Tie patys dalykai, ko gero, persmelkia ir jo kūrybą. Humoras ir liūdesys, ironija ir mistika, ramybė ir slogutis – visa tai įstrigo į atmintį ištisai kartai paskutiniaisiais sovietmečio dešimtmečiais gimusių vaikų, išaugusių su S.Eidrigevičiaus iliustruotomis knygomis, pavyzdžiui, V.Žilinskaitės „Robotu ir peteliške“. Visame pasaulyje aukštai vertinamas dailininkas, neseniai Vilniuje, Nacionalinėje galerijoje surengęs savo darbų parodą, įvaldęs ne vieną meno sritį. Ekslibrisai ir knygų iliustracijos, plakatai ir pastelės, tapyba, fotografija ir net teatras – tai tik dalis tų sričių.
- Kada ir kur pirmą kartą pamatėte, o gal susapnavote tą žmogų, kuris kartojasi jūsų kūryboje – pliką, apvaliomis, toli viena nuo kitos esančiomis akimis?
- Jis pirmą kartą atsirado mano mokykliniuose sąsiuviniuose. Kai mokiausi Panevėžio 1-ojoje vidurinėje mokykloje, paraštės, skirtos padarytoms klaidoms žymėti, man atrodė skirtos ir piešiniams. Piešdavau jose piešinėlius, ten būdavo ir veidų. Tas žmogus išsivystė bekuriant.
Vaikiškos knygos buvo vieta, kur galėjo reikštis mano fantazija. Pasakose visko yra – ir žiaurumo, ir kraupumo, ir daug fantazijos. Į Čekoslovakiją išsiųsta mano iliustruota knyga „Robotas ir peteliškė“ iškart gavo premiją, nors pro Maskvą praėjo sunkiai. Knygoje vyravo keistos, siurrealistinės nuotaikos, vaikus piešiau be plaukų, beveik plikus.
Knygų iliustracijose figūravo ir tas žmogelis. Kai išsirinkdavau, kokį fragmentą iliustruoti V.Žilinskaitės, E.Mieželaičio ar kito autoriaus knygoje, vis ieškojau, kur koks žmogelis yra. Aišku, būdavo ir žvėrelių, bet visada koncentruodavausi į vieną – vieną žmogelį, vieną veiksmą. Labai plakatinė kalba. Tos iliustracijos persikėlus gyventi į Varšuvą mane nuvedė į plakatą. Plakato menas – toks, kuris viską atsijoja, atmeta smulkmenas ir koncentruojasi į vieną veiksmą.
Kartais pasirodo tik to žmogelio veidas ir reginys, kas dedasi aplink tave, savotiškas daiktų teatras. Bet yra piešinių, kur nėra to žmogaus. Kartais man sako, kad jeigu nėra to žmogaus, atrodo, jog darbas jau nebe mano.
Paryžiuje nutapiau keletą abstrakčių darbų. Tik įžvalgi meno istoriko akis galėtų pasakyti, kad čia Stasys. Kur kas paprasčiau atpažinti, kai yra žmogelis, akys. Yra net mano pasekėjų, kurie taip, kaip aš, piešia akis, ir kartais žmonės pasako, kad matė mano plakatą. Pasakau, kad jis ne mano. Kartais priėję arčiau patys pamato, kad ant plakato ne mano parašas.
- Kas jums yra kaukė?
- Kai ruošėme parodą Nacionalinėje galerijoje, labai ilgai ieškojome jai pavadinimo. Lolita Jablonskienė sakė, kad parodos pagrindinis motyvas turi būti kaukė. Bet čia ir kaukė, ir ne kaukė. Aš piešiu veidą, kuris primena kaukę, bet man tai yra eilinis veidas, esantis paveiksle, kartais – iškirptas iš paveikslo ir egzistuojantis atskirai, kaip savarankiškas kūrinys. Bet kažkaip reikia pavadinti, prie kažko priskirti. Pavadinti kauke – trumpiausias kelias.
Lankantis Japonijoje, sužavėjo japoniškas teatras. Kartais tas aktorius, figūra tave taip įtraukia, kad tu negalvoji, jog jis su kauke. Kaukės mimika nesikeičianti. Keičiasi tik galvos judesiai. Bet jeigu išraiška baisi, tai ji visą laiką baisi, o jeigu giedra – visą laiką giedra.
