Intymioji plastika apima ir ginekologijos, ir net psichiatrijos sritis.
Todėl tik nuo gydytojo, dirbančio toje sferoje, profesionalumo priklauso ne tik pacientės sveikata, bet ir pasitikėjimas savimi.
Apie tai ir kalbamės su „DR Klinikos“ plastinės-rekonstrukcinės ir estetinės chirurgijos specialistu Dainiumi Balčiūnu.
***
– Moterys dažniausiai į jus kreipiasi prašydamos pataisyti kai kurias intymias vieteles iš neturėjimo ką veikti ar dėl kokių nors rimtų defektų?
– Estetinės intymios chirurgijos operacijas galima suskirstyti į dvi grupes: įgimtų defektų, deformacijų ar formų korekcijos bei įgytų ar dėl amžiaus atsiradusių pakitimų korekcijos. Šiuolaikinės moterys ne tik kad nemano, jog tai kažkas gėdingo, bet priešingai – stengiasi padaryti savo lyties organus labai patrauklius.
Juk būtent po tokių operacijų moterys atsikrato ne tik kompleksų, kausčiusių jų seksualumą, bet neretai ir išgalvotų defektų.
Kai kurioms moterims po gimdymų, ypač pakartotinų arba trauminių, gali stipriai išsitempti vaginos sienelės, kurių audiniai ne visada atsistato į pirmines apimtis. Todėl moteris nebepatiria malonumo užsiimdamos seksu.
Beje, dėl to nė kiek nemažiau gali kentėti ir jos partneris. Tada plastikos chirurgas ar ginekologas sumažina įėjimą į vaginą ir pačios vaginos apimtis. Kai kuriais atvejais „išsitampiusi“ vagina būna įgimta. Priežastis – silpni intymių vietų raumenys.
Pašalinti šį defektą galima nesudėtinga kolporafijos operacija: nedaug įpjaunama užpakalinė vaginos sienelė, o paskui audiniai susiuvami taip, kad įėjimas į vaginą sumažėtų. Po tokios procedūros jokių randų viršuje nelieka.
Per dideles genitalijas taip pat galima padaryti mažesnėmis. Tada taip pat atliekamos mažinimo operacijos. Trumpai kalbant, nupjaunama tai, kas nereikalinga. Neretai tokia procedūra atliekama moterims, kurioms po ne vieno, ypač vėlyvo gimdymo, iškrenta mažosios lytinės lūpos.
Tai nėra patologija ir juo labiau nepavojinga sveikatai. Tačiau moteriai atsiranda diskomfortas intymioje gyvenimo sferoje. Tai gali trukdyti ne tik jai, bet ir jos partneriui. Jei ši moters kūno vieta per daug putli, ji sumažinama liposakcija. O jei priešingai – galima pakoreguoti ir padaryti labiau gundančią naudojant savus riebalus.
– Vis dėlto ko dažniausiai moterys prašo jūsų pataisyti ar pakoreguoti?
– Daugiausia pacienčių kreipiasi dėl to, kad būna nepatenkintos savo lytinių lūpų forma. Dauguma moterų norėtų turėti tokias, kad jas visiškai uždengtų didžiosios lytinės lūpos. Tačiau, jei vienoms jos atrodo per didelės, kitoms – priešingai: išgyvena, kad jos per mažos. Dar kitoms nepatinka per daug tamsi genitalijų spalva. Žodžiu, kiek moterų, tiek skonių.
Vienais atvejais galima padidinti didžiąsias lytines lūpas įvedant biopolimerinį gelį. Toks efektas išlieka 1–2 metus. Po to procedūrą galima pakartoti. Tačiau populiaresnės lytinių mažųjų lūpų mažinimo operacijos, kurios atliekamos taikant bendrinę ar vietinę anesteziją ir trunka apie valandą. Po 2–3 valandų mergina gali eiti namo.
– Dėl kokių priežasčių moterys nori padailinti savo intymias vieteles?
– Dažnai padidinti savo lytines lūpas moterys nori ne tik dėl estetinių sumetimų, bet ir dėl to, kad sau ir savo partneriui, be seksualinio malonumo, suteiktų dar ir vizualinį. Be to, putlios mažosios lytinės lūpos tampa gerokai tvirtesniu įėjimu į vaginą.
Vis dėlto, nors chirurgai ir stengiasi išpildyti pacienčių norus, tačiau įspėja, kad gamta ne veltui sukūrė moteriškus lytinius organus būtent taip, kad didesnės lytinės lūpos pridengtų mažąsias. Mat esant tokiai jų struktūrai mažesnė galimybė, kad infekcija prasiskverbs į vaginą. Tiesa, lytinių lūpų koregavimo operacijos organizmui nesuteikia negatyvių pasekmių, o ir pati koregavimo procedūra nėra sudėtinga.
