- Per likusius metus Seime gausite 68 tūkst. litų dydžio atlyginimą, atskaičius mokesčius. Rinkimų kampanija kainavo kur kas daugiau. Kokia prasmė?
- Man labiausiai gaila laiko. Į savivaldybę atėjęs politikas turi susitaikyti, kad bent dešimt valandų per savaitę turi skirti bendravimui su žmonėmis – ir tai po darbo valandų. Manau, jog Seimo narys turėtų skirti ir daugiau laiko.
Nemanau, jog mano pasirodymas Seime bus vertinamas tik kaip finansinis nuostolis. Neplanuoju pirkti automobilio, ir jei nebus paskirta transporto priemonė, priklausiusi Linui Karaliui ar V.Grubliauskui, važinėsiu su savuoju automobiliu.
Tikiuosi įgyvendinti planus ar bent priversti Seimą į kai kurias problemas atkreipti dėmesį. Jų įgyvendinimas turėtų sutaupyti daugiau nei mano atlyginimas.
- Ką planuojate nuveikti?
- Pirmasis mano darbas – panaikinti pakartotinius rinkimus. Senos demokratijos šalyse taip nedaroma. Pozicijos valdžioje atsisakęs politikas padaro žalą savo partijai – jo vietą ten užima oponentų atstovas. Jei išeinama dėl pateisinamų priežasčių, vieta perduodama kolegai iš tos pačios politinės jėgos.
Po savivaldybių rinkimų ne vienas parlamentaras iškeitė vietą Seime į vietą savivaldybėje. Jei būtų sistema, baudžianti tokius perbėgėlius, nebūtų tokio reiškinio. Daugumoje valstybių vien kandidatūra į kitą postą kainuoja turimą kėdę.
- Dėl Seimo nario kėdės varžėtės su socialdemokratu Aloyzu Každailevičiumi. Kaip manote, kas jums padėjo laimėti?
- Septynerius metus intensyviai bendravau su žmonėmis: per savaitę dieną-tris, po kelias valandas priiminėjau gyventojus. Per savaitę – apie dešimt žmonių. Dauguma jų būdavo rusai - Klaipėdoje jie nėra tokia stipri tautinė mažuma, nėra stipriai integravęsi kaip sostinėje, dažnai susiduria su diskriminacija valdžios įstaigose.
Ne vienas atėjęs skundėsi, jog yra tiek lietuviškai, tiek rusiškai „pasiųstas“ pareigūnų. Žinau, kad apatija žmonėms – mano oponentų problema.
Apie A.Každailevičių negaliu pasakyti nieko blogo – jis geras žmogus, tačiau būdamas savivaldybės administracijos direktoriumi privalėjo atsakyti už kiek netaktiškus savo darbuotojų veiksmus. Kaip sakoma, žmogus – ne profesija. Įsisukęs į administracinę rutiną dažnai gali užmiršti tave išrinkusius žmones.
Manau, jog bent pusė už mane balsavusių žmonių yra tie, su kuriais teko bendrauti per pastaruosius septynerius metus.
- Jūsų rinkimų kampanija kainavo 80 tūkst. litų, rinkėjus ne ką menkiau stengėsi sudominti ir oponentas, tačiau į rinkimus atėjo tik per 4 tūkst. žmonių. Kodėl žmonės nesusidomėjo rinkimais?
- Visų pirma, Klaipėda niekad nepasižymi dideliu rinkėjų aktyvumu. Vietos valdžia niekada nesistengė skatinti žmonių ateiti balsuoti.
Antra, rinkimų apylinkė įkurdinta pastato trečiajame aukšte. Ši problema ne kartą aptarinėta – turime daug senyvo amžiaus rinkėjų, – tačiau niekas nekreipia į tai dėmesio.
Dar vienas aspektas – pakartotiniai rinkimai niekad nesudomina rinkėjų. Juk tokiu atveju žmogus negauna net kvietimo, o lietuviai palyginti kuklūs žmonės – juos bet kam reikia skatinti, raginti. O ką jau kalbėti apie rinkimus – esame nusivylę valdžia, tad ir balsavime nematome jokio tikslo.
Žinoma, balsavimo aktyvumą sumažino ir užsienyje dirbantys miestiečiai. Bene 10 tūkst. klaipėdiečių savo darbo vietą nurodo ne Lietuvą, o Norvegiją ar Vokietiją.
- Kaip būtų galima paskatinti rinkėjų aktyvumą?
- Pirmiausia reikėtų palengvinti administracinius trukdžius: panaikinti L.Brežnevo laikus menančią kvietimų į rinkimus tradiciją, įdiegti nemokamas telefono linijas, kuriomis gyventojai galėtų susižinoti, kurioje apylinkėje jie turi balsuoti.