Kurdamas Varšuvos teatre savo spektaklį „Medinis žmogus“, aktoriams daviau pusiau kaukes – tik viršutinė veido dalis, akys. Bet net ir pusė veido, pridengta su kauke, suteikia figūrai skulptūriškumo.
Aš ir fotografuoju modelius su kaukėmis, padarytomis, pavyzdžiui, iš popieriaus. Uždėjus kaukę, iš karto visas reginys, kurį fotografuoji, tampa ypatingas. Suteiki modeliui kokį nors judesį, ir jis tampa savotiška skulptūra.
- Kodėl dažnai jūsų herojai neturi plaštakų?
- Kai 1996 m. Šiuolaikinio meno centre piešiau ant sienos, ten nupiešti žmogeliai buvo be plaštakų, be pėdų. Tai buvo savotiškas jų teatras. Plėtojosi veiksmai per visas sienas. Po mėnesio viską nuploviau. Piešiau pastele ir anglimi – žmonės galėjo popierių priliesti prie sienos, ir ant jo likdavo linijų atspaudas.
Po to kažkas, susitikus gatvėje, man prikišo, kad gal nemoku piešti rankų ar plaštakų. Pasakiau, kad piešiau tik savotiškus žmogaus ženklus. Nupiešti veidai irgi be akių, be nosies - tik galvos ir figūros siluetas. Man buvo svarbiausia tų siluetų galybė, jų junginys, kompozicija tarp linijų, tartum jie plaukiotų toje erdvėje.
O plaštakas piešti moku – yra ekslibrisuose ir jos, ir pėdelės, žmogus basas, rankytėmis kažkur įsikabinęs ar kažką liečia. Sakoma – dailininką pažinsi, kaip jis piešia rankas. Tai rodo, kaip jis valdo liniją. Tai tikra teisybė. Jeigu menininkui neišeina rankos, pėdos, pagal tai matosi ir jo meistriškumo lygis.
Bet piešiant anglimi ar pastele, net ir norint, padaryti pirštelius fiziškai būtų beveik neįmanoma. Linija prie linijos, ir pasidarytų juoda dėmė. Kai pieši tušu vieną liniją, galima žaisti rankelėmis, kaip pirštai užsilenkia, į ranką įdėti pagalį, duoti už kažko laikytis ar kažką tempti, nešti. Pas mane yra daug veiksmo – kažkas traukia, stumia, skrenda, neša.
- O dantukai ką reiškia? Kai kurie jūsų žmogeliai agresyvūs – kanda, griebia, įsikibę dantimis laikosi...
- Taip būna daugiausia pasakose. Kai yra ragana ar velnias – dantų parodymas jiems tinka.
- Nemanote, kad vaikams tai gali atrodyti baisoka?
- Teisingai. Bet kai aš skaičiau pasakas, man įdomiausios būdavo tos, kur kažkas dėjosi. Iš tikrųjų buvo to baisumo. Žmonės iš tos kartos, kuri išaugo su mano iliustruotomis knygomis, kartais sako, kad piešiniai atrodė baisoki, keista nuotaika juose, bet jiems tai patiko. Sako, kad dažnai tas knygas vartė, žiūrinėjo, ir dabar jos yra sutrintos. O knygos sutrynimas – gražiausias įrodymas, kad ji reikalinga.
Kartą nakvojau pas japonų profesorių ir pavarčiau jo enciklopedijas. Tokios gražios, gražiai išleistos. O antras tomas – supelijęs. Knygos stovėjo po langu, o japoniški mediniai namai praleidžia orą ir drėgmę. Kartais tos didelės knygos, enciklopedijos, stovi metų metus kaip daiktai, kaip buto dekoracijos, ir niekas jų neatverčia.
- Ar sunku piešti vaikams?
- Man tai tas pats, kaip paveikslo tapymas. Vaikiškų knygų iliustracijos nėra šimtu procentų skirtos vaikams. Piešiant iliustraciją konkrečiam tekstui ar pasakai, man visada būdavo įdomiausia sukurti reginį, kuris prakalbėtų ir suaugusiam, ir vaikui. Vaikai juk niekada patys neperka knygų, jas perka tėvai. O sovietmečiu knygos būdavo išperkamos labai greitai, ir žmonės jas įsigydavo kaip savotišką albumą.
Ar piešdamas vaikams, ar suaugusiems, vienodai rimtai žiūrėdavau į savo darbą. Iliustruoti knygas – netgi rimtesnis darbas. Paveikslas kabo ant sienos – kas mato, kas nemato. O knygos pasklinda po pasaulį plačiu tiražu.
