Tik apsidžiaugiau, kad nebereikės žiūrėti tų šlykštynių, bet Danijos kiaulės, įlindusios į pareigūnų uniformas, viską ėmė ir sukniso. Dinderį mušantys meitėliai nukvako visiškai. Nei iš šio, nei iš to nugalabijo septynis niekuo dėtus buldogiukus. Padborgas, kur tai nutiko ir kur siautėja pareigūnų uniformas dėvintys kiaulės-sadistai, įsikūręs ties Danijos ir Vokietijos siena. Tai tokia šiknaskylė (kaimynai vokiečiai taip ir vadina „arschlok“), labai primenanti jūsų New Akmenę irgi Joniškį, tik dar klaikesnė. Visi to miesteliūkščio gyventojai – arba policininkai, pasieniečiai, muitininkai, arba jų giminės.
Skylės čiabuviai nuo ryto iki vakaro tik ir žiūri, kaip pričiupti kokį pažeidėją, nes už įdavimus ir pagavimus išmokamos šiokios tokios premijos.
Atvirai lojant, ne kažin kokios, bet jų pakanka vienam kartui gerai prisigerti, o tai to miestelioko aborigenams labai svarbu. Dieną formaliai atidirbę, vakare skuba į barus ir aludes kuo greičiau prisitvoti. Ryte drebančiomis rankomis sliūkina į tarnybą imituoti darbo. Visi to prakeikto Padborgo gyventojai kaip ir giminės. Girdėjau, kad jie jau kelios kartos užsiima kraujomaiša. Mąstau: gal dėl to psichinis išsigimimas ir paplito tarp jų?
Nes, tai, ką iškrėtė šie iškrypę sadistai, sveiku protu visiškai nesuvokiama. Jei kvailoka Lietuvos bažnytkaimio bobikė, per jų sieną veždama šuniukus, sulaužė kokias ten trečiarūšes taisykles, tai reikia bausti tą bobikę, o ne gyvūnus galabyti. Juk taip sako sveikas protas. Aišku, jei jis iš viso užsuka į danų pasienio pareigūnų vargšes galveles.
Vokiečių nacių psichiatrai Hitlerio laikais, kai treniruodavo elitinius SS narius, kaip vieną iš svarbiausių dvasinių praktikų taikydavo štai tokią: iš pradžių kruopščiai atrinktam pretendentui duodavo auginti šuniuką, o kai jau fašistas artimai prie augintinio prisirišdavo, liepdavo tą nušauti. Ne kiekvienas ryždavosi tokiam žingsniui. Tai buvo vienas iš sunkiausių išbandymų. Manyta, kad ryžęsis nušauti keturkojį draugą savyje nebeturi nieko žmogiška. Įveikusiems šį barjerą pavesdavo atlikti etninius valymus užimtose žemėse, žudyti vaikus, moteris.
O čia XXI amžiuje, demokratinėmis ir vaivorykštinėmis vertybėmis besididžiuojančioje valstybėje, pusgalvis, vilkintis pareigūno uniformą, su šypsenėle snukyje kaip niekur nieko visų akivaizdoje nuodija niekuo dėtus šunyčius. Kur toliau, jeigu tai dar ne liepto galas? Kokios dar mentaliteto deformacijos gali įvykti?
Matriarchato epochos sugrįžimas, homoseksualų vedybos, pasirodo, – tik žiedeliai. Girdėjau lojant, jog ir zoofiliją ruošiamasi Danijos karalystėje įteisinti. Ko gero, ir raudonųjų žibintų kvartalai atsiras gyvūnų mylėtojams. Susimoki kokį šimtą kronų ir eini su keturkoje kanopine prostitute arba gauruotu, raguotu, mekenančiu žigolo smagintis į apartamentus. O po kiek laiko galbūt bus leista ir bažnyčioje tuoktis su gyvuliais. Juk šių laikų Šiaurės Europos gyventojai sveiku mąstymu beveik nepasižymi. Atsibosta keturkojis sutuoktinis, bac ir užmigdai jį visam laikui „humaniškuoju“ būdu! Jokių skyrybų, jokių išlaidų advokatams – labai praktiška.
