“Vėjo vardas” – tai keliaujančių aktorių sūnaus Kvouto istorija. Jo šeima ir visa trupė netikėtai žūva. Vienintelis gyvas likęs berniukas apie kruvinas žmogžudystes žino tik tiek, kad neganda susijusi su labai senu, į užmarštį nugrimzdusiu mitu.
Tačiau kas tie paslaptingieji čandrianai, žudikai, apie kuriuos draudžiama netgi dainuoti ir kurių pasirodymą lydi mėlyna liepsna?
Kad priartėtų prie paslapties, Kvoutas įstoja į magijos universitetą. Kvoutas – ne tik gabus studentas, bet ir išdidus bei įžūlus žmogus.
Jis siekia bet kokia kaina likti universitete ir priartėti prie čandrianus gaubiančios paslapties, kai jo gyvenimą netikėtai paženklina meilė. P.Rothfussas atsako į klausimus apie savo kūrinį.
- Kodėl žmonės turėtų skaityti knygą „Vėjo vardas“?
- To reikėtų klausti ne manęs. Aš autorius, todėl šališkas. Juk galiu ir pameluoti, kad žmones sudominčiau savo knyga. Klauskite to, kas nesuinteresuotas meluoti. Na, kad ir jūs – juk nesate šitos knygos autorius. Kaip manote, kodėl ją reikėtų skaityti?
- Trumpai tariant – todėl, kad tai puiki knyga. Pagrindinis „Vėjo vardo“ veikėjas Kvoutas – įsimenantis ir puikiai sukurtas. Kas įkvėpė parašyti istoriją apie tokį herojų kaip jis?
- Man nusibodo visą laiką skaityti apie vieno tipo herojus. Visą savo gyvenimą aš skaitau maginę fantastiką, ir po kurio laiko kai kurie dalykai baisiausiai atsibosta. Norėjau kitokio herojaus. Kadangi niekur kitokio neradau, nusprendžiau parašyti pats.
- Ar „Vėjo vardas“ plėtojosi taip, kaip įsivaizdavote, ar siužetas vingiavo, nustebindamas ir jus patį?
- Tiesą pasakius, plėtojosi visiškai ne taip, kaip buvau sugalvojęs. Tačiau neužmirškime, kad apie šią knygą ėmiau galvoti prieš 15 metų. Per tą laiką istorija, žinoma, pasipildė ir pasikeitė.
- „Vėjo vardas“ pristatomas ir kaip „Haris Poteris suaugusiesiems“. Daugybė gerbėjų, įskaitant ir mane, galvoja, kad Haris nevertas nė Kvouto puspadžio. Ką Jūs pats manote apie Hario Poterio ir Kvouto gretinimą?
- Jūs ne pirmas, kuris juos lygina... Prieš kurį laiką kažkas Harį Poterį ir Kvoutą sudėjo į vieną „fanų“ puslapį. Aš jį išplatinau savo bloge, kad pamatytų daugiau žmonių, ir kažkas parašė, kad Kvoutas atrodo taip, lyg norėtų muštis.
Tada kitas paklausė, kas laimėtų, jei trylikametis Kvoutas susikautų su trylikamečiu Hariu Poteriu.
Buvo daug spėlionių ir versijų, dauguma jų labai šmaikščios. Tačiau man atrodo, kad kovos baigtis priklausytų nuo to, kuriame pasaulyje ji vyktų. Hario Poterio pasaulis (nepaisant J.Rowling pastangų vėlesniuose tomuose padaryti jį rimtesnį ir niūresnį), yra aprašytas ikimokyklinio amžiaus vaikams.
J.Rowling pasaulis – tai vieta, kur trys drasūs mokiniai stengiasi įveikti visur esantį Blogį. Tau kaulai suminkštėjo? Niekai, išgersi burtų gėrimo, ir jie vėl bus kaip buvę. Jei įlendi ten, kur tau nepriklauso, Dumbldoras pasistengs, kad tavęs per griežtai nenubaustų.
Niekam negresia tikras pavojus. Tai pagrindinis to pasaulio skiriamasis bruožas. Tai reiškia, kad jei trylikamečiai Haris ir Kvoutas susikautų Hario pasaulyje, pastarasis laimėtų, bet ne dėl savo proto ar ypatingų gebėjimų. Jis laimėtų kokio nors laimingo atsitiktinumo ar palankiai susiklosčiusių aplinkybių dėka.
Gali būti, kad staiga atsiras magiškas šalutinis poveikis, viskas aplink sustings, kol Hario padėtis nepasidarė pernelyg rimta, o blogiausiu atveju – kas nors truputį pagulės ligoninėje.
O jei kova vyktų Tarbeano skersgatvyje, ko gero, laimėtų jaunasis Kvoutas, nes jis yra apsukrus, pragmatiškas mažas niekšelis. Manau, kad Kvoutas žiebtų Hariui akmeniu per galvą, o kai jis jau tįsotų ant grindinio, apspardytų jį ir nuautų batus.
- Magiškas pasaulis, kurį vaizduojate savo knygose, renčiamas ant mokslu pagrįstų ir logiškų pamatų. Kodėl maginės fantastikos romane jums svarbi logika ir realizmas?
- Logika ir realizmas – nepaprastai svarbūs. Maginei fantastikai jie net svarbesni, nei kitam literatūros žanrui.
