Tarkime, Šveicarijos lietuvių bus visiškai kitokia demografija nei Airijos, o Airijos – nei Jungtinės Karalystės. Tad kalbėdama apie lietuviškos kultūros matomumą kalbėsiu vien tik apie Jungtinės Karalystės kontekstą, kuris unikalus tuo, kad išeiviai iš Lietuvos, jei žiūrėsime pagal socialinius sluoksnius, šioje šalyje praktiškai atkartoja visos Lietuvos išeivijoje socialinį modelį ir įvairuoja nuo padienių darbininkų žemės ūkyje iki kūrybinio ir finansinio elito. Tad lietuviškoji diaspora Britanijoje jokiu būdu negali būti įvardinama „bendruomene“.
Apie su Lietuva susijusius kultūrinius įvykius ir mūsų kultūrinį importą į JK kaip žurnalistė rašau jau dešimt metų, tad galiu jums trumpai pateikti tikrai išsamią panoramą. Kas per tuos dešimtį metų buvo “matomiausia” JK (t.y. susilaukė didžiausio atgarsio žiniasklaidoje ir kultūros auditorijos tarpe?
Kalbant apie personalijas – neabejotinai Jonas Mekas ir jo filmas “SSSR žlugimas” „Tate Modern“ galerijoje (2009 03 08). Net pačiam menininkui tiesiogiai nedalyvaujant (buvo tik jo asistentas Benas Northoveris) įvykis prestižinėje pasaulio galerijoje pritraukė pilną salę žmonių, kurie stebėjo beveik visą dieną trukusią transliaciją. Iš auditorijos reakcijos buvo justi, kad jie atėjo pasižiūrėti kultinio, pasaulinio lygio menininko darbo, o kūrinyje dar ir skleidėsi visa mūsų Nepriklausomybės paskelbimo istorija…
Antra – Tomo Venclovos skaitymai „Royal Elizabeth Hall“, 2008 m. spalį pritraukę gausų būrį svarbių JK literatūros kritikų ir žinovų.
Trečia – nors ir sudarytas iš personalijų, bet dėl laiko stokos apibendrinsiu jas kaip reiškinį – Lietuvos solistų ir muzikų būrys, kuriantis vaidmenis, koncertuojantis, atliekantis kūrinius “Royal Opera Covent Garden”, “English National Opera”, “Royal Albert Hall” ir kt. prestižinėse salėse – Violeta Urmana, Edgaras Montvidas, Liora Grodnikaitė, Jurgita Adamonytė, Kostas Smoriginas, Lauryna Bendžiūnaitė, Evelina Puzaitė, Martyna Jatkauskaitė ar keliskart per praėjusį dešimtmetį Londone gastroliavusi Mūza Rubackytė.
Būtent šie kūrėjai buvo pastebėti, recenzuojami, įvertinti pačių britų. Galbūt kas norėtų paprieštarauti, kad reikšmingų renginių buvo ir daugiau, bet norėčiau sustabdyti.
Ne visi jie susilaukia atgarsio Britanijoje – nors, kartais Lietuvoje paradoksaliai tampa tiesiog sensacija. Čia, tektų prisiminti visiškai anekdotišką nutikimą, kai viena regioninė britų televizija susuko labai ironišką ir pašiepiantį reportažą apie pop-dainininkės Astos Pilypaitės bendradarbiavimą su kažkokia vietine alinės grupe, o Lietuvoje visa ironija pasimetė beverčiant (“lost in translation”) ir įvykis tapo žiniasklaidos ir visuomenės sensacija, už kurią popdainininkei netgi buvo suteiktas Vilniaus kultūros sostinės “ambasadorės” titulas.
Tad apie tokius kuriozinius atvejus nekalbėsim – juk mus domina mūsų kultūros matomumas Britanijoje, o ne Lietuvoje.
O jis nedidelis. Ir iš mano paminėtų pavyzdžių – Mekas, Venclova, solistai ir muzikai, matyti, kad tas matomumas, “exposure” – praktiškai įvyksta ne kokios nors kultūrinės strategijos, institucinės paramos, o būtent pačių personalijų, kūrėjų dėka. Kalbant trumpai, jeigu menininkas tarptautiniu mastu pripažintas, tai jis ir matomas. O kartu – matomas ir žodis “Lithuanian” – artist, poet, soprano, tenor – prie jo apibūdinimo.
