Iš mūsų premjero dažnai girdime pareiškimus apie drąsos reikalaujančius nepopuliarius sprendimus. Tačiau jis nė karto neužsiminė apie tokius sprendimus, kurie reikalautų drąsos iš mūsų, Lietuvos piliečių. Raginimas „susiveržti diržus“ nieko bendro su drąsa neturi. Tai greičiau kvietimas būti kantriems, atsisakyti dalies savo poreikių ir tiesiog bandyti išgyventi. Žinoma, toks raginimas nepasiekia karčios žmonių tikrovės: juk vieni jau kuris laikas veržiasi diržus ant kaulų ir odos, kiti ima matuotis kilpą ant kaklo. Šią liūdną tikrovę neseniai atskleidė ekspertų, Lietuvoje ir Europoje tyrusių savižudybių gausėjimo priežastis, analizė.
Vyriausybė vis ramina mus, vis žada nuoširdžiai mumis pasirūpinti, prašydama tebūti kantriems ir... tik ne drąsiems, t. y., kuriantiems ir atsakingiems. Kodėl „vyriausybininkai“ Lietuvoje nenori, kad piliečiai taptų jų partneriais? Į šį klausimą galėtume atsakyti įvairiopai. Tačiau esmingiausias atsakymas – pasitikėjimo trūkumas.
Iš tiesų valdžia tėra mūsų pačių savimonės veidrodis. Kokia savimonė vyrauja visuomenėje, tokia išmone ir yra valdoma valstybė.
Nepasitikėjimo virusas įsisuko į valdžią ne iš kitur, o iš visuomenės. Nepasitikėjimas yra mūsų dabartiniam piliečių bendrabūviui būdingas bruožas. Tą įrodo ir 2009 metais Europoje atlikta apklausa apie gyvenimo kokybę. Jos rezultatuose skelbiama, jog lietuviai savo pasitikėjimą tautiečiais įvertino tik 4 balais iš 10 galimų. Tuo tarpu už Lietuvą plotu mažesnėje šalyje gyvenantys danai savo tautiečių patikimumą įvertino kiek daugiau nei 7 balais.
Aišku, skirtumo priežastimi laikysime tai, kad Danija – ekonomiškai stipri šalis. Vis dėlto toks, atrodytų akivaizdus, vertinimas yra paviršutinis ir klaidingas. Tikėti, kad mūsų visuomenėje sumažės bėdų ir tapsime moralesni tik pasiekę Danijos ekonomikos lygį, yra saldus, bet pavojingas lūkestis.
Manau, kad per visą Nepriklausomybės dvidešimtmetį iki dabar esame būtent šio lūkesčio vergais, kurių patiklumu vis naudojasi pinigų ir galios ištroškę populistai. Mat, praturtėjimas nebūtinai reiškia piliečių solidarumą. Praturtėjimas gali būti socialinės atskirties ir visuomenės sluoksnių supriešinimo priežastimi. Piliečių visuomenės gerovė ir moralė nėra tiesiogiai proporcinga turto toje visuomenėje kaupimui.
Neseniai teko bendrauti su vienu danų investuotoju. Kalbėjomės apie lietuvių ir danų mąstysenos skirtumus. Prisiminiau, kad jau kuris laikas danai pasaulinėse apklausose nepaleidžia laimingiausios tautos titulo. Tad ir pasiteiravau savo pašnekovo: kokia yra tikroji mūsų visų išsiilgtos laimės priežastis? Ar tai, kaip mano daugelis, yra „daniškas socializmas“ bei stabilūs ekonominiai rezultatai?
Pašnekovas nepuolė tuoj atsakinėti, bet, nuleidęs galvą, susimąstė. Po to užtikrintai pareiškė: „Mūsų laimės priežastis yra tai, kad mes pasitikime vienas kitu ir todėl galime jaustis saugiai. Ekonominė ir visa kita gerovė – tik šio pasitikėjimo rezultatas.“ Toks teiginys skatina suabejoti vien ekonominiu klestėjimu garantuojamos laimės receptu.