- Kodėl?
- Pavyzdžiui, jei papasakosiu istoriją, kuri nutiko mano draugui, gyvenusiam Paryžiuje, jūs manim patikėsite. Esate girdėjęs apie Paryžių, gal net pats esate ten buvęs. Jeigu ne, tikriausiai matėte Paryžiaus nuotraukas arba pažįstate ką nors, kas ten yra buvęs.
Svarbu, kad man nereikia jūsų iš pat pradžių paruošti tam, kad patikėtumėte Paryžiaus egzistavimu. Man nereikia įtikinėti, kad Paryžiuje galima gyventi. Tačiau jeigu jums papasakosiu istoriją apie tipą, kuris mokosi alchemijos mieste, kuris vadinasi Tarbeanas...
Dabar suprantate, kur slypi problema. Privalau perteikti jo vaizdinį taip, kad ji taptų gyvas, nes jis – už jūsų patiriamo pasaulio ribų. Todėl viską turiu vaizduoti ypač realistiškai.
- Svarbų vaidmenį jūsų knygoje atlieka muzika, Kvouto liutnios skleidžiamus garsus aprašote labai gyvai ir su didele meile. Skaitant atrodė, kad girdžiu muziką. Kokį vaidmenį muzika vaidina jūsų gyvenime?
- Manęs to dažnai klausia, ypač muzikantai. Ir tai glosto mano savimeilę. Tačiau prisipažinsiu, kad muzikos srities aš nelabai išmanau. Negroju jokiu instrumentu, ar tiksliau – groju ne taip, kad mano išgaunamus garsus būtų galima pavadinti muzika. Tačiau balsą turiu neblogą.
- Kaip vystėsi jūsų, kaip autoriaus, sugebėjimai, jeigu palygintumėte kūrinio rašymo pradžią ir tai, kaip kuriate dabar?
- Dabar aš žinau daug daugiau apie tai, kaip reikia pasakoti istorijas. Išmokau kurti pasaulį ir formuoti personažus. Moku parašyti gerą knygos skyrių ir sukurti gerą sceną. Tačiau romanas yra kažkas daugiau, nei vien tik tai, ką minėjau, lygiai kaip pyragas – kažkas daugiau, nei miltai, kiaušiniai ir sviestas.
Yra devynios galybės būdų, kaip sumaišyti ingredientus, bet visai nedaug mišinių bus skanūs. Dabar aš daug daugiau suprantu apie pasakojimo tėkmę, laiko skirstymą ir knygos struktūravimą.
Yra daugybė dalykų, apie kuriuos reikia galvoti...
- Kaip manote, ką žmonės gauna perskaitę jūsų knygas?
- Malonumą. Tai pirmiausia ir svarbiausia. Noriu, kad žmonėms būtų linksma, kai jie skaito istoriją. Dar tikiuosi, kad knygos suteikia jiems naujų idėjų.
Viena iš nuostabiausių gerai parašytos istorijos savybių yra ta, kad ji suteikia žmogui patirties, gludinčios toli už jo įprasto gyvenimo ir pasaulio ribų.
Visi mes turime tik vieną gyvenimą. Bet jeigu mes skaitome teisingas knygas, mes galime pasisemti daugelio žmonių gyvenimo patirties.
Manau, kad tai nenumaldomai pastūmėja žmogų tapti visavertiškesnį. Knygos mus daro geresniais žmonėmis.
- Ar yra autorių, su kuriais norėtumėte dirbti kartu?
- Sunkokas klausimas. Yra daug autorių, kuriais žaviuosi, bet nežinau, kaip jausčiausi, jei reikėtų dirbti kartu su jais. Rašymas – vienišių užsiėmimas, kuris nebūtinai sąlygoja gerą bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, kad ir Terry Pratchettas. Ar norėčiau su juo pasikalbėti? Žinoma. Manau, jis būtų nuostabus. Tačiau dirbti su juo kartu? Tikrai nežinau.
Neįsivaizduoju, ką galėčiau pridėti prie projekto, kurį mes vykdytume kartu. Jis viską daro nepaprastai gerai. Tą patį galiu pasakyti ir apie kitus savo mėgstamus autorius – Gaimaną, Beagle‘ą.
Kiekvienas rašome savo knygas. Savo mažuose pasauliuose mes esame karaliai. O jei reikėtų dirbti kartu, būtų kaip virtuvėje, kur per daug virėjų. Kol stumdytumės, pyragas suanglėtų.
Aš mielai dirbčiau su kitais žmonėmis, jeigu, pavyzdžiui, mano knyga būtų filmuojama. Tada nenutiktų taip, kaip su virėjais vienoje virtuvėje. Režisierius būtų virėjas, o aš... smuklės šeimininkas arba meniu sudarytojas?
- „Vėjo vardas“ turi tiek daug galimybių kurti tęsinius. Ar planuoji Kvouto istoriją perkelti į, pavyzdžiui, komiksus, filmą ar žaidimą?
- Apie visą tai jau buvo kalbėta. Šiuo metu trys skirtingos leidyklos domisi „Vėjo vardo“ pritaikymu grafiniam romanui, taigi jis išeis anksčiausiai. Ir žaidimas turėtų pasirodyti neilgai trukus...