Taigi, dešimtmečio patirtis sako – ir tai noriu kuo labiau akcentuoti – kad reikia ne kurti “matomumo” ar kultūros importo strategijas, ne “stumti” iš Lietuvos kokius nors kylančius menininkus, o visokeriopai skatinti ir remti valstybiniu mastu tuos kūrėjus, kurie tą matomumą yra jau išsikovoję ar beišsikovojantys. Į galvą ateina graži metafora – Lietuvos valstybė ir Lietuvos kultūros ministerija turėtų paimti tų talentingų žmonių šlovės šleifą ir iškilmingai, su pagarba jį viešai nešti. Informuojant, skatinant.
Galų gale – galbūt kad ir nedidele stipendija paremiant jauną Londone studijuojančią solistę, kurios debiutinį pasirodymą teigiamai įvertino didžiausias britų dienraštis paminėdamas ir Lietuvos vardą.
Štai pavyzdžiui prieš porą mėnesių Londone naujo kūrinio premjerą dirigavo Robertas Šervenikas – o kūrinį britų kompozitoriui P.Fribbinsui specialiai sukurti užsakė Kroatijos ambasada tam, kad galėtų sužibėti garsi kroatų pianistė Diana Brekalo.
Žinoma, mes apie tokį valstybės mecenavimą ir kultūros populiarinimą kol kas galime tik pasvajoti, tačiau dideli dalykai dažnai prasideda nuo nedidelės paramos. Lietuvių muzikų ir solistų matomumas užsienyje neatsitiktinis – juk Lietuvoje klasikinė muzika yra viena labiausiai privataus verslo sektoriaus remiamų sričių. Be stambiojo verslo paramos neapsieina nei operų pastatymai, nei klasikiniai muzikos festivaliai. Manau, to rezultatus ir matome ir tai nuostabu – kaip tokiai nedidelei tautai, tarptautinių mastu sėkmingų klasikinių solistų ir muzikų procentas iš tiesų yra įspūdingas.
Net ir neturėdami didelių valstybinių finansinių išteklių iš tiesų galime padaryti daug ką. Pakanka susivienyti tarpusavyje, valstybės institucijai morališkai užsiangažuoti kad ir aktyviai informuojant bei padedant logistiškai ir socialinių kontaktų prasme.
Štai vienas sėkmės projektas, kurį būtina paminėti – 2009-ųjų vadinamoji “lietuviškoji invazija” į “Frieze” meno mugę ir su ja susijusius renginius. Daug nesileisiu į detales, bet turėjome kuo skirtingiausius menininkus ir jų projektus – Mindaugui Navakui oficialiai užsakytą “Frieze” skulptūrą, garsųjį kristalą iš ŠMC langų, Deimanto Narkevičiaus videodarbus British Film Institute, “Tulips&Roses” galeriją “Frieze” ir Raimundo Malašausko kuruotą parodą, o Lietuvos kultūros atašė Daiva Parulskienė labai sėkmingai šiuos visus renginius informaciškai koordinavo, apjungė ir generavo jų kompleksišką lankomumą, pritraukdami savo kontaktus ir suburdami Londone įsikūrusius lietuvius.
Tai – sėkmės pavyzdys. Ką per tuos dešimtį metų įvardinčiau kaip nesėkmės, nematomumo atvejį?
Pirmiausia – šviežiausias pavyzdys. Tai, kad Lietuva nustojo eksponuotis ir praktiškai iškrito iš tarptautinių Knygų mugių sąrašo yra ypač apmaudi nesėkmės istorija.
Juolab, kad kalbant apie išlepintą, ir vertimus iš kitų kalbų itin nenoriai priimančią anglosaksiškąją knygų rinką kaip tik po truputį buvo pradėti laužti ledai pristatant lietuvių poetų antologijas.
Boluojantis tuščias Londono knygų mugės stendas ir pastarojo sezono „iškritimas“ iš dalyvių sąrašo yra neabejotinas pralaimėjimas, ypač, kai lygini su kur kas mažesne tačiau labai racionaliai ir dalykiškai prisistačiusia Estija ar kaimynais lenkais, maksimaliai išnaudojusiais Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo metines ir nepagailėjusiais lėšų įspūdingo dydžio ir užmojo stendui, galinčiam konkuruoti su svarbiausių pasaulio leidyklų.
