Viskonsino valstijos Kolerio miestelyje, kuriame yra garsios santechnikos įrengimų firmos “Kohler” būstinė ir gamykla, gyvenantis Philas Waitkus – vienintelis lietuvis, kurio pavardė yra miestelio telefonų knygoje.
Ph.Waitkaus tėvas Feliksas Vaitkus (1907-1956) 1933 metų liepos 15 d. S.Dariaus ir S.Girėno žygį – lėktuvu perskrido Atlantą, nors Kauno taip pat, kaip ir jo pirmtakai, nepasiekė – nusileido Airijoje.
Po šio skrydžio atvykusį į Lietuvą lakūną pasitiko kaip didvyrį – jis važinėjo po šalį, susitiko su daugybe žmonių, lankėsi įvairiose organizacijose, visur jam buvo rodoma didžiulė pagarba. F.Vaitkus įėjo į istoriją kaip šeštasis lakūnas, vienas įveikęs Atlantą – apie tai liudija ir įrašas jo antkapyje Kolerio kapinėse.
Didelis, bet labai jaukus Ph.Waitkaus namas Kohlerio pakraštyje – tikras muziejus, kur saugoma daugybė legendinį lakūną ir jo skrydį menančių daiktų.
Vos įėjus į svetainę, į akis krenta ant stalo patiesta lietuviška tautinė juosta, ant spintos – S.Dariaus ir S.Girėno metalinė skulptūrėlė. Mus pasitikęs Ph.Waitkus ir jo žmona pradeda nešti dešimtis albumų, kuriuose įamžintas jo tėvas, rodo jo apdovanojimus, atneša Vytauto Didžiojo III laipsnio ordiną, įteiktą tėvui 1935-iaisiais, o galiausiai atsineša ir brangiausią relikviją – nedidelę medinio lėktuvo „Lituanica II“ nuolaužą, kurią prieš porą mėnesių parsivežė iš Airijos.
„Esate pirmieji lankytojai mano namuose iš Lietuvos. Mes nekalbame lietuviškai, todėl nesuprantame, kas parašyta po nuotraukomis tėvo albumuose, nežinome, kokie čia apdovanojimai“, - apgailestauja šeimininkas.
Vartome tuos albumus – iškilmingas F.Vaitkaus pasitikimas Kaune, priėmimas pas ministrą pirmininką, per Atlantą sėkmingai perskraidintos pašto siuntos įteikimas Kauno pašte, pagerbimas įvairiose lietuviškose organizacijose, poetės Salomėjos Nėries specialiai Atlanto nugalėtojui sukurtas eilėraštis su jos autografu..
Ph.Waitkaus miegamąjame ant sienos kabo garsiausio prieškario Lietuvos šaržų piešėjo Juozo Olinardo Penčylos pieštas F.Vaitkaus ir jo žmonos portretas. O praeinant koridoriumi šeimininkas lyg tarp kitko mosteli į savo mokyklinių laikų fotografiją – jis mokėsi kartu su JAV kino žvaigžde Harrisonu Fordu.
„Tėvas buvo mažakalbis, tad apie savo legendinį skrydį nedaug pasakojo, - sakė 72 metų P.Waitkus. – Jis mėgdavo leisti laiką su manimi gamtoje, mes kartu žvejodavome, ir jis pasakodavo daugiau apie lėktuvų bandymus, apie savo tuometį darbą. Apie tą skrydį per Atlantą daugiau išgirdau iš savo mamos, kuri prisiminė, kaip jie abu buvo sutikti po skrydžio Lietuvoje. Maždaug savaitei praėjus po skrydžio, tėvas parašė apie jį savo tėvui, mano seneliui, ir iš to laiško apie skrydį per Atlantą aš sužinojau daugiausia.“
F.Vaitkus gimė 1907 metais Čikagoje, jo tėvas buvo kilęs iš Lukošaičių kaimo netoli Gruzdžių (Šiaulių raj.). Motina Marija Stankevičiūtė gimė Žagarėje. F.Vaitkus mokėsi Čikagos universitete, vėliau Kalifornijos aviacijos mokykloje baigė aukštuosius aviacijos kursus.
Kai 1933 metais S.Dariaus ir S.Girėno skrydis baigėsi tragiškai, Amerikos lietuviai pradėjo svarstyti, kaip pakartoti tą žygį.
Tų pačių metų rugsėjį buvo įkurta Amerikos lietuvių transatlantinio skridimo sąjunga (ALTASS), kurios tikslas buvo parengti naują skrydį. Už suaukotas lėšas buvo įsigytas lėktuvas „Lockheed L-5B Vega“, jis pervadintas „Lituanica II“ vardu. Nemažai pinigų skyrė ir “Kohler” kompanija.