- Vaikystės patirtis uždeda žmogui antspaudą visam gyvenimui. Kokia buvo jūsų vaikystė? Kas ryškiausiai įsiminė?
- Žiūriu, kaip vaikai auga mieste ir išeina į pilką kiemą, kur yra tik dulkės, stovi automobiliai. Neįsivaizduoju, ką toks vaikas išsineš iš vaikystės. Tiesiog nyku. O mano vaikystė praėjo laukuose, kaime. Visada lauke, prie žvėrių. Stebėdavau paukščius, gyvulius, jų elgseną. Stebėdavau aplinkinius žmones, kaip jie kalba, kaip jie dirba. Padėdavau mamai, tėvui. Važiuodavome į mišką malkų, veždavome šieną, mėšlą. Darbas buvo mano savotiškas universitetas. Vienas darbas baigiasi – kitas prasideda. Meno renginių nebuvo. Tik kai būdavo laidotuvės, girdėdavau, kaip žmonės gieda, matydavau visą procesą. Vestuvių aplink kaime buvo ne tiek daug.
Dar vaikystėje pradėjau fotografuoti. Turėjau fotoaparatą „Zenit“. Fotografavau tėvus, kaimynus, seseris. Tų fotografijų labai daug, ir jos man dabar ypatingai brangios. Kai parodau žmonėms, keliaudamas po pasaulį, jiems tai būna labai įdomu. Net ir etnografiniu požiūriu – koks namas, kokia tvora, koks šulinys.
Tuomet fotografuodamas galvodavau, kad tos nuotraukos – savotiški mano paveikslai. Kad jeigu dar nemoku nupiešti nei mamos, nei tėvo, aš juos galiu bent nufotografuoti. Palėpėje įsirengiau tamsų kambarį nuotraukoms ryškinti. Pirkdavau popierių. Parinkdavau kontrastingą, mažiau kontrastingą, subtilesnį popierių, ryškalus dariau – kartais išeidavo per šiltas ar per šaltas rezultatas. Per tuos sugadinimus mokiausi.
Kai padidinu tas nuotraukas metras ant metro, man atrodo, kad mano tėvai niekada nemirė, tebėra gyvi, gyvena kažkur kaime, ir nuvažiavęs juos sutiksiu. Fotografija geba fiksuoti laiką, žmones, jų gyvenimo įvykius. Krikštas, vestuvės, mirtis. Žmogaus atmintis susijusi su fotografija.
- Esate įvaldęs tiek meno rūšių – ir dailės, ir ne tik dailės. Per kurią iš jų geriausiai išreiškiate save?
- Kiekviena sritis, prie kurios prisiliečiau, buvo būdinga tam tikram gyvenimo laikotarpiui. Buvo metai, kai koncentravausi į knygų iliustracijas, išvažiavęs į Lenkiją, dėmesį skyriau plakatams. Esu sukūręs gal 250 plakatų. Kai plakatų pradėjo užsakyti mažiau, vieną ar du per metus, ėmiausi kitų dalykų, dariau nepriklausomus darbus.
Kartais reikalinga pertrauka, žvilgtelėjimas į visą praėjusį etapą. Niekada nedirbau konvejeriu. Žinau, kaip dirba audėjas. Pradeda austi gobeleną, ir kol neišaus, to kūrinio nebus. Jis kaip bitutė turi sėdėti prie staklių ir dirbti. Išaudęs pamatysi savo užbaigtą darbą, bet ten jau nieko nepakeisi, nei milimetro. Tapyboje ir kituose menuose, kurių gatvėmis aš vaikščioju, reikia mokėti sukurti sau minutę atokvėpio.
Niekada nemokėjau susiorganizuoti atostogų. Kokios gali būti atostogos dailininkui? Paprastą dieną gali pasidaryti atostogas. Gali sakyti – neturi minčių ir nieko nedarai. O gal yra minčių, bet medžiagos neturi ar erdvės. Varšuvoje ilgai dirbau, neturėdamas tinkamos studijos. Atvažiavę japonai stebėjosi, kaip įmanoma dirbti 30 kvadratinių metrų patalpoje.
