Bet tai darytina nesupriešinant valstybės institucijų, tarp jų – teisėsaugos institucijų, teismų su visuomene.
Būtent valstybės, savivaldos ir teisėsaugos institucijos turėtų plačiau įtraukti visuomenę į kovą su korupcija. O žiniasklaida turėtų teikti visuomenei galimos korupcijos faktus, be ne gandus ar savo spėliones. Kitose ES valstybėse taip ir elgiamasi.
Lietuvos prezidentė nuėjo kitu keliu. Ji pačias teisėsaugos institucijas laiko korupcijos židiniais, todėl nusprendė kovai su korupcija vietoje tariamai korumpuotų teismų ir prokuratūros pasitelkti visuomenę.
Prezidentė teigia: „Kyšis, piktnaudžiavimas tarnyba, korupcinė veika – tai sandoriai, kuriuose dalyvauja mažiausiai dvi šalys. Tai reiškiniai, kurie gali egzistuoti tol, kol mes – visuomenė – tą pakenčiame. Padėtis ims keistis tik tuomet, kai visuomenės nepakantumo koncentracija pasieks kritinę ribą. <...> Nes tik tada galėsime išrauti korupciją iš pašaknų. Noriu ir sieksiu, kad tai įvyktų kuo greičiau. Ir viešai įsipareigoju nuosekliai remti ir globoti į šį tikslą orientuotas piliečių iniciatyvas, nes būtent dabar, o ne rytoj reikia apsispręsti – arba–arba.“
Kad prezidentės žodis neliktų tik žodžiu, o būtų paremtas konkrečiais darbais, reikia atsakyti į keletą klausimų. Pirmas klausimas: kas nustatys, kad visuomenės nepakantumo koncentracija jau pasiekė kritinę ribą? Jei prezidentė, tai pagal kokius kriterijus? Jei visuomenė, tai kaip ir iš kokių visuomenės atstovų mes visi apie tai sužinosime?
Be to, vien tik konstatavus jau pasiektą kritinę koncentraciją, korupcija neišnyks, todėl iškyla ir antras klausimas – kokių veiksmų bus imtasi po to, kai mums bus pranešta, kad kritinė visuomenės nepakantumo koncentracijos riba jau pasiekta?
Klasikinis kitose ES valstybėse naudojamas variantas, kada kovai su korupcija sutelkiama visa teisėsauga, atpuola, nes mūsų teisėsauga, anot prezidentės ir dalies visuomenės, pati korumpuota. Jeigu iš tiesų yra taip, tada reikia sutikti su nuomone, kad tokia institucija pati kovoti su savimi tikrai nepajėgi.
Esant tokiai situacijai prezidentė nerado kitos išeities, kaip partneriu kovai su korupcija pasirinkti ne teisines priemones naudojančias valstybės struktūras, o visuomenę. Prezidentė skatina pastarąją greičiau pasiekti „neapykantos korupcijai koncentracijos kritinę ribą“ ir tada išrauti korupciją su šaknimis.
Taigi iškyla ir trečias klausimas: kokiomis priemonėmis visuomenė „išraus korupciją iš pašaknų“ ir ar jas galima pavadinti teisinėmis?
Praktika parodė, kad visuomenės atstovų piketų, peticijų ir demonstracijų veiksmingumas yra labai menkas, todėl vien šios teisinės priemonės tikrai nesunaikins korupcijos. Prezidentė, nors ir nepasakė, kaip korupcija bus raunama, tačiau iš jos kalbos konteksto kiekvienam turėtų būti aišku, kad ji jau uždega žalią šviesą „gatvės teisei“, kitaip sakant, neteisinėms priemonėms.
O norinčių įvesti „gatvės teisę“ tikrai pakanka. Ja jau ne kartą naudojosi violetinėmis spalvomis pasipuošę D.Kedžio gerbėjai. Ir kai jie bei kiti įstatymų nemėgstantys piliečiai sulauks akimirkos, kada teisėsauga bus demoralizuota iki tokio laipsnio, kad bus galima jos nebijoti, tai didelė tikimybė, jog ne įstatymas, o „gatvės teisė“ taps kasdieniniu reiškiniu Lietuvoje.
Norint įvertinti, kokį kontingentą savo sąjungininku pasirinko prezidentė, pakanka paskaityti interneto portalų publikacijų komentarus. Tai – teisėsaugos nekenčianti visuomenės dalis, kuri pati galimai buvo nubausta teisėsaugos.