Nepamanykit nieko bloga, iš esmės aš ne prieš keturkojų vedybas su dvikojais. Galvoju, jeigu Dievas sutvėrė žmones, irgi gyvūnus, tai tikriausiai visi prieš jį esame lygūs. Tik va, kokie vaikai gimtų tokiose mišriose santuokose? Uodegą galiu guldyti – taip būtų išveista dar viena ar net kelios beždžionių rūšys.
Užtat manau, derėtų leisti tik homoseksualias žmonių ir keturkojų santuokas.
Čia taip, tik informacija Danijos istatymų leidėjams, kad per klaidą neįteisintų heteroseksualių mišrių rūšių vedybų. Nes po to vėl kiltų begalė teorijų apie žmonių ir beždžionių kilmę, kas buvo pirmiau: ar nubeždžionėję tingūs žmonės, ar sužmogėjusios išradingosios beždžionės?
Ir tokias valstybes kaip Danija jūsų politikieriai savo populistinėse kalbose stato kaip pavyzdį. Loju jums, skandinavai jus laiko trečiarūšiais žmonėmis. Ką ten šuniukai... Jie atvažiavę į Vilnių pačiame sostinės centre nuomojasi prabangius apartamentus ir tratina per visus galus geltonkases lietuvaites ir nesusiformavusius lietuvaičius.
Jei gražiuoju neduoda, galima ir jėga priversti. Paskui paaiškėja, jog tai psichiniai ligoniai, Lietuvoje užsiimantys versliuoju verslu. Vietoj Lukiškių kalėjimo jie stebuklingais būdais persiranda į tėvynę, kur pusmetį kitą juos gydo psichiatrijos klinikose. Po to paleidžia, o šie vėl rauna į gintarinį kraštą platinti puspročių genų. Jei tai būna gėjai – dar pusė bėdos, bent jau vaikų nepridaro.
Šeimininkas pasakojo, jog anksčiau trindavosi po Vilniaus senamiestį toks pusantro metro ūgio libaniečių kilmės, bet Danijos pilietybę, o taip pat „kraliko“ pažymėjimą turintis veikėjas. Jis pats gyrėsi, jog Danijoje yra pripažintas psichiniu ir gauna solidžias išmokas kas mėnesį. Už jas pigiai ir šauniai galįs laiką leisti Baltijos valstybėse. Senamiesčio gyventojai pravardžiavo natūralizuotą skandinavą Buratinu arba Varnėnu.
Pagrindiniai šito sutvėrimo užsiėmimai buvo erotinės pramogos Sereikiškių parke su į Vilnių studijuoti atvykusiom nesusitupėjusiom rausvažandėm kaimietukėm ir perspektyvių pilvo tenisininkių paieška eksportui į Skandinavijos šalis.
Kaip supratote, kažkas pašvinkę danų karalystėj (vos neparašiau „daunų karalystėj“, nes nagai patys tuos mygtukus susiranda).
Kita vertus, tai, ką iškrėtė Danijos pasienio išgamos, jūsų veterinarai kasdien išdirbinėja be jokio sąžinės graužimo ir dažniausiai be jokio reikalo, kad tik kapeikytė kapsėtų. Ką jau bekalbėti apie liūdnai pagarsėjusią „Grindą“, kuri masiškai utilizuoja (kaip moksliškai skamba ,ar ne?) gyvus šunis. Buvo gyvas, turįs sulaukti užtarnautos senatvės keturkojis, o jį makt makt ir utilizavo lyg panaudotą padangą. Vieni kitų jūs dar nepradėjote utilizuoti, žmonės, aa?
Jūs, veidmainiai, skaitote „Brisiaus galą“ ir braukiate krokodilo ašarą. Įdomu, kokiais žodžiais būtų galima aprašyti arba nupasakoti gyvūnų utilizacijos fenomeną? Jie tikriausiai turėtų strigti burnoje, jei nors kibirkštėlė sąžinės rusentų jūsų širdyse. Nors, ko gero, sąžinė šiais laikais per didelė prabanga. Pakanka, kad širdis tik reguliariai tiksėtų ir varinėtų kraują.
