Cituoju drąsiai š atminties, nematydamas reikalo pasitikslinti, nes, tiesą sakant, labai jau reljefiški, įstringantys ir drauge užstringantys, kai neįmanoma užmiršti net ir to labai norint, yra pasakyti žodžiai.
Kas be ko, turi reikšmės ir tai, jog taip prezidentės veiklą įvertino ne kas kitas, o V.Landsbergis -arsusis mūsų tautietis, tikrai ir šiandien ne paskutinis pagal įtaką politinio lauko žaidėjas.
Visų pirma, krinta į akis tai, jog išskirdamas vidaus politikos sferą, čia įžvelgdamas didžiausius D.Grybauskaitės nuopelnus, V.Landsbergis valingai ar nevalingai leidžia suprasti, jog nieko tokio gero (nori nenori) nebus galima pasakyti apie prezidentės vykdomą užsienio politiką.
Toks nutylėjimas čia iš tiesų tampa iškalbinga kalbos figūra, labiausiai intensyvia pasisakymo forma.
Kiek anksčiau tarsi ir bandęs bent iš dalies pateisinti prieštaringus prezidentės žingsnius užsienio politikoje, šiandien, išryškėjus nuodingiems naujų užmojų vaisiams, V.Landsbergis, nežiūrint dalykinio suinteresuotumo ir partinių interesų, nėra linkęs, kaip atrodo, taip radikaliai rizikuoti savo reputacija arba, kaip sakoma, nėra pasiruošęs kristi veidu į pelkę.
Kita vertus, kyla klausimas, ar čia įrėmintus V.Landsbergio žodžius ir pacituotą nutylėjimą reikėtų suprastis taip, jog neva D.Grybauskaitė turi du veidus: vieną skirtą užsienio politikai, o kitą - vidaus vartojimui?
Manau, jog nieko panašaus, D.Grybauskaitė jokiu būdu nėra dviveidis žmogus šalies vadovės poste, o yra pakankamai nuosekli savojo atskaitos taško požiūriu, visados ta pati visose savo manifestacijose D.Grybauskaitė.
Kalbant labai abstrakčiai, prezidentė užsienio politikoje, kaip ir vidaus žygiuose, regis, yra linkusi visus, bet ypač partnerius, gerokai prigąsdinti (žemaičiai sako - nugondint).
Kaip atrodo, neabejotinai turėjo persigąsti net ir galingiausios šalies prezidentas, kai jo kviečiama atvykti, mūsų šalies prezidentė nesiteikė taip nusižeminti. Esu įsitikinęs, jog B.Obama ir šiandien vis dar galvoja: „Kodėl ji taip neįtikėtinai pasielgė, ką tokiu pribloškiančiu atsiribojimo gestu norėjo pasakyti, kokie neatpažįstami polinkiai čia slypi“.
Žiū, prabėgs metai kiti, o galingiausias pasaulio žmogus, iškankintas nerimo, susirgs baisia nervų liga, taip nieko ir nesupratęs. Tokių pribloškiančių pavyzdžių ne vienas. Tačiau čia noriu dar atkreipti dėmesį, jog taip Lietuvos prezidento poste besielgiantis žmogus pats turi būti neįtikėtinai drąsus.
Be jokios abejonės, Europos šalių vadovai baiminasi akistatos su A.Lukašenka, kad, neduokdie, nereikėtų paspausti ištiestos tirono rankos. Tačiau mūsų šalies prezidentei tai nė motais, ji, kaip sakoma, labai nesipriklina, nebijo išsitept pirštinaičių.
Pratęsiant pokalbį apie Lietuvos užimą poziciją Baltarusijos atžvilgiu, reikia pasakyti, jog ir šiandien D.Grybauskaitė ne maža dalimi advokatauja tironiškam režimui su tuo gal skirtumu, jog dabar didesnį dėmesį skiria užimamos pozicijos demagogiškam įpakavimui.
Tačiau tezės, jog ekonominės sankcijos pakenks ne režimui, o žmonėms, jog tokiu būdu Baltarusija bus pastūmėtą į Rusijos glėbį (tarsi D.Grybauskaitei gyvybiškai rūpėtų kaimyninės šalies nepriklausomybė), šiandien gali įtikinti tik žmogų, kuris pats savo noru siekia apsigauti.
Neįtikina ir nuorodos, kaip antai, kad A.Lukašenka nėra vienintelis autokratas plačiame pasaulyje, tarkim, Afrikoje, egzistuoja daug tironiškų režimų, taigi kodėl dėmesį fokusuojame į nelabai sterilius kaimyninės šalies diktatoriaus veiksmus?