Nenoriu išsiplėsti apie neišnaudotas Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės galimybes, tačiau tai tikrai mums visiems, JK lietuviams, kurie iš anksto ruošėsi būriais į Vilnių gabenti savo britus pažįstamus, tapo labai skaudžiu fiasko.
Reikia pakalbėti ir apie dar vieną prašovimo pro šalį atvejį – 2004-ųjų metų Lietuvos įstojimą į Europos sąjungą ir visišką negebėjimą išnaudoti tuo metu, labai trumpai į naujas nares sukoncentruoto žiniasklaidos dėmesio. Visi didieji britų dienraščiai skyrė didžiulius plotus naujųjų šalių kultūros, kūrėjų, tekstų pristatymui.
Ar buvo tomis penkiomis minutėmis pasinaudota tam, kad suintriguotume, užkariautume ir išlaikytume dėmesį? Ne. Tie, kuriems buvo pavestas šis pristatymas, su uždaviniu nesusidorojo. Priežastis – absoliutus britiško konteksto nesuvokimas, nesupratimas to, kas jiems gali būti įdomu ir negebėjimas atitinkamai adaptuoti mūsų kultūros pristatymo.
Lenkai tarp žymiausių tautos atstovų išskyrė Joną Paulių II, Czesławą Miłoszą ir Romaną Polanskį, mes – krepšininkus (kurie, kaip ir krepšinis, britams yra visiškai neįdomūs ir neaktualūs) ir Žydrūną Savicką (irgi labai specifinis pasirinkimas šalies kultūrai reprezentuoti).
Sportininkų pergalės yra svarbus ir gražus dalykas, ir pavyzdžiui JAV ar Ispanijoje jų pristatymas būtų visiškai pagrįstas, tačiau nebuvo suvokta, kad šios sporto šakos britiškame kontekste yra visai neaktualios ir jiems neįdomios, ir nė nepagalvota, kaip mūsų kultūrą patraukliai aktualizuoti keliauti mėgstantiems ir šiaip labai nepažįstamoms kultūroms atviriems britams.
2004-aisiais buvo pasirodę ir pirmieji turizmo straipsneliai, kviečiantys į Lietuvą ir “Vogue”, ir “Elle” žurnaluose (prestižiniuose, su milžiniška auditorija ir įtaka) bet ar išnaudojome? Ar kalėme geležį kol karšta, ar užsakėme turizmo reklamas, ar pasistengėme pritraukti ir sudominti žurnalistus?
Čia priartėjame prie pagrindinio klausimo ir problemos – o būtent, kultūrinio dialogiškumo siekiant padaryti mūsų šalį matomą Britanijoje. Pagrindinis tokio dialogo iššūkis – beje, dažniausiai Lietuvoje, deja, nesuvokiamas – yra tas, kad sėkmingo dialogo tema turi būti įdomi abiems pašnekovams, abiems pusėms.
Dabar gi mes labai dažnai esame panašūs į šeimininką, kuris atvykėliui svečiui, sakančiam, kad jam labai patinka lietuviškos miško žemuogės, nes jos tokios tikros ir nepakartojamos, sako: “ne, ne, betgi pirma būtinai paragaukit cepelinų, nes tai mūsų nacionalinis patiekalas”.
Arba britui, susižavėjusiam barokiniu Vilniumi, sakoma: “Bet, žinot, Vilnius yra nelietuviškas, tai ne – Lietuva, mes jums parodysim Rumšiškes, Joninių laužus” (tai beje, tikrai girdėta situacija; dar didesnis nesusipratimas atrodo pastarųjų metų Joninių ritualų lietuviško „unikalumo“ akcentavimas instituciniu mastu – „Midsommer‘į“, t.y. Vasarvidį ir Jonines tarptautinėje turizmo rinkodaroje jau yra visiškai „užsiėmę“ ir išnaudoję švedai).
Bendrų sąlyčio taškų paieška ir pagal tai pakoreguotas profesionalus, elegantiškas, rafinuotas kultūros pristatymas – štai paprastas sėkmės receptas.