Mačiau aš vieną utilizatorių per TV, kuris net išstenėjo mylintis šunis ir iš tos didelės meilės vadovaujantis gerai apmokamam gyvybės naikinimo verslui. Atvirai lojant, tai kokiu silpnapročiu reikia būti, kad prieš TV kameras prisipažinti užsiimant tokiu keistu verslu?! Tikriausiai dešinysis ir kairysis pusrutuliai tokio žmogaus galvelėje ištižę. Juk kuris nors iš gyvūnų augintojų, įsidėmėjęs utilizatoriaus fizionomiją ir netyčia sutikęs gatvėje, gali nesusilaikęs imti ir apvemti iš pasišlykštėjimo. Fiziologija juk daro savo. Ir kaip žmona tokiam duoda? Beje, skaičiau vienoje gudrioje psichiatrijos knygoje, kad sadistiniai polinkiai dažniausiai išsivysto tiems, kurių pimpučiai mažuliai arba prastai funkcionuojantys, supraskit, nelabai sustangrėja, kai to reikalauja situacija.
Be abejo, visokių žmonių yra. Sakoma – visokių ir reikia. Ne visi žmonės blogi, bet kai kurie jų užtraukia neigiamą šlovę jūsų giminei. Tikriausiai jūsų rūšies, kaip ir mūsų, skirtingo charakterio individai veisiasi. Ko gero, ne kiekvienas, kuris vaikšto ant dviejų kojų, moka artikuliuoti burnos padargais ir dėvi kostiumą, pėdkelnes arba uniformą, yra žmogus.
Jums, matyt, reikėtų rimtai susimąstyti dėl žodžio „žmogus“ apibrėžimo. Manau, kad tie, kurių sąmonėje neišsivysčiusios tokios savybės kaip atjauta, loginis mąstymas, sveikas protas, intuicija, neturėtų vadintis žmonėmis. Tie, kuriems reikia įrodymų, jog lyjant lietui šaligatviai būna šlapi, galėtų būti vadinami padarais, gyviais, sutvėrimais, pusžmogiais arba „ono“. O tai reikštų, kad jiems turėtų būti taikomi įstatymai, skirti ne žmonėms. Nes gebėjimas kalbėti dar nėra žmogiškumo įrodymas.
Pavyzdžiui, pilvakalbis šuo Mailou kino filme „Kaukė“ plepėjo kaip niekur nieko. Vienas toks gerai išsilaikęs hipis, su savimi aplink Lukiškių aikštę besivedžiojantis Mailou kloną, porino, jog ir jo augintinis žmogaus balsu prabyla ne tik per Kalėdas, o kur kas dažniau. Nors gali būti, kad taip nutinka, kai dvikojis bičas padaugina žolės.
Papūgos Žako irgi visai neprastai čiauška. Šeimininkas sako, jog kur kas geriau pamėgdžioja jūsų kalbą, nei lietuviškų veiksmo serialų herojai bando mėgdžioti tautinius gangsterius. Tarp kitko, šios papūgos sugeba imituoti ir šunų amsėjimą, ir net mobiliųjų telefonų skambesius. O mano pažįstamas basendžių veislės ambrius visai neprastai atkartoja policijos sirenų švilpesį. Įsivaizduoju, kaip jis pramogavo per ponios Klintonienės vizitą, nes Konstitucijos prospekte sirenos netilo nei dieną, nei naktį, net ir tuo metu, kai gatvė buvo visiškai tuščia.
Beje, prieš pat žymios damos vizitą, ties „Radisson Blu Hotel Lietuva“ viešbučiu trumpam buvau susitikęs su tuo amerikiečių šunimi, kurį žiniose rodė dauguma TV kanalų, kaip anas ieškojo sprogmenų ir visokio kitokio blogio. Asmeniškai man tai jis įspūdžio nepadarė, nes tuo metu, kai priėjau apsiuostyti, jis labai buvo užsiėmęs kakojimu (mano teritorijoje, po velniais!), o jo juodaodis palydovas kantriai laukė. Svarbus šunėkas, matote. Tiesa, kai kurie TV kanalai susipainioję vietoj komandosų svajonių šuns parodė mane, žymintį savo teritoriją.