Grįžkime prie mūsų pasitikėjimo vienų kitais reitingo ir, turėdami omenyje laimingiausios tautos atstovo išsakytą tezę, pabandykime iš naujo suvokti dabartinę mūsų padėtį. 2009 metų apklausoje sava ranka pasirašytą nepasitikėjimo „ketvertą“ turėtume atrasti ir įvertinti visose mūsų gyvenimo srityse.
Visų pirma, nepasitikime verslininkais. Jie vis dar yra laikomi mažų mažiausiai nelegaliais būdais pralobusiais sukčiais. Nepakankamą pasitikėjimą lietuvišku verslu liudija ir geidžiamiausių darbdavių reitingų lentelės – jose nevyrauja lietuviško kapitalo bendrovės.
Nepasitikime savo Vyriausybe ir jos vadovu. O Vyriausybė ir jos vadovas akivaizdžiai nepasitiki savais piliečiais ir jų galimybėmis kurti. Tai įrodo ne tik „diržų susiveržimo“ paskatos užkrauti mokesčiai. Liūdnai iškalbingas yra ir paprasčiausias valios trūkumas rimtai užsiimti biurokratijos, kuri dažnai tegeba sėkmingai užsmaugti privačią iniciatyvą, saulėlydžiu.
Nepasitikime ir valdininkais, o valdininkai - mumis. Taigi bandome „savaip“ susitarti ir galutiniame rezultate turime korupcijos masto bėdą. Ir iš principo, ar slegianti biurokratijos našta kartais nėra klestinčio nepasitikėjimo vienų kitais išraiška?
Galiausiai mūsų tarpe pradėjo gausėti nepasitikinčių net ir pačiais demokratijos bei rinkos ekonomikos principais. Tad, nusivylę, toliau keliatūkstantinėmis miniomis traukiame iš savo krašto į didesniu laimės koeficientu trykštančias šalis.
Pabandykime išsiaiškinti siaučiančios nepasitikėjimo ligos priežastis.
„Norint tobulinti gyvenimą, reikalingas tikėjimas juo. Net norint būti patenkintam, būtina jausti tam tikrą nepasitenkinimą esama padėtimi, o norint išlaikyti būtiną pasitenkinimą ir būtiną nepasitenkinimą, nepakanka akivaizdžios stoiko pusiausvyros. Taip yra todėl, kad grynoje rezignacijoje nėra nei gigantiškos malonumo lengvybės nei tobulos kentėjimo netolerancijos. Patarimas „tiesiog ištverti su šypsena“ kelia pamatinį prieštaravimą“, – vienoje esė ragina britų rašytojas G.K.Chestertonas.
Jei jau esame drąsi šalis, kaip kad apie mus skelbia Lietuvos įvaizdžio kūrėjai, nepabijokime tokie ir būti. Pirmiausiai nebijokime sau ir savo esamiems bei buvusiems lyderiams pasakyti, kad jau dvidešimt Nepriklausomybės metų girdimas prašymas „tiesiog išverti su šypsena“ kol savaime ateis geresni laikai – mūsų netenkina. Be to, turime atsakyti į du mūsų bendrabūviui esminius klausimus: kodėl nepasitikėjimas mūsų tarpe vis dar išlieka ir kaip galėtume pasitikėjimą atgaivinti?
Atsakyti į pirmąjį klausimą nėra lengva. Visą kaltę suversti sovietmečio penkiasdešimtmečiui būtų neteisinga. Žinoma, šis laikotarpis padarė didelę žalą žmonių santykiams ir žmogiškumui apskritai. Bet sovietmetis praėjo, o suskaldyta ir įbauginta visuomenė liko.
Vadinasi, per Nepriklausomybės dvidešimtmetį taip ir neįvyko mūsų savivokos kaita. Matyt teisūs yra tie, kurie primena, jog prieš dvidešimt metų Nepriklausomybės kovose dalyvavo toli gražu ne didžioji Lietuvos žmonių dalis. Šio priminimo tikslas nėra ką nors įžeisti. Priešingai – juo pasakoma, kad radikali savivokos transformacija Lietuvoje vis dar yra žūtbūtinės kovos už savo Tėvynės nepriklausomybę užduotis. Ir tai tiesa.