Chirurginė lytinių lūpų plastika neatliekama, jei moteris turi širdies problemų, sunkią varikozę. Po tokių operacijų seksualinį gyvenimą galima pradėti tik po 3–4 savaičių ir tai tik pamažu bei su nuolatiniu partneriu.
– Kaip manote, ar vyrams labiau patinka, kai mažosios lytinės lūpos išsikišusios, ar priešingai – nesimato, nes uždengia didžiosios?
– Vyrai, kaip ir moterys, – labai skirtingi žmonės. Todėl, kaip sakoma, dėl skonio nesiginčijama.
– Tenka prisiliesti ir prie moteriško perlo?
– Klitorio plastika atliekama tik iš būtino reikalo. Daugumai moterų mažytis rožinės spalvos pumpurėlis – pagrindinis ryškių seksualinių pojūčių šaltinis. Daugelio moterų klitoris nuo gimimo uždengtas „gaubtuvėliu“, todėl jos negali patirti klitorinio orgazmo. Tokiu atveju intymi plastika padeda susigrąžinti moteriai sekso džiaugsmą.
Reta klientė prašo šį moterišką perlą sumažinti. O didelį klitorį turi moterys, kurių hormoninė pusiausvyra yra išderinta, t.y., kai jos turi vyriško hormono testosterono perteklių.
Dar rečiau pasitaiko moterų, prašančių perkelti klitorį arčiau įėjimo į vaginą. Žinoma, teoriškai tai galima padaryti, bet tikrai nėra lengva. Juk šis moteriškas perlas susideda iš daugybės nervinių galūnėlių.
– Ar kreipiasi į jus moterys, norinčios susigrąžinti nekaltybę?
– Prisipažinsiu, kad šioje srityje nesispecializuoju, bet teko koreguoti. Tiesa, vienais atvejais – kiek „paretušuoti“, o kitais – panaudoti įvairios kilmės operuojamos pacientės ar kitus audinius.
Dažniau šiuo klausimu kreipiasi atvykėlės iš kitų šalių.
Nekaltybės atstatymo operacija, kitaip dar vadinama hymenoplastika, – tai viena iš delikačiausių intymios chirurgijos procedūrų.
Šio metodo pradininkę galima laikyti meilės ir grožio deivę Afroditę.
Po audringos nakties su Adoniu ji nerdavo į maudyklę, iš kur išlipdavo ant kranto vėl nekalta mergele. Kipre, Pafoso mieste, iki šiol išliko šių stebuklingų maudynių tradicijos.
Dabar bet kuri mergina neatsargių meilės nuotykių pėdsakus panaikinti gali šiuolaikiškesniais metodais.
– O kaip atstatoma nekaltybė?
– Yra du prarastos nekaltybės atstatymo metodai. Pirmasis – trumpalaikis, kai mergystės plėvė atstatoma ne ilgiau kaip savaitei. Per tokią procedūrą įtrūkusi mergystės plėvė susiuvama specialiais siūlais, kurie po kiek laiko ištirpsta.
Kadangi mergystės plėvės audinių neįmanoma atstatyti, tokios procedūros galimybės nėra labai didelės. Tokia operacija tinka tik tam atvejui, kai jau numatyta vestuvių data.
Kitas metodas – kai mergystės plėvė atstatoma labai ilgam laikui. Tada iš vaginos prieangyje esančios gleivėtos plėvės kuriama nauja mergystės plėvė. Iš tikrųjų atstatoma natūrali jos forma.
Po tokios operacijos siūlų išimti nereikia, kadangi susiuvama savaime ištirpstančiais siūlais. Tačiau įvykus naujai defloracijai, jos požymiai bus akivaizdžiai ryškūs. T.y. skausmas ir kraujavimas gali būti gerokai stipresni nei per natūralią defloraciją. Todėl nauja mergystės plėvė turi būti pakankamai plona.
– Ar tokios procedūros populiarios?
– Mergystės plėvės atstatymo procedūra labiau paliečia moralines-etines problemas, todėl dažniausiai tokios operacijos populiarios tarp Rytų šalių merginų, kurios nerūpestingai ir linksmai gyvena, tačiau trokšdamos sėkmingai ištekėti turi būti nekaltos.
Joms tai – garbės ir orumo reikalas. Tiesa, arabų kraštuose tokios procedūros nėra įteisintos, todėl nelegalios.
Vėl tapti „mergaite“ – malonumas ne iš pigiųjų. Tačiau ši procedūra nėra ir paklausi. Panašu, kad vyrai tapo gerokai demokratiškesni ir atlaidesni. Vis dėlto daugėjant mišrių santuokų mūsų šalyje, gali išaugti ir nekaltybės atstatymo procedūrų populiarumas.