Lietuvoje turbūt nėra tokio žmogaus, kuris nebūtų skaitęs ar girdėjęs apie Brisiaus galą arba apie nelaimingąją baltą katytę, pakirstą vaiko strėlės. Tai pasakojimai, ne vienam sukėlę sentimentų, gal net išspaudusios ašarą. Istorijos, parašytos tais laikais, kai vargana šuns gyvenimo pabaiga nieko nestebino, o dėl baltos katytės likimo vaiko tėvai neturėjo baimintis baudų.
Tai buvo laikai, kai iš šuns buvo tikimasi, kad šis saugos būstą, o iš katino – kad gaudys peles. Toks nerašytas žmogaus ir gyvūno kontraktas rėmėsi abipuse nauda ir prisirišimu. Tačiau tie laikai pasiliko toli praeityje. Yra išaušusi nauja era, kai žmogus nebežino, kaip su gyvūnu elgtis, primeta jam savo savybes bei iš jo mėgina sukurti būtybę, kurią galėtų adaptuoti savo aplinkoje ir jaustis gerai greta, – arba tik tada, kai jos nėra greta. Tad šiandien žmonės gyvūnams priskiria teises ir laisves arba stengdamiesi sukurti jiems įsivaizduojamą rojų žemėje, arba juos žemindami ir naikindami. Tarytum nuosekliai ardomos sąsajos, kurios amžiais siejo žmogų ir gyvūną.
Štai šunų bei katinų šeimininkai labai aiškiai suvokia, kas yra prašmat¬nus jų augintinių gyvenimas. Užėję į gyvūnų prekių parduotuves ar pasidomėję paslaugomis, taikomomis gyvūnams, atrasime neįtikėtinų dalykų. Pasaulyje žinomų dizaino namų sukurti paltukai bei suknytės šunims ir katėms, antkaklėliai, papuošti Svarovskio kristalais, įvairūs įmantriausi grožio aksesuarai. Juos augintiniui galima nupirkti kaip „dovanas“, o paskui jais grožėtis. Esama įvairių paslaugų, skirtų gyvūnams lepinti.
Tai ir grožio salonai šunims, kur atliekamos įvairios paslaugos, naudojama tik speciali kosmetika, kurią parenka reikiamas kvalifikacijas turintys ekspertai. Kai kada grožio salonai teikia ir šunų ar kitų gyvūnų darželio paslaugas. Kol šeimininkas darbe, jis gali nesijaudinti: jo augintinis bus ne tik prižiūrėtas, bet su juo bus draugaujama, žaidžiama, kad tik jis nesijaustų vienišas. Žinoma, visa tai nėra prieinama paprastiems brisiams, kurių šeimininkai jiems suteikia stogą ir maistą bei pavedžioja laisvu nuo darbo metu. Šunų grožio salonų ar viešbučių egzistavimas atskleidžia, kad socialinė nelygybė yra atėjusi ir į gyvūnų pasaulį.
Neišvengiamai tenka paminėti ir ne visiems keturkojams prieinamas brangias medicinines paslaugas. Šiais laikais daliai gyvūnų nėra netgi lemta nugaišti paprastai, – po ūmios ligos ar užmigdymo. Laukiant veterinarinės gydyklos eilėje yra tekę girdėti apie vieną „laimingąjį“, kuriam diagnozavus vėžį buvo atliktos kelios operacijos, nes šeimininkas žūtbūt kovojo už gyvūno teisę gyventi. Nors konkrečių detalių patirti nepavyko, tačiau nea¬bejotina, kad vargšas gyvūnas turėjo išgyventi ir chemoterapijos kursus. Galų gale, veikiausiai raudant visai šeimai, jis buvo palydėtas prie kapui nusižiūrėtos vietos. Turbūt tokio gyvenimo bei baigties šeimininkas norėtų sau. Tačiau bent man Brisiaus galas nesukelia minčių apie žmogaus žiaurumą gyvūnų atžvilgiu ar neapgintas šunelio teises bei būtinybę steigti senelių šunų (gal korektiškiau – šunų senelių?) pensionatą. Tai tiesiog akstinas pamąstyti apie gyvenimo prasmę. O štai „laimingos“ istorijos apie šunų grožio salonų klientus bei aukščiausio lygio veterinarines paslaugas tesukelia minčių apie žmogaus tuštybę, sumišusią su dideliu vienišumu, bei apie gyvenime pasimetusio žmogaus įkaitus – gyvūnus. Galbūt tai ir yra naujasis, dabartinės civilizacijos paskatintas žmogaus ir gyvūno kontraktas. Šunims nereikia saugoti namų, o katinams – gaudyti pelių, jų funkcija yra kantriai kęsti šeimininkų globą bei įnorius ir nerodyti savo gyvūniškos prigimties. Gyvūnai privalo būti mieli ir žaismingi bei bendraujantys.