Nepriklausomybė nėra šiaip sau laisvės nuo bet ko būvis. Tautos nepriklausomybė įvyksta per laisvą piliečių susitelkimą bendro gėrio kūrimui. O pastarasis yra kuriamas žmonių dalyvavimu politikoje, t.y. per pilietinius tarimosi ir susitarimo įgūdžius, asmeninį ir bendrąjį gėrį kuriantį darbą. Taip gimsta demokratinė respublika.
Ar tokią Nepriklausomą Lietuvą sukūrėme? Dabartinę mūsų padėtį filosofas Vytautas Radžvilas pavadino „neįvykusia valstybe“. Galėtume pridurti: ne tik neįvykusi, bet ir skurdoka. Tačiau skurdi ne ekonomiškai. Manau, kad didžiausia šiandien patiriama mūsų žmonių skurdo rūšis, o kartu ir nepasitikėjimo vienas kitu priežastis, yra vienišumas. Tikrai gili ir aktuali dabartinio popiežiaus Benedikto XVI-jo įžvalga, kad iš atskirties, buvimo nemylimu ar sunkumo mylėti, kyla įvairios skurdo rūšys, įskaitant ir materialinį.
Vienišumas – mūsų nepasitikėjimo šaltinis. Vienišumo būklės jokiu būdu nereikia painioti su vienatve. Kaip teigia politikos teoretikė Hannah Arendt, vienišumas – tai situacija, kurioje aš kaip asmuo jaučiuosi netekęs bet kokios žmogiškos bendrystės net nebūdamas izoliuotas. „Vienatvei reikia paprasčiausiai būti vienam, tuo tarpu vienišumas skaudžiausiai pasirodo tada, kai esi su kitais“, – tvirtina vokiečių teoretikė. Vienišumo jausmą patiriame tada, kai nebegalime suprasti, kas mus saisto, arba bent jau turi saistyti su Lietuvoje gyvenančiais tautiečiais. Todėl emigracija yra ne tik nepasitikėjimo, bet ir gilesnės psichologinės būsenos – vienišumo – išraiška.
Emigruojantys žmonės, nepaisant to ar jie ruošiasi grįžti ar ne, visų pirma patiria tapatumo krizę. Vis daugiau žmonių be bendros kalbos ir nykstančios tautinės kultūros neberanda tapatybės, bendrumą su kitais tautiečiais, laiduojančių veiksnių.
Neapsigaudinėkime: talentingų, atkaklių ir šaunių mūsų krepšininkų bei kitų sportininkų iškovotos šlovės akimirkos sutelkia mus tik trumpai džiaugsmingai šventei. Jai pasibaigus ir toliau išgyvename vienišumą, kurio negalime fiziškai ištverti. Tad emigruojame, arba dar blogiau – pasitraukiame iš gyvenimo savo noru.
Tapatybės krizę taip pat stebi ir mūsų ekonomikos ekspertai. Štai Rimantas Rudzkis, kalbėdamas apie ekonominio atsigavimo perspektyvas ir emigracijos prevenciją, visų pirma akcentuoja patriotizmo skatinimą. „Siekiant sustabdyti šiuos procesus, reikia ryžtingų permainų tiek ekonominės aplinkos, tiek mąstymo keitimo prasme – vėl gaivinant patriotizmą ir bandant įkvėpti didžiavimąsi Lietuva. Dažnai užtenka pagarbos žmogui, tvarkos, teisingumo ir tada jis žiūri į savo valstybę su pasididžiavimu. Šiuo metu to nėra“, – tvirtina ekonomistas.
Kas gi mūsų tarpe gaivins patriotizmą, aukštins pagarbą žmogui, skleis teisingumą ir tvarką? Žinia, gyvename nors ir vis labiau nuviliančioje, bet visgi demokratinėje respublikoje. Ji – mūsų tautos apsisprendimo išraiška, visu mūsų valia įtvirtinta Konstitucijoje. Esame suvereni, taigi ir save valdanti visuomenė. Todėl atsakymas labai neoriginalus, bet vienareikšmis: patys turime imtis pasitikėjimo, pagarbos ir teisingumo restauracinės misijos.