Na, o svarbiausia priežastis – valdininkų atotrūkis nuo žmonių. Viename lenkų filme eksperimentinę grupę suskirstė į prižiūrėtojus ir kalinius. Po trijų dienų visi dalyviai tapo žvėrimis. Taip ir į valdžią patekęs žmogus.
Teko skaityti užsienio sociologų atsiliepimus apie valdžios ir žmonių santykius mūsų šalyje. Lietuva išsiskiria iš visos Europos tuo, kad valdžia visiškai abejinga žmonėms. Dėl to ir rinkėjai nėra linkę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, viešai reikšti nuomonę, nepriklauso jokioms organizacijoms.
Turime skambius pavadinimus „demokratija“, „respublika“, „parlamentas“, o kai įvertini jų turinį, pamatai, kad už žodžio „parlamentas“ stovi žmogus, besivažinėjantis nauju „Mercedes“ už mokesčių mokėtojų pinigus, nesidomintis rinkėjais ir jų problemomis, besidomintis tik lobistų, parėmusių jo kandidatūrą, interesais.
Patarimas galėtų būti toks: neturėsime pilietinės visuomenės, kol aukščiausi politiniai vadovai nenusileis iš politinių aukštumų ir nepasidarys gailestingi žmonėms.
- Skelbėte, jog esate pasiruošęs atsisakyti teisinės neliečiamybės, kad galėtumėte ginti save byloje, kurioje esate kaltinamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo nevykdymu dėl pastatų projekto Klaipėdoje tvirtinimo. O gal atvirkščiai – ieškote užuovėjos Seime, norėdamas prisidengti parlamentaro galiomis?
- Tikrai ne. Aš džiaugiuosi, jog būsiu teisiamas už detalaus plano nederinimą, kuriuo buvo siekiama apgauti gyventojus pasiūlius jiems kitokį projektą nei žadėta statyti. Žinau, jog procesas bus viešas ir pats stengsiuosi jį viešinti, nes prie sukčiavimo prisidėjo ne tik Klaipėdos valdžia, tačiau ir Specialiųjų tyrimų tarnyba, policija, politikai.
Nepateisinu parlamentarų, besidangstančių Seimo nario vardu. Visoje Europoje parlamentarus imunitetas saugo tik tuo atveju, jei jo prireikia užsiimant parlamentine veikla. Jeigu Seimo narys po darbo namuose kilus buitiniam konflikui sumuša kaimyną, tai apie kokią teisinę neliečiamybę galime kalbėti? Šią tradiciją atsinešėme iš sovietinių laikų ir iki šiol ja dangstomės.
- Prezidentė Dalia Grybauskaitė skelbia sieksianti, jog reklaminės partijų kampanijos būtų finansuojamos tik fizinių asmenų lėšomis. Kaip vertinate tokius planus?
- Kartu su šiuo projektu turėtų būti įvykdyta dar viena sąlyga. Turėtume prisiminti, kai prieš septynerius metus Viktorui Uspaskichui priklausančių įmonių darbuotojai – jų buvo apie tūkstantį – per kelis mėnesius grąžino skolą Valdo Adamkaus fondui, parėmusiam jo rinkimų kampaniją. Suma viršijo milijoną litų.
Jei atliksime pirmą žingsnį ir nenustatysime jokių saugiklių, juridiniai asmenys paramą „teiks“ tokiu pačiu principu – „padedant“ darbuotojams.
Esu už Specialųjį tyrimų padalinį, kuris tikrintų, kokiais būdais ir iš kur atkeliauja parama. Reikėtų suteikti teisę stebėti fizinės paramos teikėjus, imituoti paramos davimą, infiltruoti agentus į politikų, partijų, verslininkų būrį.
Tai ne utopija, tiesiog reikia pastangų ir, visų pirma, valdžios noro. Žinote, kokiais veiksmais Amerika panaikino kyšininkavimo tradiciją kelių policijoje? Į visas valstijas vienu metu buvo pasiųsta keli tūkstančiai pareigūnų, kurie sąmoningai provokavo pareigūnus: vairavo viršydami greitį, apsvaigę nuo alkoholio, pareigūnams siūlydavo pažymėtus pinigus. Taip kyšininkavimas buvo panaikintas per penkerius metus.
Mūsų politinis elitas dalyvauja kontrabandos dalybose, nenori matyti kiaurų sienų, o prisidengdami gaudo cigarečių prekeivius turguose. Ir dar sako, jog tokie veiksmai – žmogaus teisių pažeidimas. Imitacija ir apgaudinėjimas – nieko daugiau.