Neteko girdėti, kad kurios nors demokratinės valstybės prezidentas kviestų minią įvesti „gatvės teisę“, nes apie tai, kuo paprastai baigiasi ši „teisė“, parašyta ne viename istorijos vadovėlyje.
Vietoje teisėsaugos institucijų pasirinkdama gatvės politikus prezidentė tarė naują žodį kovos su korupcija fronte. Prezidentės nepasitikėjimas teisėsauga ir nuolaidžiavimas minios diktatui pasireiškė jau vykstant Garliavos neramumams. Tada prezidentė elgėsi ne kaip valstybės vadovė, kuriai aukščiausias prioritetas yra teisė, bet kaip asmuo, kuris stengiasi įsiteikti miniai.
Manoma, kad ji nurodė iš pareigų ir net apskritai iš prokuratūros išvaryti Kauno apygardos prokuratūros vyriausiąjį prokurorą Kęstutį Betingį, kuris su minia elgėsi principingai, griežtai ir nenuolankiai kaip tikras valstybės atstovas. Atseit, jei to nepadarysime, tai gali kilti maištas.
Neatsižvelgiant į visus K.Betingio nuopelnus, paminėtina, kad būtent jis 1994 m. iš Baltarusijos pargabeno Sausio 13-osios perversmininkus Mykolą Burokevičių ir Juozą Jarmalavičių bei vadovavo tyrimo grupei, kuri ištyrė ir teismui 1996 m. perdavė iki šiol neprilygtos apimties – daugiau kaip 300 tomų – Sausio 13-osios bylą.
Prezidentei nepatikusio prokuroro K.Betingio pašalinimą organizavo jos pasirinkti ir visuomenei mažai žinomi pavaldiniai – laikinasis generalinis prokuroras Raimondas Petrauskas ir generalinis prokuroras Darius Valys. Galime tik pasidžiaugti, kad su neteisiniais jų sprendimais pašalinant K.Betingį nesutiko Administracinis teismas.
Bet iki šiol lieka atviras klausimas: kas atsakys už tuos neteisinius sprendimus ir kas atlygins materialinę žalą valstybei?
Įtikti miniai prezidentė nori nuolat. Ji, kaip ir gatvės politikai bei bulvarinės žiniasklaidos atstovai, ne kartą teisėjus ir prokurorus apšaukė „klanų“ nariais, nors daugelio jų prezidentė asmeniškai net nepažįsta. Pavyzdžiui, prezidentė negynė beveik visą gyvenimą teisėsaugai atidavusių ir ne vieną teisėsaugininkų kartą išugdžiusių Vytauto Barkausko ir Stanislovo Liutkevičiaus, kai jie buvo apšmeižti Rūtos Grinevičiūtės (Janutienės). Ir ne tik jų negynė, o priešingai – išstūmė iš sistemos, teigdama, kad reikia naujų pareigūnų, pažintimis ir ryšiais nesusijusių su politinėmis komercinėmis struktūromis.
Į nepageidaujamų prokurorų ratą pateko ir „Vilniaus brigados“ nusikaltimus ištyręs prokuroras Gintaras Jasaitis. Galima rakštis prezidentei buvo ir prokuroras Algimantas Kliunka, kurio išskirtinai pasiaukojančiu ir kvalifikuotu darbu beveik visi pavojingiausi organizuoto nusikalstamumo vadai ir daugelis jų parankinių atsidūrė kaltinamųjų suole, o po to ir kalėjime.
Galbūt dėl principingos savo veiklos bei nenuolankios laikysenos A.Kliunka ir tapo nekenčiamiausiu ir neparankiu „teisininkų klano“ atstovu, todėl jį ir reikėjo pirmiausia išstumti iš pareigų, tiesiog jį sunaikinti, kad paskui būtų lengviau tvarkytis su kitais?
Susidaro įspūdis, kad didžiausią įtaką prezidentei turi ne jos patarėjai, o gatvė. Nors Konstitucija draudžia bet kam kištis į teismų darbą, tačiau prezidentė, įsiteikdama visuomenei, pareiškė, kad E.Kusaitės byla, jos nuomone, turėtų būti nagrinėjama viešai.
Prezidentės patarėjai nuėjo dar toliau. Sakoma, kad jie reikalavo prokurorų paaiškinimų, kodėl taip, o ne kitaip buvo tiriamos tokios rezonansinės bylos, kaip E.Kusaitės, Tulpinių, Gaidjurgio ar kitos. Esą Prezidentūra domisi, ar E.Kusaitės bylos nesufabrikavo VSD, o Gaidjurgio – ją tyrę prokurorai, ar tinkamai buvo ištirtas „Mažeikių naftos“ generalinio direktoriaus G.Kiesaus nužudymas, ar jo nesuorganizavo dabar jau buvę įtakingi Seimo nariai.
