Taip pat jau kelintą kartą niokojami žydų kapai ar monumentai žuvusiesiems atminti. O priėmus įstatymą „Geros valios kompensacija už žydų religinę nuosavybę“, kaip ir manyta, kai kuriuose sluoksniuose paūmėjo antisemitizmo liga.
Žiniasklaidoje – taip pat. Atsirado antraščių, kaip antai „Žydų turto byla: slaptieji protokolai“ – kitaip tariant, aliuzija į antisemitinius „slaptuosius Siono protokolus“. Nors visa informacija apie kompensacijos įstatymo priėmimo procesą laisvai prieinama Seimo ir Vyriausybės dokumentuose.
Vis dažniau pasirodo straipsnių, matyt, įkvėptų P.Stankero stiliaus, kurių autoriai, apsimetantys nesantys antisemitais, norėdami atskleisti tariamą tiesą skleidžia antisemitinius mitus ir legendas. Pavyzdžiui, prisidengus B.M.Riggo knyga „Hitlerio žydų kariai“, matyt, galima drąsiai skleisti antisemitinę „pusiau tiesą“. Ypač naudojantis Lietuvoje pripažintu principu „kas gali tai paneigti?“.
Pavyzdžiui, „rimtame“ straipsnyje kalbama apie Siono protokolus, nesiteikiant pabrėžti istorikams puikiai žinomos tiesos, kad jie buvo sufabrikuoti carinės Rusijos antisemitų ir nieko bendro su tikrove neturi. Tačiau panašūs čia ir žemiau esantys teiginiai pateikiami kaip tikri faktai be jokių kabučių ar paaiškinimų. Gal tikra tiesa glūdi potekstėje?
Prikeliamas mitas, neva pagrindiniai nacių korifėjai buvo žydų kilmės. Norint apginti panašius teiginius remiamasi žemiausio lygio žinių portalu, propaguojančiu „slaviškai ariškas vedas“ ir apie „tuos žydus“ atsiliepiančiu niekinančiai. Tačiau juk puikiai žinoma, kad žydiška nacių lyderių kilmė yra laužta iš piršto.
Pasirodė ir straipsnis, kuriame rimtai kalbama apie „galimai“ žydišką A.Hitlerio kilmę, nors šis teiginys istorikų jau senai paneigtas, pastarąjį kartą – 1990 m. Antisemitinių portalų erdvėje rašoma: „Manoma, kad A.Hitleris turėjo žydų kraujo.“ Ši spekuliacija bukai argumentuojama: „Kadangi A.Hitlerio senelė tarnavo namų šeimininke pas žydą, tikėtina (!), kad A.Hitlerio tėvas turėjo žydiško kraujo.“
Pateikiant tokius „faktais“ remiamasi kažkokiais 1930 m. laikraščiais, bandžiusiais fonetiniais Hitlerio ir į ją panašių pavardžių sąskambiais įrodyti tariamai žydišką A.Hitlerio kilmę. Čia gryna spekuliacija, nes niekas nieko įrodyti negali.
A.Hitleris iš aklos baimės žudė visus galimus „liudininkus“. Beje, tarp kitko, kaip A.Hitlerio tėvas galėjo turėti „žydų kraujo“, jeigu žydai buvo išvaryti iš Graco miesto dar XV a. ir grižo tik po A.Hitlerio tėvo gimimo?
Atkreiptinas dėmesys į antisemitinius teiginius, paverstus „moksliškais“ argumentais. Pirmas teiginys – apie kažkokį mistinį žydų kraują. Tas kraujas, matyt, jau „subjaurotas“ nuo gimimo? Kas tas žydų, lietuvių ar aborigenų kraujas? Juk kraujo donorų kilmės kraujo perpylimo centrai neklausia.
Įdomu, kaip elgtųsi koks neonacis, jeigu jam reikėtų perpilti kraują? Pareikalautų „švaraus ariško“ kraujo? Niekai. Mūsų dviejų tūkstančių metų krikščionybės ir antisemitizmo istorijoje bei kultūroje toks teiginys skamba kraupiai.
Antras argumentas – moteris, tarnavusi žydo šeimoje, būtinai turėjo būti išgalvota. Juk „visi žino“, kokie tie „žydai seksualiniai iškrypėliai“. O moters tarnystė lenko, ruso arba lietuvio šeimoje jokiu būdu nesuponuoja minties, kad moterys, tarnavusios krikščioniškose šeimose, jokiais būdais negalėjo būti nei išprievartautos, nei suvedžiotos.
Na, ar iš tikrųjų nacių vadovai turėjo „žydų kraujo“? Pradėkime nuo Alfredo Rosenbergo. Antraip nei spekuliuojama antisemitiniuose sluoksniuose, A.Rosenbergo tėvas buvo vokietis, o motina – estė.
Heinrichas Himmleris gimė vokiečių katalikų šeimoje. Motina – atsidavusi katalikė.
