Ir kodėl tas pasaulis taip nevykusiai užprogramuotas, įkyriai atakavo šventvagiška mintis, kol mergina kokių prekybos centruose reta – panaši į tamstą mokytoją ar net universiteto dėstytoją, žinoma, su akiniais – braukė per skaitytuvą prekes. Kodėl vieni, pavyzdžiui ką nors laimėję sportininkai, laistosi šampanu, o kitiems, kaip šiam bėdžiui, net 0,3 litro ,,Gelbėk mūsų sielas“ – nepasiekiama svajonė, a? Kodėl jam dviejų litų pritrūko, o aš, sumokėjęs už pirkinius, gausiu du litus grąžos?
Todėl, kai pedagogiškos išvaizdos kasininkė maloniai pasiteiravo, gal pageidaučiau milijono už du litus, nedvejodamas atsisakiau, nors pasiūlymas buvo pateiktas taip, kad atsispirti, nerizikuojant savigarba, būtų neįmanoma. ,,Ačiū, ne, – oriai atsakiau jai. – Svetimo gero man nereikia.“ Nesakysiu gi, kad šitaip solidarizuojuosi su nelaimėliu kaimynu eilėje, nepatikės, o jeigu patikėtų, tai dar blogiau, juk intelektuali išvaizda dar nereiškia, kad liežuvis trumpas.
Kai papasakojau savo istoriją artimiesiems, buvau nesuprastas. Galėjai išgelbėti artimą savo, bylojo smerkiantys dvasingųjų žvilgsniai. O ką, jei būtum laimėjęs milijoną? – galvomis paniekinamai lingavo linkusieji į materialines vertybes.
Tačiau garsiai savo nuomonės niekas nepareiškė. Niekas apskritai nedrįso išsižioti. Kaip tos garsiosios dainininkės be fonogramos. Tvyrojo tyla kaip po du tūkstančiai dvyliktų metų dvylikto mėnesio dvyliktos dienos. Ir slėgė įtampa. Pamažu, vienas po kito, artimieji išsiskirstė kas sau. Atsidusdami, vyrai spausdami dešinę, moterys lūpų dažais margindamos skruostą. O galiausiai, kai likau su antrąja savo puse, išgirdau išganingą frazę, panaikinusią visą įtampą, bet širdies nepaguodusią: ,,Galėjai nupirkti. Būtume aplink pasaulį keliavę.“
Pastebėjau, kad protingiausios mintys lanko tada, kai specialiai jų nelaukiu, nesitikiu, kai visai nieko negalvoju, nors žinovai teigia, kad absoliučiai nieko negalvoti žmogui, jeigu jis ne budistas, neįmanoma. Taigi ir tąsyk, nieko negalvodamas, tik šveisdamas dantis, supratau, kad ne už ilgo, dar pora dešimtmečių, ir būsiu milijonierius.
Triūsdamas taip, kaip iki šiol, tai yra per daug nepersidirbdamas ir nepervargdamas, gaudamas panašų, kaip ir iki šiol, nei didelį, nei mažą, atlygį už savo triūsą. Aišku, ne taip jau ir lengvai. Šiaip ar taip, juk sakoma, kad pirmą milijoną uždirbti sunkiausia. Nepasakyčiau, kad pinigai man svarbiau už viską, priešingai – nematerialios vertybės arčiau širdies, bet toji mintis pradžiugino. Turbūt panašiai jautėsi ir anas mokslo vyras, senų senovėje šaukęs ,,Eureka!“.
Dabar dūmoju – pasidalyti su kuo nors tuo džiaugsmu, panervinti artimą savo, ar slėpti šį lobį, tiesa, kol kas potencialų, kad nė šuo nesulotų? Naivuoliai, tiesa, sako, kad pasidalintas džiaugsmas dvigubai didesnis. Jeigu jau mano sieloj šiandien šventė, tai švęsti turi visi, savi ir svetimi. Šią savo tezę tie, kurie siūlo dalintis džiaugsmais, grindžia prielaida (neginčijamu faktu, anot jų pačių), kad visi žmonės – broliai ir seserys. Nuo Adomo ir Ievos. Tačiau mane, egoistą, užaugusį be brolių ir seserų pagalbos, ši prielaida verčia sunerimti.
Su broliais ir seserimis reikia dalytis ne tik džiaugsmais, bet ir žaislais, drabužiais, o suaugus, būna, net automobiliu. Pats savo kailiu šito nepatyriau, bet girdėjau iš kitų. O kaip, kažin, su tuo nelemtu milijonu? Apsaugok, aukščiausias, net nuo vieno brolio ar vienos sesers, – užtenka prisiminti biblinę istoriją apie brolius, Abelį ir Kainą, – o jeigu jų atsiras trys milijonai? Laimė, pagal pastarąjį visuotinį gyventojų surašymą, tiek daug jų dabar yra tik dainoje. Bet dalintis džiaugsmais vis tiek rizikinga.
Geriau patylėsiu. Tegul toji valanda išmuš netikėtai. Gal net man pačiam. Juk, kaip pastebėjo ir savo pastebėjimą užrašė žymus literatas, ,,gražiausi gyvenime dalykai ateina savaime“.