Lietuvos žiniasklaidoje nuolat pasirodo istorijos, kaip „nežmoniškai“ žmonės elgiasi su savo augintiniais. Štai į mišką atvežamas ir paliekamas šuo, žinoma, tikintis, kad jis niekad neras kelio namo. Per automobilio langą išmetamas maišas su katinu, veikiausia galvojant, kad jis užsimuš arba kad prisitaikys prie laukinio gyvenimo. Net nereikia minėti žymiųjų tragedijų, kaip kažkoks radžis, priglaudęs šunį, po kiek laiko jį atiduoda į benamių gyvūnų prieglaudą, kur nelaimėlis būtų neabejotinai greit užmigdytas, jei jo nebūtų atpažinę darbuotojai. Ir, žinoma, istorija apie šunį Pipirą, Seredžiuje numestą nuo tilto bei neišgyvenusį, kas sukėlė visoje šalyje nemenko liūdesio bei gilių apmąstymų. Atrodytų, kad šios istorijos ir jose minimų gyvūnų gyvenimas yra visiška priešingybė „laimingiems“ keturkojams, lankantiems grožio salonus. Tačiau iš tiesų visais šiais atvejais gyvūnai turi įtikti savo šeimininkams, su jais taikstytis bei sugebėti reaguoti taip, kaip iš jų tikimasi. Pavyzdžiui, jei šeimininkas norėtų, kad šuns nagai būtų lakuoti, žinoma, dėl paties šuns grožio ir gerovės, būtų sunkiai toleruojama, jei gyvūnas tam priešintųsi.
Žiaurių istorijų skirtumas nuo „laimingų“ veikiausiai tėra tas, kad jos ištiko gyvūnus, kurie neįtiko šeimininkams bei kėlė jiems rūpesčių. Gyvūnai atsiduria rizikingose situacijose, nes pasirodo pernelyg savarankiški ir „nesukalbami“, nesielgia taip, kaip iš jų tikimasi. Antai vyras kastuvu užmušė šunį todėl, kad šis ant jo urzgė. Šis ir negalėjo kitaip elgtis, užuodęs girtą žmogų. Visai įsivaizduojama situacija, kai katinas išmetamas iš namų, nes drasko baldus ar vengia šeimininkų. Tad jei vis dėlto norėtume kalbėti apie gyvūnų teises, šių pavyzdžių kontekste tektų pabrėžti pirmiausia jų teises būti gyvūnais bei turėti individualių bruožų.
Dabartinį žmogaus ir gyvūno santykį lygindami su praėjusio šimtmečio padėtimi galime aptikti nemažą lūžį. Daugiausia tai yra susiję su pasikeitusia gyvensena ir buitimi. Įprastas ankstesnių laikų žmogaus ir gyvūnų santykis yra benykstantis, o jo palaikymas net gali būti laikomas žiauriu gyvūnų atžvilgiu. Antai gana liesas, bet ne perkaręs, lauke prie būdos pririštas Reksas jau gali susilaukti gyvūnų teisių gynėjų dėmesio. Jo situacija gali būti aiškinama kaip abejotina, nes jis tarnauja žmogui, kurį laiką turi praleisti šaltyje saugodamas teritoriją. Užtat šuo, pripratęs mažai judėti ir ėdantis daug žmogiško maisto bei dėl to priaugęs svorio, paprastai nevadinamas kenčiančiu nuo teisių ribojimo.
Nemaža dalis anksčiau normalių žmogaus ir gyvūnų santykio formų šiandien būtų laikomos barbariškomis. Žmonės anksčiau gyvūnais naudojosi kaip nepakeičiamais pagalbininkais sunkiausiose situacijose. Gyvūno buvimas greta žmogaus ir jo prisirišimas neretai tiesiog išgelbėdavo gyvybę. Imkime kad ir karo žirgus – sunku būtų suskaičiuoti, kiek jų žuvusių bei sužeistų įvairiose kovose ir karuose, kiek raitelių jų dėka liko gyvi. Kaip sunku būtų suskaičiuoti ir tai vaizduojančius, dokumentinius ar meninius, bet sentimentalumo ir romantikos nestokojančius kūrinius. Tačiau naujos, greitesnės ir saugesnės transporto priemonės pakeitė žirgus bei jų santykį su žmogaus gyvenimu susiaurino iki pramogos ar sporto. Nors Harley Davidson šiais laikais jo turėtojui veikiausiai sukelia ne mažiau jausmų ir pasididžiavimo nei grynakraujis ristūnas anuomet.