Tokių „žinių“ Prezidentūra rasdavo bulvarinės žiniasklaidos paskviliuose ir pačių nusikaltėlių išgalvotuose skunduose prezidentei.
Sąjungininkus kovai su korupcija prezidentė jau pasirinko. Bet tokiai kovai reikalingi ir atitinkami antikorupciniai įstatymai, kuriuos privalės vykdyti tie patys „korumpuoti“ teismai. Prezidentė nuolat akcentuoja savo indėlį kuriant šiuos įstatymus. Kaipgi jie buvo kuriami?
Išplėstinės konfiskacijos ir neteisėto praturtėjimo kriminalizavimo normas sukūrė ne Prezidentūros teisininkai, o STT vadovo iniciatyva suformuota darbo grupė, sudaryta iš prokurorų, STT specialistų, Vidaus reikalų ir Teisingumo ministerijų atstovų.
Prezidentūros teisininkai pasiūlė projektą, kad už didelės vertės kyšio paėmimą nebūtų taikomas senaties terminas – kaip ir už nusikaltimus žmoniškumui. Jie taip pat pasiūlė žymiai pailginti kitus senaties terminus. Reikia turėti galvoje, kad Baudžiamojo kodekso normos neturi grįžtamosios galios ir tie pailginti terminai realiai gali būti pritaikyti tik po daugelio metų.
Šį populistinį projektą teisininkai, o vėliau ir Seimas sukritikavo. Seimas priėmė kitą įstatymą, numatantį galimą senaties termino sustabdymą, kai byla nagrinėjama teisme.
Prezidentės nuopelnu laikytina tai, kad įstatymų projektus Seimui teikė ji pati, nes nei minėta darbo grupė, nei Generalinė prokuratūra tokios teisės neturi. Todėl prezidentės indėlis teikiant Seimui tokius įstatymus ir juos pasirašant yra svarus, bet tai nieko bendro neturi su parinkimu paties įstatymo formuluočių.
Viena iš korupcijos išnaikinimo priemonių yra pareigūnų rotacija. Tačiau tai, kas dabar vyksta prokuratūroje, nėra rotacija, o niekuo nepagrįstas prokuratūros valymas. Pagal apibrėžimą, rotacija – tai ,,judėjimas ratu“ tame pačiame pareigų lygyje ar net aukštyn, o ne nepagrįstas išvarymas iš vadovaujančių pareigų į eilinio, net žemesnės pakopos prokuratūros prokuroro pareigas.
Nors sumanymas rotuoti teisėsaugos pareigūnus nėra naujas, prezidentė sako, kad tai – tik jos idėja. Vis dėlto istorija pateikia kitokių faktų. Dar tuo metu, kai Generalinei prokuratūrai vadovavo A.Valantinas, buvo parengtos Prokuratūros įstatymo pataisos ir nuo 2008 metų antros pusės numatyta teritorinių prokuratūrų vyriausiųjų prokurorų rotacija.
Tik ji nuo tada ir iki šiol buvo vykdoma palyginti negrabiai. Vyriausieji prokurorai buvo atleidžiami ne po vieną, o dešimtimis, už ilgametį darbą jiems net tinkamai nepadėkojus, jų nepagerbus.
Prezidentūrai ir žiniasklaidai vertinant dabar priimtus Prokuratūros įstatymo papildymus ir pakeitimus sakoma, kad Generalinės prokuratūros vyriausieji prokurorai ir jų pavaduotojai nesėdės, nekaraliaus amžinai postuose, kad bus užtikrinta nuosekli prokuratūros vadovaujančio personalo kaita, sveika konkurencija, postų skirstymo viešumas ir skaidrumas.
Pastaruoju metu atrankos konkursus į Generalinės prokuratūros ir Vilniaus apygardos prokuratūros vyr. prokurorų ir jų pavaduotojų postus laimėję prokurorai M.Dūda, J.Rėksnys ir G.Danielius liko it musę kandę.
Į konkursines vietas pateko išimtinai tik atrankos konkursus pralaimėję ar net juose visai nedalyvavę prokurorai. Taip Prezidentūra ir Generalinė prokuratūra supranta sveiką konkurenciją ir viešumo bei teisingumo principus ir rotaciją.
