro linijų bendrovę?
– Mano įkurtai verslo grupei priklauso didelė dalis PAR oro linijų „Comair”.
Tiriame galimybes, ar galėtume aviacijos verslą pradėti ir Lietuvoje. Kol kas anksti sakyti ką nors konkrečiau.
– Jums priklauso ir vienas Johanesburgo futbolo klubų. Nesusigundysite į sportą investuoti Lietuvoje?
– Akivaizdu, kad Lietuvoje geriausia investicija – krepšinio komanda. Tuo tarpu PAR išprotėjusi dėl futbolo.
Bet mano įkurta verslo grupė remia ir kitas sporto šakas.
– Visur nešiojatės fotoaparatą. Fotografija – viena didžiausių jūsų aistrų?
– Taip. Tačiau aš nefotografuoju paminklų ar bažnyčių.
Man patinka fiksuoti situacijas. Pavyzdžiui, pravažiuojantį sunkvežimį, kuris sukelia didelį dulkių debesį, traktorininką.
Į namus parsivešiu kelis šimtus nuotraukų iš Lietuvos.
– Jūs esate išleidęs Afrikos gamtoje darytų fotografijų albumą ir iškiliausių pasaulio verslininkų sentencijų knygą „My Book”, kuri prieš keletą metų buvo pripažinta geriausia pasaulyje verslo knyga.
Galbūt vieną dieną išleisite knygą su fotografijomis ir apie Lietuvą?
– Norint tai padaryti, reikėtų čia praleisti daug laiko – geriau pažinti, perprasti šalį, jos gyventojus.
Pastebėjau, kad Lietuvoje labai svarbi fotografija.
Visuose miesteliuose, kuriuose lankėmės, matėme surengtas fotografijų parodas. Būtų įdomu į Lietuvą atvežti Afrikos gamtos fotografijų parodą.
– Jūsų protėviai turėjo malūną ir kepyklą. Galbūt iš jų paveldėjote pomėgį kepti?
– Ne. Tačiau tiesa ta, kad mano prosenelis buvo kepėjas. Senelis turėjo parduotuvę Ukmergėje. PAR mano tėvai turėjo grūdų verslą.
Prekyba grūdais, naminių gyvūnų ėdalu buvo ir mano pirmasis verslas. Taigi net keturios kartos vertėsi tuo pačiu. Galbūt mano vaikai turėtų daryti tą patį ir pratęsti tradiciją.
Vienas mano sūnus įsitraukęs į muzikos verslą, kitas užsiima kita įvairia veikla. Jie dar jauni.
Vienam 30 metų, kitam – 32-eji. Bet aš jau turiu tris anūkus – dvi mergaites ir berniuką. Galbūt jie seks mano pėdomis.
Kol kas sūnūs nebuvo atvykę į Lietuvą. Bet jie žino, kad jų šaknys – čia. Noriu, kad jie pamatytų Lietuvą.
Savo šeimoje vis dar laikomės kai kurių iš Lietuvos atkeliavusių tradicijų. Pavyzdžiui, valgome barščius.
Nežinau, kur mano tėvo šaknys, tačiau jis gimė Pietų Afrikos Respublikoje. Mūsų šeimoje lietuviškai niekas nekalbėjo. „Į sveikatą” – vieninteliai žodžiai, kuriuos moku lietuviškai. (Juokiasi.)
– Gimėte ir užaugote Johanesburge. Kai buvo panaikintas apartheidas, šalį paliko daug žmonių. Jūs niekada nenorėjote išvykti ten, kur gyventi saugiau?
– Porą metų gyvenau JAV. Ten įsikūrę trys mano broliai. Bet aš sugrįžau į Johanesburgą – čia mano šeima. Čia aš laimingas.
Buvo metas, kai susirūpinę laukėme, kas bus. Šalyje įvyko daug pokyčių. Bet visas po truputį tvarkosi. Už tai reikėtų dėkoti dabartinei valdžiai.
– Jaunystėje buvote užsibrėžęs tikslą tapti milijonieriumi iki trisdešimtojo gimtadienio. Pavėlavote vos dvejais metais. Išduokite sėkmingo verslo formulę?
– Jei tokia būtų, visi būtų sėkmingai dirbantys verslininkai.
Reikia daugybės komponentų. Bet svarbiausia – nebijoti darbo.
Jeigu nori, kad pasisektų, negali blaškytis. Negali iškart žengti dviejų žingsnių.
Nesutinku su tais, kurie mano, kad sėkmingas verslas tik toks, kuris duoda daug pelno.
Kaip ir visi jauni žmonės, buvau ambicingas. Dabar man svarbiausia, ar aš galiu gyventi taip, kaip noriu. Laimei, iki šiol man tai pavyko. Ir nebūtinai tai susiję su tuo, kiek uždirbi.
Pinigai – svarbu. Bet taip pat svarbu ir tai, ką dar sukuri savo kelyje.
Norėčiau padėti jauniems lietuvių verslininkams pasiekti tikslų. Jei tik bus norinčių, pasidalysiu savo patirtimi, patarimais.
PAR dažnai vedu kursus savo kompanijų darbuotojams.
Svarbu, kad žmonės suprastų, kaip kompanija veikia, kokie jos svarbiausi tikslai.
Darbo suteikė 100 tūkstančių žmonių
* B.Joffe gimė 1947 metų birželio 2 dieną Johanesburge.
* 1964 metais Vitvatersrando universitete įgijo buhalterio specialybę.
* 1988-aisiais B.Joffe įkurta verslo grupė „Bidvest” yra didžiausia pagal apyvartą Johanesburgo biržoje kotiruojama kompanija. Tai didžiausia ekspedicinė bendrovė Afrikos žemyne.
* Šiai grupei priklausančiose įmonėse visame pasaulyje dirba apie 100 tūkstančių žmonių.
* Verslo grupė apima įvairias verslo šakas – maisto tiekimą, logistiką ir gamybą, įvairias paslaugas, transportavimą.
* B.Joffe ne kartą buvo išrinktas geriausiu PAR verslininku.