Tarnai pasisiūlė: 'Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime'. Jis atsakė: 'Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: 'Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną'“. Evangelija pagal Matą 13 skyrius.
Atrodo, visiškai suprantamas, logiškas tarnų noras kuo greičiau išrauti piktžoles su šaknimis, kad jos nesidaugintų ir neišplistų, kad tik netrukdytų augti javams. Atrodo, ir šeimininkas turėjo apsidžiaugti tarnų parodyta iniciatyva, ne tik pagirti juos už jų uolumą ir rūpestingumą, bet dar ir pats prisidėti prie naikintojų komandos.
Bet Jėzaus palyginimai dažnai stebina (kažkas yra pasakęs, kad jeigu jie mūsų nenustebintų, tai veltui juos skaitytume), o būna, kad net šokiruoja, mat dažniausiai jų pagrindinis veikėjas elgiasi ne taip, kaip mes esame įpratę., nesilaikydamas mūsų nustatytų elgesio taisyklių. Atrodo, ne išimtis ir šis palyginimas, bet...
Pasak žinovų, tos raugės, apie kurias kalba Jėzus, kol dar tik auga, pradinėse stadijose, būna ypač panašios į kviečius, ir atskirti juos būna sunku, todėl šeimininko prašymas palikti augti piktžoles kartu su javais iki javapjūtės – ne toks jau ir keistas. Tiesa, rizikingas – kai piktžolės subrandina sėklas, tos sėklos pasisėja, ir piktžolės dar labiau išplinta. Tačiau juk ir pati sėja susijusi su rizika – kas gali šimtu procentų garantuoti, kad sėkla sudygs, kad vėliau daigų neišdegins sausra, kad derliaus nesunaikins kruša ar škvalas?
Vis dėlto, nepamirškime, kad Evangelija – ne agronomijos vadovas, Jėzaus palyginimai – ne specialisto patarimai jauniesiems ūkininkams. Ir šiame palyginime apie kviečius ir rauges Jėzus kalba apie mus, žmones. Apie tai, kad mes, nepaisant įvairiausių mūsų skirtumų, rasinių, tautinių, ideologinių ir visų kitų, esam labai panašūs. Labiau panašūs nei mums patiems atrodo. Dažnai skirstome vieni kitus į geriečius ir blogiečius, į kairę ir į dešinę, pasaulį padalijam į dvi stovyklas – juodą ir baltą, – savaime suprantama, patys skirstytojai visada būna ,,teisingoje“ pusėje, – tačiau gyvenime yra ne tik tos dvi spalvos, bet ir daugiau, o dar daugiau įvairiausių atspalvių.
Labiausiai padeda suprasti, kad ne taip jau ir skiriamės vieni nuo kitų, kai susimąstom, kokie būtume vieni kitų vietoje, augę skirtingomis sąlygomis, kitoje aplinkoje, gimę kitoje šeimoje, paveldėję kitokius genus... Kas žino, koks šiandien būtų tas, kuris ką tik rausėsi konteineryje, jei jo gyvenimą kokia nors atsitiktinė, nuo jo paties nepriklausanti smulkmena, jo gyvenimą, nelyginant iešmininkas geležinkelio bėgius, būtų pakreipusi kitaip?
Kas žino, koks šiandien būtų anas pareigingas tėvas ir pavyzdingas įmonės vadovas, jeigu jo genų ,,raštas“ būtų buvęs truputį, tik šiek tiek kitoks? O juk būna ir taip, jog tas, kuris šiandien atrodo ,,juodas“, ryt pasirodo daug šviesesnis už tą, kuris vakar atrodė baltutėlis it šviežias sniegas. Juolab, kad kiekviename žmoguje nuolat, gal rečiau, gal dažniau, grumiasi dvi skirtingos spalvos, priešingos jėgos (užtenka prisiminti Laiško romiečiams ištrauką, kurioje autorius kalba apie konfliktą jo viduje, apie kovą tarp gėrio ir blogio: ,,Aš nedarau gero, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. Juk, kaip vidinis žmogus, aš žaviuosi Dievo įstatymu. Deja, savo kūno nariuose jaučiu kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu. Jis paverčia mane belaisviu nuodėmės įstatymo, glūdinčio mano nariuose. Vargšas aš žmogus...“ (Rom 7, 19-24)
Trumpai tariant, skiriamoji linija tarp gera ir bloga, tarp balta ir juoda dažniausiai būna plonytė ir peržengti ją visiškai nesudėtinga, kartais užtenka tik kryptelėti vos vieną milimetrą. Būna, kad tas pats žmogus šiandien stovi vienoje jos pusėje, o ryt atsiduria kitoje, o būna, kad tą pačią akimirką balansuojam stovėdami tiesiai ant jos.
Todėl šeimininkas Jėzaus palyginime ir pataria laukti iki derliaus nuėmimo meto, iki tos valandos, kai paaiškės, kas yra kas. Tik ne mes tą valanda būsim teisėjai, o Dievas, iš kurio išėjom ir pas kurį sugrįšim.