Nuo 2005 m. turiu dideles dirbtuves. Turiu paruošęs 12 didelių baltų drobių ir visą laiką galvoju – nepradėsiu darbo, kol savęs neįtikinsiu, ką aš noriu tose drobėse parodyti. Kasdien keldamasis ar kelionėse darydamasis eskizus vis permąstau, ką aš norėčiau dideliame formate parodyti. Dar vieną savotišką „Stasį“ ar kažką kito?
- Jums sunku dirbti pagal užsakymus?
- Darbas pagal užsakymus ypatingas ne tik tuo, kad turi nustatytą datą, iki kada reikia užbaigti. Turi dar ir įtikti. Kiek buvo tokių plakatų, kurie taip ir liko neišspausdinti?
Neseniai turėjau sukurti plakatą tema „Jaunimas ir kinas“, skirtą jauniems kino režisieriams. Pirmasis plakatas buvo gana paprastas. Jame pavaizduotas žmogelis, jo kaklaraištis perauga į filmo juostą. Jis kabo ore, labai daug tuščios erdvės. Vaikščiojant Bolonijoje po muziejų, skambutis iš Lenkijos: „Ar galėtumėte plakate dar pripiešti filmavimo kamerą?“ Aš sakau – reikėjo iš karto pasakyti, kad norite filmavimo kameros, bet ten jos pripiešti aš negaliu. Geriau padarysiu naują kūrinį. Ir padariau. Užsakovas liko patenkintas. Festivalis prasidės rugsėjį.
Kartais tenka šokti pagal užsakytą muziką, bet vis tiek tu šoki savo šokį. Kartą garsaus kompozitoriaus K.Pendereckio žmona, organizuodama L. van Bethoveno festivalį, užsakė plakatą. Iš sekretorės ateina atsakymas, kad per liūdnas fonas. Parodau naują – po kurio laiko sekretorė parašo, kad dabar spalvos linksmos, bet nėra muzikinių motyvų. Turiu daryti arba trečią, arba padėkoti už dėmesį. Pagalvojau, kad reikia savyje rasti jėgų ir kovoti. Atsisakyti visada galima. Ir padariau dar tris. Iš tų trijų vieną išsirinko ir išspausdino.
Plakatai ir knygų iliustracijos labai išgarsino mano vardą, ir toms dviems sritims turiu būti dėkingas. Kad ir kur važiuočiau, į kokį kraštą – vis tiek ateis koks nors žmogus arba su knyga, arba su plakatu autografo.
- Papasakokite tą istoriją, kuri jus išviliojo iš Lietuvos į Lenkiją.
- Neprašykit. Tai privati istorija. Aš visada sakau, kad vėjas papūtė, ir nuskridau. Tie laikai buvo skausmingi.
- Vis dėlto save labiau siejate su Lenkija, ne su Lietuva?
- Kai buvo parodos Vilniuje atidarymas, Lietuvos spaudoje buvo labai daug straipsnių apie lenkų ir lietuvių rietenas. Vien pagalvojus apie jas tampa nesmagu. Tai nepadeda nei kultūrai, nei dar kam nors. Man atrodo, kad tos rietenos kažkam naudingos. Vienoje parodoje manęs paklausė: „Jūs lietuvis, tai pasakykit, kodėl lietuviai nemėgsta lenkų?“ Aš pasakiau, kad sutinku tik tokius lietuvius, kurie mėgsta. Tų niuansų tarp dviejų kraštų, man atrodo, buvo ir bus. Visos kaimyninės šalys jaučia šiokią tokią trintį.
- Kaip pats asmeniškai vertinate tuos klausimus, dėl kurių kyla didžiausia lietuvių ir lenkų trintis – lenkiškų pavardžių rašybą, gatvių pavadinimus?
- Galiu pasakyti, kaip man buvo, kai atvažiavau į Lenkiją. Nuėjau pas vertėją. Vertėjas lietuvis sako: „Sulenkinkite savo pavardę, vardą, ir jums bus lengviau gyventi Lenkijoje“. Sakau – jūs geriau žinot, kaip patariate, taip ir darykite. Ir jis išvertė – Stanislaw Eidrigiewicz. Paskui važinėjant į užsienį, viena moteris iš policijos sako: „Aš per televiziją mačiau, kad jūs Stasys Eidrigevičius, o pase parašyta kitaip. Turbūt labai sunku gyventi?“ Sakau, teisingai. Sunku. Sako: „Kol aš dirbu, pakeičiam atgal Stasį Eidrigevičių“.