Taigi kai kurių įvykių, susijusių su garsiuoju vizitu, liudininku pats visai to nenorėdamas tapau ir aš. Taip jau išėjo, kad amerikiečių specialiųjų tarnybų pareigūnai, tuntais sugužėję į gintaro šalį, greitai sumetė, kad čia nėra kas veikti.
Tad iš dyko buvimo sugalvojo patikrinti kolegų iš Lietuvos kovinę parengtį. Jie, pasitelkę keletą patikimų vietinių vyrukų, atvarė į banko, prie kurio aš mėgstu leisti laisvalaikį, rūsį, neva užminuotą automobilį. Bet inscenizacija buvo tokia nevykusi, kad net aplinkui besitrainiojantys blusėti katinai iš šio valstybinės reikšmės įvykio juokėsi. Ką jau kalbėti apie mūsų išminuotojus. Jie dalindami interviu į kairę ir į dešinę vos tramdė kreivas šypsenas.
Pasirodo, Holivudo kino filmuose išliaupsinti amerikiečių superagentai, kurdami nusikaltimo modelį, visai nesusigaudė, į kokią valstybę patekę. Lietuvoje niekuomet dar nebuvo paruoštas automobilis-taranas-bomba. Marijos krašte, jei daromos bombų imitacijos, tai jos rišamos prie duslintuvo ir taip, kad kiekvienas kvailys jas pamatytų arba bet kuris ciuckis lengvai galėtų ant jų čiurkštelėti bindzendamas pro šalį.
O jei jau kas sumano priešus pasiųsti anapilin, tai samdo sovietinio „specnazo“ veteranus, o šie taip įmontuoja sprogmenį, kad net pats velnias jo neatrastų. Toks sprogmens modelis, kuris buvo sukurptas banko rūsyje, daugiausia naudojamas Amerikoje.
Be to, superagentai nieko geriau nesugalvojo, kaip pasirinkti „Ford“ automobilį. Mat antiteroristiniuose kursuose jie naudoja būtent šios markės transporto priemones. Su kitų markių automobiliais Amerikos šnipukai nelabai nemoka elgtis. Ko gero, nežinotų, nė kaip duris atverti. Be to, taip eilinį kartą buvo padaryta reklama „Ford“ automobiliams. Gamintojams Džeimso Bondo, matot, negana. Žodžiu, ponai agentai ryškiai pritrūko fantazijos.
O tas lochelis, kuris esą reikalavo iš banko išpirkos – nelogiškas ir kvailas pramanas, skirtas visuomenei pašiurpinti, visiems taškams ant i sudėti ir tuščiai taškomoms valstybinėms lėšoms pateisinti. Pamatysit, menamas nusikaltėlis realios rūsčios bausmės tikrai išvengs. Na o mėnesį kitą patupėti kaliūzėje už xxx xxx litukų sutiktų ne vienas Marijos žemės Funtas. Tokia va mano nuomonė apie incidentą „Swed“ banke. Tik keista, kaip lengvai dvikojai kolegos iš šunaujos užkibo ant specialiųjų tarnybų numesto jauko.
Taigi, kaip matote, ne tokie jau mes, keturkojai, ir prasti. Esminių skirtumų tarp šunų ir žmonių rūšies kaip ir nėra. Tik mes neturime tiek daug naikinimo priemonių kaip jūs. Dantys ir nagai – va, ir visas mūsų arsenalas. Įsivaizduojat, jei taip, kaip jūs, mokėtumėme leisti į veną nuodus arba pleškinti šautuvais. Sukurtume tarptautinę šunų armiją, apsiginkluotume šiuolaikine modernia technika ir atominėmis bombomis.
Ar ir tada drįstumėte nuodyti mažyčius mūsų vaikus, žmonės, aaa?