Litvakų kultūra ir paveldas, daugianacionalinė LDK patirtis, Vilniaus Universiteto istoriniai ryšiai su Britanija, Britanijos teatro ir kino grandų lietuviškos šaknys, kalbos barjerą peržengiantys muzikai ir solistai – štai tik kelios aktualios ir visuomet sudominančios sritys, turinčios didelį kultūrinio dialogo potencialą.
Kitaip tariant, pristatydami mūsų kultūrą užsieniui, mes neturėtume primygtinai brukti to, kas mums atrodo itin tautiška ar sprendžia kažkokias mums patiems aktualias tapatybės problemas ar netgi nepilnavertiškumo kompleksus, o, tarkime britui, gali nepasirodyti nei įdomu, nei originalu. Kažkada esu parašiusi nedidelį straipsnelį apie 77 lietuviško pasididžiavimo dalykus – prie jo negrįšiu, bet manau, kad daugelis jų galėtų būti aktualūs pristatant mūsų šalį svetur.
Beje, nežinau ar atkreipėte dėmesį, kad mano pasisakymo pradžioje paminėtuose sėkmingai matomuose meno pavyzdžiuose (tarkime, Meko kūryboje, ar muzikų pasiekimuose) “tautiškumo” ar “tautinės tapatybės” elementas yra visiškai neakcentuotas.
Geras menas, virtuoziškumas, aktualumas, byloja patys už save ir garsina Lietuvą be jokio pritempto reprezentacinio tautiškumo. Kitaip tariant, praktika rodo, kad Žilvino Kempino konceptualios instaliacijos šalies prestižui ir populiarinimui gali nuveikti daugiau, nei didžiausia tradicinių reprezentacinių fotografijų apie Lietuvą paroda.
Čia pirmiausia mūsų sąmonėje turi įvykti lūžis, kad suprastume, kaip vykdyti mūsų šalies kultūrinę rinkodarą. O tam reikia kartais reikia ne brukti tai, kas mums miela, o kas gali būti įdomu ir paklausu kitam. Ir todėl, vėl kalbant metaforiškai, aš įsitikinusi, kad Lietuvą labiau reklamuoti gali ne trispalviai sijonai ir marškinėliai su Vyčiais, kad ir kokie jie mums patiems mieli, o faktas, kad lietuvis dizaineris yra sukūręs tarptautiniu mastu vertinamus aukštosios parfumerijos kvepalus.
Jie yra kur kas didesnė šalies vizitinė kortelė, nes tuo pasigirti negali nei lenkai, nei latviai, nei estai, nei čekai. Puiki diplomatinė dovana, puiki šalies vizitinė kortelė, kad ir Lietuvos oro uostų “duty free” parduotuvėse. O ar yra? Nėra.
Labai apmaudu, kad per du Nepriklausomybės dešimtmečius vis dar to neįsisąmoninome, vis dar neišsiaiškinome savo kozirių, kuriais galime lošti. Dar ne visada suvokiame, kad pozityviai įtvirtinant mūsų šalies kultūrinį įvaizdį užsienyje milžiniškos reikšmės turi populiarus simbolinis kapitalas, kuris mūsų kultūros institucijoms ir jų pareigūnams gali atrodyti trivialus ar net nesuvokiamas, bet bus puikiai suprantamas rinkodarininkams.
Štai pora pavyzdžių – 2003 metais garsi manekenė ir Londono “Central St.Martin’s” absolventė Loreta Bilinskaitė-Burke išsiuvinėjo milžinišką konceptualų kūrinį – Davidą Beckhamą nukryžiuotojo poza. Reportažus apie tai pateikė visi pagrindiniai TV kanalai, bulvarinė spauda, mados žurnalai (nes garsi manekenė). Visur figūravo žodis “Lithuanian”, sujungtas su gražuole manekene ir Davidu Beckhamu. Reklamos specialistai man pritars, kad tai – milijonų verta Lietuvos reklama britų žiniasklaidoje.
Kitas sėkmingo “dviejų kultūrinių brandų” sujungimo pavyzdys – JK lietuvių 2007 m. labdaros pokylis, kuriame apsilankė Jamie Oliveris. Nuotraukos buvo milijoninę auditoriją turinčiame “OK!” – kartu su “bohemiečiais”, įspūdingais auksiniais “Užburtosios fleitos” kostiumais ir žodžiu “Lithuanian”. Vėl – neįkainojama šalies, šiaip daugiausia linksniuojamos kriminalinėse žinutėse, reklama.