Vėl nuėjau pas tą vertėją ir sakau, kad noriu, jog išverstų mano vardą ir pavardę atgal į Stasys Eidrigevičius. Sako – gerai. Taip vertėjas du kartus iš manęs užsidirbo duonai. Tada ir mano sūnus tapo Eidrigevičius, ir dukra, tik be lietuviškos moteriškos pavardės galūnės. Lenkų dailininkams mano lietuviška pavardė atrodo dar įdomesnė, originalesnė. Taigi, mano atveju dėl pavardės rašybos nebuvo jokių problemų. Svarbu – kaip žmogus nori.
- Jūsų lenkiškame pase yra net “č” raidė su kepurėle?
- Su kepurėle sunkiau. Kompiuteriuose nėra to ženklo. Tiek to, kepurėlę aš dovanoju. Bet su tokia pavarde, kaip mano, labai sunku būti ir dailininku, ir keliauti. Kiek klaidų yra pridarę! Jeigu reikėtų surašyti mano pavardės atmainas – būtų sudėtinga. Bet man tai tik juoką kelia. Vardą Stasys labai dažnai lenkai rašo Statys. Vienas muziejus paprašė jiems atsiųsti Eidrigevičiaus plakatą. O jie sako: „Mes galime atsiųsti tą plakatą, bet čia ne Eidrigevičiaus, o Stasio darbas.“ Vardas Stasys pasidarė savotišku mano kodu.
Joks anglas, skaitydamas mano pavardę, nėra jos perskaitęs teisingai. Kiek esu gavęs premijų – perskaitę tris keturias raides užsikerta, pradeda juoktis, ir salė ploja. Japonai perskaito teisingiau – tą pavardę dėlioja silabomis į „Ei“, „Do“, „Ri“, „Ge“, „Vi“, „Čiu“, „So“. O mano vardas „Sta“, „Si“, „Su“. Kiekviena silaba turi savo vaizdą – esu netgi antspaudą pasidaręs: lizdas, žvaigždė ir knyga.
- Koks jūsų darbas jums pačiam artimiausias? Kur sudėjote daugiausia savęs?
- Visi periodai yra unikalūs. Nacionalinėje galerijoje beveik nebuvo parodyta tam tikrų metų. Pavyzdžiui, kai buvo tapomos mažytės atviruko dydžio miniatiūros, ypatingai 1975-1980 m. Buvo karinė tarnyba, po to atėjo knygų iliustravimas, buvo ekslibrisų metai. Dar mano tėvai buvo gyvi. Šaltame kambaryje prie užšalusio lango dirbdavau su mažais teptukais. Vėjas pučia, tu sėdi, tapai.
Tada kaime elektros nebuvo, tik žibalinė lempa. Mano pastatytame spektaklyje yra žodžiai, kai mama sako: „Užpūsk lempą, akių negadink, eik gulti“. Mano mama buvo mažakalbė. Žiūrėdavo, žiūrėdavo, ką aš paišau, bet, man atrodo, jai tas pasaulis buvo sunkiai suprantamas. Tėvas buvo didesnis optimistas, nebuvo iš tų žmonių, kurie dejuoja. Džiaugdavosi kiekviena mano premija, kiekvienu paskatinimu.
Tėvai vieną vienintelį kartą buvo atvažiavę pas mane į Varšuvą per 1984 m. Kūčias. Mama tada jau sunkiai vaikščiojo. Grįžęs tėvas vežė į Panevėžio pieno supirkimo punktą bidonėlį pieno, ir jį partrenkė automobilis. Po pietų tėvas mirė. Ta žinia pasiekė mane Vokietijoje. O mama pamažu užgeso. Atsimenu, rusų ambasadoje sakau: „Mama serga“. Jie atšauna - „Visi taip sako“. Netrukus nuėjęs sakau: „Jau mama mirė“. Rusų cinizmas pribloškė: „Tai gal norit dabar su draugais važiuoti? Važiuokit visu autobusu, duosim vizas.“
- Jūs kartais savo herojų – tą žmogelį – vadinate Stasiu. Kodėl?
- Mano parašas yra „Stasys“. O jeigu žmonės galvoja, kad čia aš – kodėl gi ne? Galiu būti čia. Nors jeigu kaukę, kuri yra nuimta nuo mano veido, su mano visomis proporcijomis ir bruožais, duodu modeliui, kurdamas fotografiją, tai būna savotiški mano autoportretai. Bet tik iš dalies. Iš tikrųjų tai yra Kažkas. Kažkoks žmogus.