Wilhelmas Canaris – nors teigiama, kad jis – graikų žydas, taip nėra. Jo šeima buvo kilusi iš šiaurės italų, apsigyvenusių Vokietijoje XVII a. Jo seneliai katalikai vėliau tapo liuteronais, W.Canario tėvai – abu vokiečiai.
Kitas senas antisemitinis mitas apie Adolfą Eichmanną – „grynas žydas“. Tačiau jis gimė liuteronų šeimoje. Ir jis joks ne žydas. Antisemitinėse interneto svetainėse A.Eichmannas pristatomas kaip rasistas ir sionistas, remiantis primityviu eskaluojamu šūkiu apie žydus: „Patys muša, patys rėkia.“
Norint įrodyti tokią „tiesą“, patogiai išverčiami ir aukštyn kojomis apverčiami paties A.Eichmanno pasisakymai: „Jis buvęs įsisąmoninęs sionistas, nes norėjo... visus žydus priversti emigruoti į Palestiną.“
Julius Streicheris gimė vokiečio Friedricho Streicherio šeimoje. Bandoma įteigti, neva J.Streicheris pakeitė savo pavardę, mat buvo Abrahamas Goldbergas.
Vermachto kariuomenėje buvo toks „pusiau žydas“ Werneris Goldbergas. Naciai dėl jo „ariškos“ išvaizdos – šviesūs plaukai ir mėlynos akys – naudojo garsią šio eilinio kario nuotrauką propagandos tikslais kaip „tikro arijo“ etaloną. Nors ir ši pastaba galimas mitas.
Mitas apie Rudolfą Hessą – „jo motina buvo žydė“. Tačiau R.Hesso tėvas – vokietis, motina kilusi iš turtingos graikų šeimos Georgiadis Aleksandrijoje, Egipte. R.Hessas ten ir gimė.
Josephas Goebbelsas – „pusiau žydas“. Nors ir tas gimė atsidavusių katalikų darbininkų šeimoje. Kokiais šaltiniais remiamasi pateikiant tokius „įrodymus“? Minėtais neaiškių ideologijų tinklapiais?
Taigi, kuo siekiama kalbant apie B.M.Riggo knygą „Hitlerio žydų kariai“? Norint nedviprasmiškai sukritikuoti nacistinį-rasistinį „arijo“ ideologijos marazmą, antisemitizmą, taip pat ir tą ilgaamžį buitinį konfliktą bei jo pasekmes? Betgi lyg ir ne.
Pateikiama argumentacija, kaip sakiau, paremta bulvarinėmis ar kitaip politiškai paveiktomis 1930-ųjų vokiečių laikraščių spekuliacijomis bei rasistiniais tinklapiais. Ar tokių straipsnių autoriai nežino, kad nacių lyderių žydiškumo kilmės mitas iš dalies kilęs ir iš antinacistinės propagandos karo metais, norint sukritikuoti nacių režimą, pasėti abejonių? Tuos mitus perėmė antisemitai.
Per amžius prievartauti, asimiliuoti ir kitaip susimaišę – štai su tokia istorine tikrove rasistinė nacių ideologija ir susidūrė. Kas gali paneigti, kad kiekvienas iš mūsų nėra žydų kilmės? Kaip atskirti, kas žydas, o kas ne? Iki kokių amžių šaknų reikėjo brautis, kad atskirtum tikrą žydą nuo netikro?
Tačiau svarbiausia yra ne tai. Svarbiausia, kad „rimtame“ leidinyje pateikiami „rimti“ argumentai spekuliuoja antisemitiniais rasistiniais stereotipais, kurių „rimtumas“ glūdi legendų ir mitų perpasakojimu be jokių paaiškinimų, paneigimų, kabučių.
Pavyzdžiui, sužinojus, kad vermachte ir tarp aukštų karininkų, ir karių buvo apie 150 tūkst. „mišrūnų“, t.y. maišytų žydų, laimingai konstatuojama, kad ir žydai kolaboravo su vokiečiais. Ar žmogų, šiuo diskutuojamu atveju manantį esant tikru vokiečiu, galima apkaltinti kolaboravimu?
Keli tūkstančiai Lietuvos žydų dalyvavo išsilaisvinimo kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1918 m. Tai ar jie kolaborantai, ar patriotai? Dešimtys tūkstančių tuomečių vokiečių neturėjo žalio supratimo apie tariamas savo žydiškas šaknis. Kiti laikė save tikrais vokiečiais.
Na, o jeigu žmogus nesijaučia esąs žydas ar lietuvis, ar dar kuo kitu, niekada nėra susidūręs su minėtų tautybių kultūra ar religija? Tačiau jam, „žydui“, antisemitai vis viena primeta „amžiną kaltę“ ir mąstyseną „visi žydai vienodi“.
Apgailėtina, kad toks suktas P.Stankero įkvėptas rašymo stilius populiarėja viešojoje Lietuvos erdvėje.