Tačiau kaip įveikti tą vienišumo jausmą, kaip išsiveržti iš vidinio kalėjimo? Tai priklauso nuo to, kaip žvelgiame į save ir savo artimą. Šis požiūris tarpsta mūsų istoriniame pavelde. Iškiliais mūsų valstybės laikais tapome katalikiška tauta. Tačiau šiandien šį dvasios iškilumą praktikuoti atsisakome. O ar iš tiesų suprantame, ko atsisakome? Ar tikrai pažįstame tai, kuo sakome tikį? Juk mūsų taip menkai praktikuojamame krikščioniškame tikėjime užkoduoti du pagrindiniai dalykai: artimo meilė bei prigimtinis žmogaus, sukurto pagal Dievo atvaizdą, orumas.
Demokratinėje santvarkoje egzistuoja geriausios sąlygos, kuriomis gali atsikleisti kiekvieno mūsų prigimtinė lygybė Kūrėjo akivaizdoje. Dar daugiau, demokratijos sąlygomis turime geriausias galimybes atskleisti save pačius - įvairiais talentais apdovanotus kūrėjus.
Kas trukdo? Matyt tai, kad mūsų sąmonę iš tikrųjų veikia nauja šliaužianti jėga, skatinanti pamiršti ne tik istorinį mūsų valstybės išlikimą laidavusį dvasinį pagrindą, bet ir užmaskuotai peršanti kultūriškai bei patriotiškai bestuburę, veidmainiškai tolerantišką, radikaliai individualizuotą mąstyseną ir beprasmę žmogaus gyvenimo formą. Šia nauja dvasine okupacija siekiama vieno – palikti mus visus vienišumo, t. y., psichologinėje „visų karo su visais“, būklėje.
Todėl tik įveikę vienišumo būseną pradėsime žengti kuriančios meilės link. Meilės ne tik kaip jausmo, bet ir kaip tam tikro pasiaukojimo reikalaujančio veiksmo. Aukodami kai kuriuos asmeninius interesus bendrojo gėrio labui, žengiame į naują, mus visus siejančią, erdvę. Nepaisydami vienas kito skirtumų, būdami orūs, žinosime, kad galime diskutuoti ir susitarti dėl mums visiems svarbių dalykų. Taip įteisiname save ne tik kaip demokratiją, bet ir kaip respubliką – viešą visų reikalą.
Galiausiai, atgijusį tarpusavio pasitikėjimą turėtume tvirtinti ant trijų atramų: tiesos, teisingumo ir bendro darbo įgūdžių. Anot Mindaugo Kubiliaus, ant tokių pamatų suręstoje visuomenėje tampa įmanomas bendras ir našus darbas – piliečių ūkinių ir kuriančių santykių stabili plėtra. Tada piliečių ir jų valdomų ūkio subjektų tarpusavio pasitikėjimas įsitvirtina aukštos ir našios pridėtinės vertės kūrimo procesuose ir, ilgainiui, šalies gerovėje.
Atsikratę vienišumo diktuojamo greito suklestėjimo iliuzijos, pradėsime kurti piliečių tarpusavio pasitikėjimu grįstos demokratijos prielaidas: savivaldos išplėtimą, demokratiškai reformuotą rinkimų sistemą bei praktiškai prieinamą ir įgyvendinamą referendumo teisę. Ant šių pagrindų sukursime tvarų piliečių bendrabūvį.
Pagaliau ir politiką laikysime ne „nešvariu verslu“, bet, atvirkščiai, mūsų tautos laisvę ir nepriklausomybę įprasminančia priemone. Pasitikėjimu grįstoje demokratijoje korupcinių sistemų – politinės oligarchijos, partokratijos, oligopolijos – plitimas tampa užkardytas. Tuomet ir viešėdami užsienyje galėsime didžiuotis ne tik pasiekimais krepšinyje, bet ir sava valstybe Lietuva, kurioje piliečių tarpusavio pasitikėjimo galia žydi vienybė.
***
Šis tekstas paskelbtas www.cezaris.lt