Panašiai įvyko ir su darbiniais ark¬liais. Jie buvo nepakeičiami pagalbininkai gabenant krovinius, žmones ar dirbant lauko darbus. Jų gyvenimas buvo skirtas darbui nuo ryto iki vakaro, greta žmogaus. Pasenusių ir nebegalinčių dirbti gyvūnų išlaikymas buvo pernelyg brangus, tad atiduoti arklį į skerdyklą nereiškė ypatingo žmogaus žiaurumo. Veikiausiai emociškai tai būdavę nelengva, apie tai liudija ir literatūros klasika. Tačiau tokia praktika buvo įprasta žmogaus ir gyvūno santykyje.
Šiandien Lietuvoje vis dar galima pamatyti arklio traukiamą vežimą ar ariantį arklį. Kai kuriais atvejais technika nėra efektyviausia žemės darbams atlikti. Be to, tam tikrose situacijose gyvūno atliekamas darbas gali būti pigesnis nei mašinos. Tačiau šis gyvūnų įdarbinimo reiškinys yra aiškiai nykstantis, ir tenka vien stebėtis, kad iki šiol nesulaukė gyvūnų teisių gynėjų protestų. Tiesa, pramogoms bei sportui skirti žirgai veikiausiai dirba ne mažiau nei žemės ūkyje. Jie turi atitikti daug aukštesnius reikalavimus ir tapti diskvalifikuotam dėl „netinkamumo“ galimybės esti daug didesnės nei paprastam kuinui. Tačiau žirgas, su kuriuo pramogaujama ar kuris padeda leisti laisvalaikį, šiandien suvokiamas kaip normalus reiškinys.
Žmogaus pramogavimas, laisvalai¬kio leidimas pasitelkiant gyvūnus šiandien yra tikroji žmogaus ir gyvūno santykio esmė. Dėl tokio santykio neprotestuoja jokie gyvūnų teisių gynėjai. Pramogai skirtas gyvūnas yra švarus, gerai maitinamas, nėra mušamas, nerodo agresijos, nežūsta dėl veiklos, kuriai yra skiriamas. Nors jo gyvenimas ir duona, kurią nusipelno, kažin ar lengvesnė nei pirmtakų.
Naminių gyvūnų, kurie gali gyventi savarankiškai, taikymasis ir taikstymasis su žmonėmis yra vienas didžiausių istorijoje nutikusių paslaptingų pokyčių. Vien noru išlikti sunku būtų paaiškinti tą keistą dalies gyvūnų rūšių ar tų rūšių individų pasirinkimą likti su žmogumi, užuot jį palikus.
Gražiuose romanuose apie praėjusius laikus aptinkame romantizuotų pasakojimų, kaip gyvūnas iš laukinio tampa „prijaukintu“. Thomaso Mayne Reido romane apie indėnus aptinkame pasakojimą, kaip jaunuolis prisijaukina laukinį žirgą, kuris vėliau tampa neatskiriama jo gyvenimo dalimi.
Žirgas iš pradžių yra laisvas, ganosi laukuose ir neprisileidžia artyn jokio žmogaus, iš anksto nuspėja visas žmogaus klastas, mėginant jį sučiupti. Po nemažų pastangų jaunuoliui pavyksta užmegzti ypatingą ryšį su žirgu, ir šis nusileidžia, sutinka, kad jo gyvenimas būtų susaistytas su žmogaus ir tampa nepakeičiamu to žmogaus gyvenimo palydovu. Apie tokias istorijas šiandien galėtume pasakyti, kad tai tesančios gražios pasakos, legendos, kurias kažin ar galima aptikti realiame gyvenime.
Tačiau realiame gyvenime ir kasdien susiduriame su sunkiai paaiškinamu gyvūnų prisirišimu prie žmogaus. Gyvūnai labai daug ką ištveria ir iškenčia: žmogaus paikystes, keisčiausias užgaidas, kurias net išmoksta tenkinti. Jie adaptuojasi prie nenatūraliausių sąlygų ir civilizacijos keičiamos žmogaus gyvensenos. Vedami besąlygiško pasitikėjimo, jie net eina į tikrą mirtį. Tad žmogaus ir gyvūno santykis turėtų būti grindžiamas ne gyvūnų teisėmis, o šia paslaptimi, kuri veikia stipriau nei žmogaus valia, atjauta ar jos trūkumas.