Iš pradžių buvo planuota, kad per Atlantą skris kitas lakūnas, bet tas atsisakė ir tada ši misija patikėta jo tėvui. Ilgai buvo laukiama gero oro, kol galiausiai 1935 metų rugsėjo 21 dieną (tą pačią dieną F.Vaitkus tapo ir Lietuvos aeroklubo garbės nariu) lėktuvas pakilo iš Niujorko „Floyd Bennet Field“ oro uosto ir pasuko Kauno link.
Tačiau Kauną pasiekti ir šiam lakūnui nebuvo lemta - daugiau kaip 17 valandų nedideliu lėktuvu jis skrido per lietų ir šlapdribą. Pasiekęs Airijos krantus F.Vaitkus pastebėjo, kad sugedo benzino siurblys ir tapo aišku, jog Kauno jis jau nepasieks.
Beilinrobo miesto apylinkėse pamatęs nemažą ganyklą, nutarė joje nutupdyti „Lituanica II“. Nors lakūnas planavo, kad pasipildys kuro baką ir tęs kelionę, bet leidžiantis vėjo gūsis bloškė lėktuvą į šoną ir jį apgadino – nulūžo sparno galas, buvo pažeista važiuoklė.
Taip ir baigėsi 21 val. 30 min. kelionė, per kurią buvo įveikta 5100 kilometrų. F.Vaitkus tapo šeštuoju pasaulyje ir vieninteliu tais metais pilotu, kuris vienas perskrido Atlantą – iki jo 1927 metais tai atliko Charlesas Lindberghas, 1932-aisiais – Amelia Earhart, dar po metų - Willy Postas, Jimmy Matternas ir Jamesas Mollisonas bei 1933 metais S.Darius ir S.Girėnas.
Po pagerbimo Lietuvoje, kai aplankė ir savo tėvo tėviškę Šiaulių rajone F.Vaitkus grįžo į Ameriką, Čikagos universitete gavo filosofijos bakalauro laipsnį, bet jį traukė dangus ir lėktuvai, tad baigęs technologijos institutą gavo lėktuvų konstravimo inžinieriaus diplomą.
Antrojo pasaulinio karo pradžioje jis buvo paskirtas Sietle gaminamų „Boeing“ vyriausiuoju bandymų pilotu. Per beveik šešerius tarnybos metus jis išbandė per tūkstantį B-17 ir daugiau kaip šimtą B-29 lėktuvų. Jam buvo suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis, o prasidėjus Korėjos karui vėl teko grįžti į karinę tarnybą, šįsyk į Nortoono aviacijos bazę Kalifornijos valstijoje.
„Po to tėvas buvo perkeltas tarnauti į Vokietiją, Vysbadeną. Nors žinojome, kad jis turi sveikatos problemų, tačiau buvo visiškai netikėta, kai 1956 metų vasarą jį staiga pakirto širdies smūgis. Man tada buvo vos 17 metų. Su mama grįžome į Ameriką, tėvas buvo palaidotas Kolerio kapinėse. Šeimoje buvau vienintelis vaikas, o mano mama, aviacijos fabrikanto dukra Marta Brotz sulaukė gražaus šimto metų amžiaus ir mirė tik 2004-aisiais“, - pasakoja Ph.Waitkus.
Paklaustas ar kada nors buvo Lietuvoje, P.Waitkus atsidūsta – ne, nebuvo, niekas ir nekvietė, bet labai norėtų aplankyti šią šalį, apie kurią tiek daug jam pasakojo tėvas, apie kurią yra tiek daug girdėjęs, nors ir nemoka lietuvių kalbos. Su lietuviais jam teko daugiau pabendrauti neseniai, kai lankėsi Airijoje ir pamatė tą vietą, kur nusileido tėvo „Lituanica II“.
„Mus su žmona airiai labai kvietė į ten atvykti, mes tam ruošėmės kelerius metus, pernai, kai buvo minimas skrydžio 75 metų jubiliejus, dar nesusiruošėme, bet neseniai ši kelionė pagaliau įvyko. Ten labai gerbiamas tėvo atminimas, susitikti su manimi atėjo keli 85-90 metų žmonės, kurie prisiminė tėvo skrydį ir jį patį. Mane nuvežė į tą ganyklą, kur dabar jau šeši atskiri privatūs žemės sklypai, galiausiai įteikė ir brangiausią dovaną – to lėktuvo gabalėlį, ant kurio yra mano tėvo rankas darytas įrašas. Tokie dalykai negali nejaudinti, kaip sujaudino ir Airijos lietuviai, atėję pasimatyti su mumis ir papasakoti apie Lietuvą bei paklausinėti apie mano tėvą ir jo skrydį“, - prisiminė Ph.Waitkus.