Žinoma, į tokį klausimą galimą atsakyti tik tautologiškai - padidintas dėmesys čia skiriamas todėl, jog Baltarusijos neįmanoma iškelti į Afriką, Baltarusija egzistuoja kaip tik Europos viduryje. Iš tiesų, kyla kitas klausimas - kodėl prezidentė D.Grybauskaitė šiuo atveju elgiasi taip dviprasmiškai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, neaiškiai motyvuotu būdu?
Vienas iš atsakymo į šį klausimą variantų, iš karto pastebėsiu, menkai tikėtinas spėjimas yra toks - D.Grybauskaitė jaučia paprasčiausią simpatiją A.Lukašenkai, tarkim, tikram vyrui, mokančiam ryžtingai pasielgti, neišleidžiančiam iš rankų užgrobtos valdžios svertų.
Nesunku nuspėti, jog ir Lietuvoje yra visa plejada politikų, kuriems kvepia ne tik batkos autai, bet ir pasvajojančių, galimas daiktas, nedrąsiai apie oponentų pradanginimą be žinios, nesveikai simpatizuojančių taip išdrįsusiam pasielgti uzurpatoriui.
Tačiau aptariamu atveju, regis, suveikia dar ir kitas arba visai kitas faktorius, lemiamą įtaką daro būtent minėtasis „pinigų valdžios“ veiksnys.
Koks tai faktorius? Paklauskime savęs labai paprastai - ką Lietuvoje galime vadinti turtingais tikrąja to žodžio prasme, taigi labai turtingais žmonėmis?
Įsivaizduoju, jog ne vieno skaitytojo akys iš karto nukrypsta į „Maximos“ savininkus. Tačiau čia ir slypi visas reikalo komiškumas, jog su šia kompanija siejami žmonės, kaip atrodo, su kažkokiu maniakišku užsidegimu vengia bet kokių politinių įtakos žaidimų, skrupulingai atsiriboja nuo nuomonių formavimo vajų.
Šitokia „higiena“, galimas daiktas, apsimokės tolimoje ateityje, tačiau šiandien minėto konglomerato žmonės neretai yra užpuldinėjami, dažnai be pagrindo, tokioje nuomonių formavimo viešojoje erdvėje, šmeižiami, niekinami, pavyzdžiui, įsižiūrėkite, be visa ko kito, į tai, kokia pasišlykštėjimo grimasa iškreipia D.Grybauskaitės veidą, kai ji taria žodį „Maksima“ (taip,taip, mielas skaitytojau, šių eilučių autorius yra nupirktas „Maksimos“ būtent šios kompanijos įsipareigojimu nieko nepapirkinėti).
Kita vertus, konstatuosiu tik visiems gerai žinomą faktą, nepretenduodamas atskleisti priežastinių aplinkybių, jog agresyviausiais nuomonių formuotojais ir politinio lauko žaidėjais Lietuvoje kaip tik ir tapo tie turtingieji žmonės ir kompanijos, kurių turtiniai interesai yra vienaip ar kitaip susiję su palankių santykių su Rusija ir Baltarusija užtikrinimu, su šių šalių valdžios palankumu jų verslų plėtotei.
Žiūrint šiuo rakursu matosi, jog ir D.Grybauskaitės formuojamą užsienio politiką didele dalimi lemia „pinigų valdžios“ nuostatos. Tačiau, regis, V.Landsbergis, prabilęs apie tokios „pinigų valdžios“ žalingą poveikį ir užduotį atsispirti, turėjo galvoje visai ką kitą. Atleiskite, nepateisinau lūkesčių.
P.S. Skaitytojui gali kilti klausimas - kaip tokiam Čiuldei neatsibosta, užsiciklinus aptarinėjant D.Grybauskaitės apsisprendimus ir pasirinkimus? Gal čia slypi kokia perversija, patologija?
Pats savęs to klausiu. Tačiau atsakymas, kaip atrodo, labai paprastas - prezidentė D.Grybauskaitė yra labai ryškus tipažas, tikras lobis kasdienybės portretistui.
Nejaugi dabar imsi ir rašysi, pavyzdžiui, apie tokį neišsišokantį, retai prasikišantį, kuklų, tikėtina, gerą žmogų kaip A.Butkevičius. Gera yra būti geru žmogumi, tačiau galima pasakyti dar ir taip, jog politikoje geras žmogus yra kažkokia nešvankybė.