Visi žino, kad šveicariški frankai auga ant medžių. Tereikia atvažiuoti ir, pastovėjus eilutėje šalia minios kitų įvairaus plauko ir gymio atvykėlių, krestelėti kartą kitą bei susirinkti nubyrėjusius linksmai spalvotus pinigus. Išsipurvino? Ne bėda! Šveicariškus banknotus galima drąsiai plauti ir net kišti į skalbyklę. Tik štai surasti ją laisvą – sudėtingesnė užduotis.
Čia ne Amerika, kur viešosiose skalbyklose mezgamos romantiškiausios istorijos ir ne Lietuva, kur kiekviena šeima turi savo skalbyklę ir romantika slepiasi už sandarių durų. Skalbykla helvetų šalyje – tai visuomenės gyvenimo ašis, įrengta kiekvieno daugiabučio rūsyje, o turėti jos raktą reiškia trumpam įgyti valdovo statusą. Todėl demokratijos lopšiu vadinamoje šalyje šia privilegija privalo pasinaudoti visi namo gyventojai tikslaus ir griežto skalbimo plano būdu.
Sakralinę skalbyklos rakto svarbą šalyje, kur 70 proc. populiacijos gyvena nuomojamuose būstuose, prieš tris dešimtis metų aprašė šiuolaikinės šveicarų literatūros korifėjus Hugo Loetscheris. „Skalbyklos raktas – tai raktas į šveicaro širdį“, - rašė jis. O skalbimo diena – tai valstybinės reikšmės ritualas, skirtas šveicariškos tapatybės palaikymui ir stiprinimui, o taip pat ne šveicariškos kilmės asmenų integracijos patikrinimui.
Prieš keletą savaičių šią nesenstančią tiesą darkart patvirtino Šveicarijos Konfederacijos teisingumo ministrė Simonetta Sommaruga, išleidusi atvykėliams skirtą brošiūrą su patarimais, kaip integruotis į šveicarišką būtį bei buitį. Tarp svarbiausių punktų, kaip mokymasis vietinio dialekto, primygtinai rekomenduojama įsigilinti į naudojimosi bendruomeninėmis skalbyklomis taisykles ir griežtai jų laikytis. Tik taip įmanomas taikus sambūvis su kaimynais, nes būtent velėjant nešvarius drabužius į vieningą helvetišką dermę susilieja svarbiausios tradicinės vertybės – punktualumas, švara, tvarka ir organizuotumas.
Taisyklės čia įprastai gimsta iš apačios, tad kiekvienoje iš trijų tūkstančių Šveicarijos savivaldybių normos gali skirtis. Nuo leidimo skalbti dvi dienas kas tris savaites iki dosnių penkių valandų kiekvieną savaitę. O sudėtingi rakto perdavimo reglamentai ir skalbyklos bei džiovinimo patalpų valymo ritualų sistema šį anachronistinį reiškinį paverčia ypač pikantiška helvetiško gyvenimo būdo detale.
Užsienio bankininkai patiki šveicariškiems gnomams saugoti jų milijardus, bet sako neįsivaizduojantys gyvenimo šalyje, kur po dešimtos valandos vakaro draudžiama nuleisti tualete vandenį ar išsiskalbti drabužius kada panorėjus.
Išeivių pokalbių forumuose sklando siaubo istorijos apie apkartusį gyvenimą svajonių šalyje, netyčiomis įbridus į nedovanotinų nuodėmių liūną. Ne, ne mokesčių nuslėpimą, o tokių kaip nesankcionuotas skalbimas sekmadienį, neradus tuščios vietos viso ateinančio mėnesio skalbimo plane; nepunktualus skalbyklos rakto perdavimas; nepakankamai tobulas patalpų bei langų išplovimas.
Tačiau yra kita medalio pusė. Anot šveicarų statistikos daugiabučiuose gyvenančių šeimų skyrybų procentas ypač menkas, palyginus su nuosavų būstų savininkais, o nusikalstamumas ne milijonierių vilų kvartaluose gerokai mažesnis. Tad panaši į teisingą atrodo prielaida, kad skalbyklos taisyklės yra efektyviai veikiantis taikaus ir neutralaus krašto gyventojų agresijos išleidimo ventilis. Patvariausios pasaulyje šveicariškos skalbyklės ištikimai saugo to pasekmių paslaptis, kaip šalies bankai – aukso luitus.