Tad rūpinantis Lietuvos kultūros matomumu JK instituciniu lygmeniu pirmiausia reikia žmonių, kurie šituos niuansus suprastų. Kurie išmanytų kontekstą ir mokėtų deramai reprezentuoti. Turėtų kontaktus. Arba bent jau – nedarytų gėdos.
Labai liūdna apie tai kalbėti, bet kartais mūsų kultūros kuravimas užsienyje yra pavedamas žmonėms, kurie su kultūra neturi nieko bendra.
Štai prieš kelerius metus turėjome kultūros atašė, kuri leisdavo sau vartoti necenzūrinius žodžius pirmą kartą matomų žmonių akivaizdoje ir daryti viešus liapsusus, jau tapusius anekdotais, pavyzdžiui, bendraujant britų ir lietuvių muziejininkams, ir pokalbio metu išsiaiškinus kad ir vieni, ir kiti ištikimai dirba savo muziejuose jau kelis dešimtmečius, sugebėti leptelėti: “Aš tai nesuprantu, kaip šitiek metų galima dirbti muziejuje. Aš tai turbūt išprotėčiau.”
Tad personalijos pristatant Lietuvą užsieniui yra anaiptol ne paskutinėje vietoje. Pakanka prisiminti pvz. šviesios atminties Ugnę Karvelis ir jos milžiniškus nuopelnus ir palinkėti mums šiandien kuo daugiau tokių pasišventusių žmonių.
Ir baigiant noriu pasakyti, kad iš tiesų kultūros pristatymas, jos matomumas užsienyje prasideda nuo menkiausių detalių, į kurias kreipiamas dėmesys, bet kurios sudaro visumą ir įspūdį apie šalį.
Kad ir nuo ambasadų interjero, nuo to, kokie meno kūriniai ten eksponuojami, kokie albumai ir knygos guli ant kavos stalelių, kaip parinktos gėlės ar interjero tekstilė, kokios vaišės ir kaip estetiškai patiekiamos. Galų gale – kaip bendrauja, kokia erudicija pasižymi kultūrą propaguojantys žmonės. Visa tai – ne finansų ir ne prašmatnumo, o tiesiog vidinės ir tuo pačiu mūsų šalies kultūros reikalas. Liūdina, kai mūsų vidinė kultūra tokia, kad net Prezidentūroje meno kūriniai kabinami ne tam, kad reprezentuotų šalį atvykstantiems aukščiausio rango svečiams, ne tam, kad įkvėptų ir pakylėtų Lietuvos pilietį, o vien tam, kad „panervuoti“...
Galbūt pranešime nupiešiau kiek liūdną vaizdą, bet nenoriu baigti pesimistiška gaida. O pagrindo optimizmui iš tiesų yra. Tai – jaunieji mūsų tautiečiai, šiuo metu studijuojantys JK kūrybines profesijas ar žengiantys pirmuosius karjeros žingsnius.
Jie ir jų darbai tampa vis matomesni Britanijoje. Ir, žinoma, dar kartą pabrėžiu ir primenu mūsų jaunųjų muzikų ir solistų įdirbį ir sėkmę. Jei norime, kad mūsų kultūra būtų matoma – tai siūlyčiau pirmiausia ir remti tokius žmones ir bendromis pajėgomis visokeriopai kelti juos ant pjedestalo, daryti juos kuo labiau matomus suteikiant jiems oficialią institucinę paramą, o šalies vardą jau po truputį garsinančiam jaunimui – kad ir nedideles stipendijas.
Tai kur kas paprastesnis ir pigesnis būdas nei instituciškai ar projektiškai “eksportuoti” mūsų kultūrą iš Lietuvos, atranką patikint Kultūros ministerijai, kurios funkcija, šiaip jau nėra būti talentų paieškos agentūra, juolab, kad kaip rodo praktika, labai dažnai prašaunama pro šalį tą eksportą atrenkant.
***
Šis rašytojos K.Sabaliauskaitės tekstas parengtas pagal pranešimą, skaitytą Pasaulio lietuvių simpoziume Kaune 2011 liepos 3 d.