Tačiau ne tik dėstytojai vertina studentus. Studentai taip pat vertina dėstytojus, pareikšdami savo nuomonę apklausose, kurios organizuojamos universitetuose. Visi tiesiogiai ar netiesiogiai aukštojo mokslo gyvenime dalyvaujantys žmonės mėgsta vertinti ir aptarinėti studijų kokybę pagal kiekvienam patikusius kriterijus.
Dar yra Studijų kokybės vertinimo centras. Vertinami ir universitetai, jie reitinguojami. Ir taip be galo, be krašto.
Dėstytojai negali studentų vertinti savo nuožiūra, pasikliaudami vien savo patirtimi ir nuovoka. Jiems pateikiama studentų vertinimo tvarka, kad dėstytojai teisingai, objektyviai ir vienodai vertintų studentus.
O studentams, žinoma, nėra jokių reikalavimų, kaip jie turėtų vertinti dėstytojus. Jie gali remtis savo nuotaika, nuojauta ir panašiais veiksniais.
Taigi jau iš anksto manoma, kad dėstytojas yra apgavikas, nusikaltėlis, kuris tik ir ieško, kaip čia studentui kiaulę pakišti. Todėl švietimo ir mokslo ministerija pateikia rekomendacijas studijų rezultatų vertinimui tobulinti, o tada prasideda improvizacijos, kurias čia ir noriu paminėti.
Palyginimui pasirinkau Vilniaus universitetą (VU), Kauno technologijos universitetą (KTU), Vilniaus Gedimino technikos universitetą (VGTU), Mykolo Romerio universitetą (MRU) ir Vytauto Didžiojo universitetą (VDU). Naudojausi tik informacija, kuri pateikiama universitetų tinklalapiuose.
Taigi pirmiausia – VU. Šiame universitete yra bendra studijų rezultatų vertinimo tvarka, kurioje nurodoma, kad galutinis dalyko įvertinimas yra kaupiamasis arba sudėtinis pažymys; jo sudėtis apskaičiuojama pagal proporcijas, numatytas dalyko sando apraše.
Susiradau atsitiktinį sandą „Apskaita“ ir matau, kad galutinis pažymys apskaičiuojamas svertinio vidurkio būdu: egzaminas – 0,5; referatas – 0,2; kontrolinis darbas 1–0,15; kontrolinis darbas 2–0,15. Turėtume sutikti, kad viskas pakankamai aišku.
KTU pateikia tik bendrą informaciją, kad siekiant užtikrinti aktyvų studentų darbą per visą studijų semestrą, sugebėjimą taikyti teorines žinias praktikoje ir objektyvų studijų rezultatų vertinimą universitete taikomas kaupiamasis vertinimas. Studijų rezultatai įvertinami tarpiniais atsiskaitymais (testu, individualiu darbu, referatu, laboratorinio darbo gynimu ir kt.), o galutinis pažymys yra tarpinių atsiskaitymų ir egzaminų pažymių suma.
VGTU studentų žinių vertinimo tvarkos aprašas tiesiog pritrenkė savo turiniu. Jį sudaro šeši puslapiai. Juose, be bendrosios dalies, bendrųjų principų, yra visiškai unikali dalis, kurioje numatyti atsiskaitymo tipai ir vertinimai. Ši dalis pati plačiausia, joje yra netgi penkios gremėzdiškos formulės.
Nelabai aišku, kaip studentai turėtų tas formules naudoti, nes nė prie vienos studijų programos ar dalyko jokio paaiškinimo nepateikta. Sunku įsivaizduoti, kaip tai veikia, nes atrodo visiškai beprasmiškai ir košmariškai.
Įdomu, ką apie tai pasakytų universiteto profesorius, gyvenęs ir dėstęs prieš šimtą metų? Turbūt nepavyktų jam paaiškinti, kad šios formulės reikalingos dėstytojui vertinant studentą. Sakysite, kad dabar ne XIX a., tačiau kas pasikeitė studento ir dėstytojo santykiuose nuo tų ar dar senesnių laikų? Kas įvyko tokio radikalaus, kad reikalingos formulės norint studentui parašyti pažymį?
Dabar apie MRU. Šio universiteto tinklapyje informacijos apie studentų vertinimo peripetijas negausu. Pavyko sužinoti tik tiek, kad studijų rezultatai vertinami taikant kaupiamojo balo sistemą, o bendras tam tikro studijų dalyko studijų rezultatų vertinimas nustatomas pagal to dalyko programoje numatytą skaičiavimą. Aš jokios konkrečios programos pamatyti negalėjau, nes prieiga leidžiama tik to universiteto vidiniame tinkle.
VDU studentų vertinimo tvarką irgi pavyko rasti tik konkrečios studijų programos dalyko aprašyme. Pavyzdžiui, pasirinkus socialinės politikos programą, paaiškėjo, kad studijų vertinimo tvarka tokia: kolokviumas sudaro 25 proc., praktiniai užsiėmimai, seminarai – 25 proc., namų darbas – 10 proc., o egzaminas – 50 proc. galutinio pažymio.
Apžvelgus penkis pirmaujančius Lietuvos universitetus, pirmą vietą konkurse „Sugalvok sunkiau“ galima drąsiai skirti VGTU, kurios studentų vertinimo tvarka galėtų sugluminti ir išgąsdinti tiek studentą, tiek ir prezidentą.
Po 2009–2010 mokslo metų Lietuvos studentų atstovybių sąjunga stebėjosi, jog beveik pusė (47 proc.) dėstytojų mano, kad atsiskaitymo už studijų dalykus formos neturi būti derinamos su studentais, kad jas turi nustatyti pats dėstytojas. O studentai beveik vienbalsiai (92 proc.) teigė, jog dėstytojai negali nuspręsti, kaip bus atsiskaitoma už studijuotą dalyką, nepasitarę su auditorija.
Vadinasi, visame šitame dideliame mechanizme reikėtų dar kiekvieną semestrą kiekvienam dėstytojui gauti studentų sutikimą dėl vertinimo tvarkos.
Dabar apie studentų apklausas. Studentai raginami išsakyti savo nuomonę apie dėstytoją, jo dėstymo kokybę anonimiškai atsakant į keletą klausimų daugelyje universitetų. Kadangi apklausų klausimai nepateikiami internete, neaptarinėsiu jų turinio, prasmės ir esmės. Pagrindinis tokių apklausų privalumas – grįžtamasis ryšys.
Negalima atmesti, kad kai kurie dėstytojai yra nesąžiningi (prisiminkime nuskambėjusius kyšių skandalus), kai kurie dėstytojai nepakankamai dėmesio skiria studentams, pasiruošimui paskaitoms, pačioms paskaitoms, tačiau šalutinis minėtų apklausų poveikis gali būti nenuspėjamas, tarkim, jei studentai pareikš, kad nepatikę dėstytojai jiems neturėtų dėstyti.
Tada teks pradėti aiškintis, kiek studentų per kiek metų turi būti apklausta, kad būtų suformuluota pagrįsta išvada apie dėstytojo darbo kokybę, kaip išvengti studentų šališkumo, kurį jie jaučia žinodami savo įvertinimą. Matyt, tokiems klausimams dar neatėjo laikas, o galbūt ir jie bus sprendžiami kuriant efektingas ir efektyvias formules.