Rytų kaimynystės politika, energetinis ir kitoks saugumas, bendros žemės ūkio politikos reforma, santykiai su Rusija.
Vargu ar kurios kitos ES pirmininkavusios šalies prioritetai taip atitiko mūsų siekius.
Vilniaus interesas būtų iš visų jėgų remti kaimynę ir semtis iš jos patirties. Juk pirmininkavimo ES iššūkiai ir mums jau beveik ant nosies – tai nutiks antrąjį 2013-ųjų pusmetį.
Vilnius galėtų pasinaudoti Varšuvos pirmininkavimu kaip plačiu bulvaru lekiant europinių tikslų link. Galėtų, jei šalys turėtų normalius partnerystės santykius, o nestovėtų kaip dvi ragus surėmusios ožkos ant siauro liepto.
Ir dėl ko tie ragai suremti? Dėl dviejų lotyniškų raidžių – w ir x – rašant lenkiškas pavardes. Dėl gatvių pavadinimų dubliavimo lenkų kalba keliuose miesteliuose.
Šalia šių smulkmių rimtesnė problema yra planai nuo 2013 metų suvienodinti lietuvių kalbos brandos egzaminą.
Čia visokiems tomaševskiams gal ir nevertėtų nusileisti. Kad būtų apsaugoti lenkiškos kilmės Lietuvos moksleivių interesai. Žvelgiant iš tokios šalies kaip Prancūzija, kurioje gyvenu jau keliolika metų, perspektyvos, iš lenko, ruso arba kitos tautinės mažumos mokinio nepareikalauti tokių pat valstybinės kalbos žinių kaip iš lietuvio būtų tiesiog nusikaltimas.
Tai būtų laikoma lenkų moksleivių diskriminavimu – juk iš jų atimamos lygios galimybės įgyti aukštąjį išsilavinimą ar įsidarbinti.
Lenkų mažumos reikalavimų, jų teisėtumo ar nepagrįstumo nesinori aptarinėti ar juolab – jų pulti. Neaptarinėsime ir su diplomatija stipriai prasilenkiančių Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio pareiškimų bei veiksmų.
Palikime visa tai patiems lenkams. Užuot juos keikę, blaiviau pažvelkime į save. Juk norint susitaikyti niekas taip nepadeda, kaip savo klaidų pripažinimas ir pastangos save įvertinti to kito, tavimi nepatenkinto, žmogaus akimis.
Štai Lietuvos europarlamentarų R.Sikorskiui neseniai adresuotas gerus santykius atkurti raginantis laiškas skamba kaip chrestomatinis savikritikos invalidumo pavyzdys.
Kelių pastraipų tekste lietuviai ministrą ragina atsiriboti nuo įtampos kėlėjų, šališkos informacijos ir siūlo taikytis. Bet neužsimena, ką Lietuva galėtų padaryti, kokį žingsnį ne R.Sikorskis ar lenkai, o mes galėtume žengti tų gerų santykių atnaujinimo link.
Juk būtent Vilnius vilkina pažadus išspręsti lenkiškų pavardžių rašymą originalo kalba.
Trūksta drąsos pripažinti kelias elementarias, bet daliai mūsų valstybės moterų ir vyrų nesuvokiamas tiesas.
Pirma jų: Lietuvai Lenkijos tikrai reikia labiau nei Lenkijai – Lietuvos. Iš krizės puikiai išlipusi Varšuva tapo ES pažiba, rimtai pretenduojančia į galingiausių ES valstybių klubą.
Užuot kaip kaimynė atsistojusi į tą Varšuvos nušviestą ruožą, Lietuva lieka, tiksliau, pasąmonėje save toliau laiko, XIX a. vyžotų ir susigūžusių valstiečių kraštu, kuris vis dar baisiai bijo viena – sulenkėti.
Prabuskime! Pasaulis nužengė du šimtmečius į priekį. Lenkai nesikėsina nieko iš mūsų atimti. Jie tik prašo prie mūsų abėcėlės pridėti dvi lotyniškų rašmenų raides. Ir be lenkų reikalavimų toks rašmenų praplėtimas mums galėtų labai praversti kad ir rašant už užsieniečio ištekėjusios lietuvės arba jos vaiko pavardę.
Tuo tarpu kaktomuša su Lenkija mums gali tik pakenkti.
Europoje puikiai įsitvirtinusios kaimynės Lietuva nepranoks nei galia, nei prestižu, nei įtaka. Bet mes ją galėtume pranokti vienu – pragmatiškesniu požiūriu sprendžiant įsisenėjusius konfliktus.
Būtent pranokti, o ne nusileisti. Iš to tiktai laimėtume. Visi.