Koks yra „įkvepiantis“ tokių veiksmų poveikis prokurorų kovoje su korupcija – atspėti nesunku. Ne vieno prokuroro galvoje galėjo atsirasti mintis: ar paskyrimas į konkursinę vietą nelaimėjusių konkurso ar jame nedalyvavusių asmenų nėra ta pati korupcija, kuriai kryžiaus karą paskelbė prezidentė?
Prezidentė neseniai iškoneveikė prokurorų profsąjungą, išvadindama juos „vadukais, ginančiais savo postus“. Galima prezidentei priminti, kad laisvę jungtis į asociacijas garantuoja Konstitucija.
O gal prezidentei nežinoma socialinė partnerystės sąvoka ir jos principai? Tarptautinės darbo organizacijos ir šiuolaikinių demokratinių teisinių valstybių įstatymuose numatyta ir praktikoje taikoma darbuotojų ir darbdavių atstovų bei jų organizacijų, o tam tikrais įstatymų nustatytais atvejais ir valstybės institucijų tarpusavio santykių sistema, kuria siekiama suderinti darbo santykių subjektų interesus.
Vienas iš socialinės partnerystės principų – šalių lygiateisiškumas, geranoriškumas ir pagarba teisėtiems savitarpio interesams. Rezultato siekiama taikiomis priemonėmis. Ne demonstracijomis ar streikais, o už derybų stalo.
Dabar padėtis tokia: prokuratūra dezorganizuota, o teisėjų bendruomenė pakrikštyta „klanu“. Nenuostabu, kad esant tokiai padėčiai teisėjų ir prokurorų pareigybės neteko prestižo, teisėjai ir prokurorai netampa aktyviausiais kovotojais su korupcija, o gabiausi jaunieji mūsų teisininkai mieliau pasirenka advokato, bet ne teisėjo ar prokuroro kėdę.
Aukšti Seimo pareigūnai irgi savotiškai prisideda prie kovos su korupcija. Jie vadina prokuratūrą apmaurojusia pelke, sako, kad prokurorai negina viešųjų, o tik privačius interesus, kelia bylas tik pagal užsakymus, kad prokuratūroje nėra imuniteto padalinio, o prokurorai bylas nutraukinėja už kyšius ir pan.
Tačiau taip besielgiančių prokurorų pavardžių šie pareigūnai nepateikia. Tokia informacija informatikos specialistų vadinama „informaciniu triukšmu“. Kokią išvadą gali padaryti prokurorai iš šio informacinio triukšmo? Nebent pamąstyti, kad gal geriau jiems tapti advokatais. Tada bent nebūsi nepagrįstai koneveikiamas.
Prezidentė ir Seimas nustatė naujus neįstatyminius prokurorų sprendimų apskundimo pagrindus. Dabar populiaru ir galima rašyti skundą ne tik aukštesniam prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui (taip buvo anksčiau), o ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui bei prezidentei.
Politikai net imasi juos nagrinėti, teigdami, kad taip vykdoma prokuratūros veiklos kontrolė. Piliečiai Prezidentūros ir Seimo neskatinami, kad skundus pateiktų įstatymų nustatyta tvarka. Politikų kontrolė prokuratūrai faktiškai tapo įteisinta.
Tai visiškai naujas žodis teisės teorijoje, kurio analogo veltui ieškotume kitose ES valstybėse. Tai primena sovietinius laikus, kai buvo galima bet kuriuo klausimu pasiskųsti Maskvai ar komunistų partijos sekretoriui.
Koks rezultatas po visų šių reformų? Turime išbalansuotą teisinę sistemą ir kažkokią vis stiprėjančią diktatūrą su chunveibinų kultūrinės revoliucijos požymiais – išsilavinę, patyrę, kvalifikuoti aukštas pareigas užimantys teisėsaugos pareigūnai pašalinami arba patys pasitraukia, o į jų vietas skiriami niekam nežinomi buvę eiliniai pareigūnai, net nereikalaujant jų patirties žemesnio lygio tarpinėse pareigose.
Taigi kalbėti apie rimtą kovą su korupcija dar anksti. Bet išbalansuota teisinė sistema labai patinka violetinei miniai ir, be abejonės, kriminalinio pasaulio atstovams, įskaitant ir tuos, kuriems korupciniai veiksmai – tai jų duona kasdieninė, o neveiksminga teisėsauga – tai rožinė visų nusikaltėlių svajonė.