Tai - ne roko festivalis ar kitas masinio populiarumo sulaukiantis renginys. Kvietimas ne tik kviečia į renginį, jis tiesiog skatina atrasti Lietuvai tapačią Europos savastį. Šiais laikais prodiuserių nukaltos žvaigždės pasimaivymas, aišku, sulaukia didesnio populiarumo nei kaži kokia nuo kasdienybės nutolusi Europos savastis. O ir dažno piliečio supratimu, šiuolaikinė Europa tėra daug sąjunginių pinigų (kurių dar vis neišsidalijome), gausios dešros ir turistinio žioplinėjimo rojus.
Apie kokią čia Europos savastį lietuviai blūdija? Ir kodėl Kražiai – miestelis Lietuvos viduryje? Kaip tai siejasi ir kodėl visa tai Lietuvos žmonėms turėtų būti reikšminga?
Grįžkime prie pačios iniciatyvos šaltinių. Jubiliejinė sukaktis yra gera proga įvertinti istorijoje nedidelį, tačiau visgi tikroviškai žengtą žingsnį Nepriklausomos Lietuvos istorijoje.
Trečiojo tūkstantmečio pradžia Kražiuose buvo tokia. Tai – užmirštas kaimas, liūdnai laidojantis dūlančią ir niekam nereikalingą Lietuvos istoriją. Kadaise iškilią Kražių kolegiją tepriminė (aišku, tik tiems, kas žinojo) karvių mėšle skendintis „niekieno“ pastatas. Kražių skerdynėmis ir pasipriešinimu carinei okupacijai žymi bažnyčia - kerpėmis apaugusi ir trupanti našlaitė. Istorinius Vytauto Didžiojo žingsnius Kražiuose tepriminė ūkiniais rakandais apkrauti laiptai į žolėmis užžėlusį kalniuką, ant kurio netrukus po Žalgirio mūšio mūsų didis Lietuvos kunigaikštis pastatė pirmąją Žemaitijoje bažnyčią.
Istorinis, edukacinis ir politinis Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės centras ... Kur visa tai?! Kur lotyniškąją Romos katalikybės savastį ir nenugalėtos Žemaitijos garbę liudijantis Kražių simbolis?! Kodėl sunyko visame krikščioniškame pasaulyje vieno iškiliausių Renesanso poetų M.K.Sarbievijaus poezijos išgarsintas Kražių vardas? Visa tai, atrodytų, negrįžtamai nugrimzdo į karvių mėšlą kartu su prarasta krikščioniška LDK savastimi ir mūsų valstybės tūkstantmete istorija.
Pamenu, kaip prieš vienuolika metų Kražiuose širdį suspaudė apmaudas: tai - prarasta Lietuva ... Ir tuo pat metu gimė ryžtas: mes ją prikelsime, čia - Kražiuose! Negali gi savo gyvenimą Lietuvoje statyti ant paplautų pamatų.
Taip prasidėjo jau dešimtmetį trunkantis Kražių renesansas. Kražiai – jau kitokie. Neaprašinėsiu kokie. Atvažiuokite ir pamatysite patys. Aš gi grįžtu prie šaltinių – „Ad Fontes“.
Dievo Apvaizda į Kražius mus atvedė ne tam, kad pirmiausiai atkurtume istorinį paveldą, bet kad atkurtume tikėjimo ryšį su Dievu. Ne vienas iš Lietuvos miestelių, bet Dievas yra žmogaus savasties pamatas. O Kražiai yra vieta, kurią Dievas pasirinko, kad čia, Kražių kankinių krauju išpurentoje žemė, būtų sėjama Jo šventumo sėkla.
Šaltinis yra vienas: mus ir visą sukūręs Tėvas bei įsikūnijęs Jo Sūnus, kurį savo tikėjimu išpažįstame. Be savos kilmės pažinimo ir sutapimo su ja žmogus negali būti kilnus. Gyvasties pagrindą ir jos kilmės šaltinį atrandame gyvame ryšyje su Kūrėju. O mes, krikščionys, Viešpaties malonės dėka esame įvesdinami į pačią Kūrėjo širdį – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios meilę.
Taigi Dievo Apvaizda panorėjo, kad mumyse gimtų ryžtas tapti šventais, kad gręžtumėmės į šventą Dievą visa širdimi. Toli gražu nesame herojiškų dorybių sklidini ir angelišku plasnojimu perkeičiantys žmonių gyvenimus. Vis dar esame žmogiški ir netobuli. Ne mes save, bet malonė mus išsirinko, kad būtume jos įrankiai. Į Kražius atėjome tik su tikėjimu, kuris pačius mus keitė, grynino ir stiprino, kuris mus vedė į priekį, ir kurio galia teko laužyti kliūtis.
Patikėkite, jų netrūko. Patirtis išmokė, kad priešas prisėlina iš nugaros ir smeigia neapykantos peilį į nugarą. Jau turime skaudžių patirčių kolekciją. Lai ši kolekcija pasilieka ne mūsų tikinčiose širdyse, bet žmonių istorijoje. O mūsų tikėjimo ir „Ad Fontes“ dešimtmečio istorija yra kova už Bažnyčios tikėjimo grynumą, už apaštalinę Bažnyčios tradiciją, už paklusnumą Šventajam Tėvui, pagaliau, už sielą šventinančią kelionę į Amžinojo Tėvo širdį Bažnyčios liturgijoje.
Šėtonas nekenčia Dievo malonės galios ir jos švento grožio, kuris kiekvienais metais suklesti Kražiuose pirmąją rugpjūčio savaitę. Deja, visada atsiranda silpnų ar net piktavalių žmonių, tampančiu jo įrankiais. Ką gi ... budime ir galandame tikėjimo ginklus. Padėk mums Dieve, taip pat Kražių globėja švč. Nekaltai Pradėtoji Mergele Marija ir šv. Mykolai Arkangelai, piktos galios nugalėtojau!
O dabar grįžkime prie malonaus kvietimo. Juk tūlas skaitytojas gali išsigąsti ir pagalvoti, kad Kražiai - tai konflikto zona. Tuomet padrąsinkime jį. Su Šventojo Tėvo Benediktos XVI palaiminimu ir Šiaulių vyskupo aktyvia globa į „Ad Fontes“ sielos šventę šiemet užsiregistravo itin didelis dalyvių skaičius (121) iš Lietuvos, Latvijos, Vatikano, Italijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos. Tarp jų – gausus būrys kunigų, kurie Kražių kankinių krauju išskaistintoje šventovėje mokysis aukoti šventąsias Mišias pagal tradicinį Romos ritualą.
Šventė prasidės įstabiu šventojo grožio ir malonės įvykiu. Rugpjūčio 1 d., 9 val., Kražių švč. Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos bažnyčioje Šiaulių vyskupas Jo Ekscelencija Eugenijus Bartulis aukos itin iškilmingas šventąsias Mišias - Missa pontificalis. Tokių Mišių lietuviai ir aplinkinės tautos nematė nuo sovietinės okupacijos pradžios, kuomet prasidėjo krikščionių Lietuvoje persekiojimas. Tikime, kad šiomis šventomis iškilmėmis Šiaulių vyskupas inauguruos naują Kražių atgimimo etapą ir Lietuvos dvasinio pavasario pradžią.
Į amžinosios Dievo malonės šventę esi kviečiamas ir tu!