J.Šulcaitei liepos mėnesio pradžia buvo labai sunki. Jos tėvas mirė išsekintas plaučių vėžio.
„Mano tėtis Molėtų ligoninėje užduso jį perkeliant iš reanimacijos skyriaus į palatą. Jam nebuvo prijungtas deguonies balionas, todėl jis užgeso taip ir nepasiekęs palatos bei joje buvusio deguonies baliono. Daktarai tiesiog išplėšė iš mylimo ir brangaus tėvelio paskutinį oro gurkšnį, dėl kurio jis kovojo iki paskutinio atodūsio“, - skaudžias akimirkas prisimena moteris.
Jurgitos mama nuvyko pas Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos kleboną Kęstutį Kazlauską susitarti dėl laidotuvių. Su savimi ji turėjo savivaldybės skirtus pinigus laidotuvėms – 1040 litų.
„Kunigas iš karto atsivertė vadinamąją „mokesčių knygą“ ir pareiškė, jog nesame susimokėję mokesčių Bažnyčiai. Mama nedrąsiai prasitarė, jog mes visą gyvenimą mokame Bažnyčiai per rinkliavas. Be to, mama savo noru padėjo išvalyti bažnyčią po remontų.
Kunigas pasakė, jog „tai nesiskaito“, ir vis tiek reikia susimokėti. Visi Molėtų parapijos gyventojai žino šio kunigo „įkainius“, mama nesiginčydama padavė jam 100 litų. Tuomet paklausė, kiek sumokėti už laidotuves, klebonas pasakė: „Visi duoda 300 litų“, - pasakoja Jurgita.
Santaupas išleido gydymui
Moteris nesiginčydama paliko kunigui dar 300 litų. Kai ji grįžo į laidojimo biurą ir artimiesiems papasakojo, kad kunigui sumokėjo 400 litų, visus ištiko šokas.
„Kaip kunigas galėjo paimti tokius pinigus iš šeimos, kurią ištikusi baisi nelaimė - šeimos nario netektis. Ar jis paklausė mūsų - gal mes neturime tiek pinigų? Gal mes negalime sau leisti tokių išlaidų? Ar kunigas neprivalėjo mūsų pirmiau paklausti - gal tai mes, Bažnyčia, galime jums kuo nors padėti?
Mus ištiko šokas, nes kunigas apiplėšinėja žmones, kai jiems taip sunku, kai šeimoje įvyksta netektis, kuri palaužia artimuosius tiek psichologiškai, tiek fiziškai, tiek finansiškai. Tas kunigas net nedalyvavo laidotuvėse, atsiuntė klieriką“, - jausmingai pasakoja molėtiškė.
Jos šeima visas turėtas santaupas išleido ligonio gydymui ir slaugymui. Artimieji kasdien iš Molėtų važiuodavo į Vilnių, kur buvo gydomas ligonis.
„Tėčio mirties dieną tiesiog jau buvo išsekę visi mūsų pinigai. Jau kitą dieną su mama nuvykome į tėčio darbovietę, kurioje paprašėme paramos, nes nebeturėjome kitos išeities. Jie skyrė mums 1000 litų paramą. Pravirkome. Tokią sunkią gyvenimo valandą mus parėmė ne Bažnyčia, kurią mes gerbėme, kuriai visą gyvenimą mokėjome rinkliavas, kurioje mes ieškojome dvasinio nusiraminimo, o darbdavys verslininkas, savo noru ir valia išreikšdamas mums užuojautą bei pagarbą“, - pasakoja J.Šulcaitė.
Tikintysis turi išlaikyti Bažnyčią
Šv. apaštalų Petro ir Povilo parapijos klebonas K.Kazlauskas sako, kad kiekviena parapija nusistato savo taisykles, kaip gauti paramą: „Molėtų parapijoje aš dirbu jau devintus metus. Kai atėjau, radau jau tokią tvarką, kad kartą per metus tikintieji sumoka už bažnyčios išlaikymą. Tai nėra nustatyta suma, kiekvienas moka, kiek gali. Ar norite turėti gražią bažnyčią, gerus vargonus? Jei taip, reikia sumokėti. Vieni sumoka 30, kiti - 50, kiti - 100 ar net - 200 litų. Kas kiek gali.“
Tokia pat tvarka galioja ir per laidotuves ar vestuves.
„Vieni geranoriškai ateina, atneša vokelius, sako, kad nori paremti Bažnyčią, nori, kad ji būtų graži. Kitiems galbūt tenka priminti. Kiti klausia, kiek reikia mokėti, tai ir pasakau: tas tiek sumokėjo, anas tiek. Už laidotuves visi taip pat geranoriškai moka, o iš tų, kurie nieko neturi, nieko ir neprašau. Doras katalikas žino, kad bažnyčią reikia išlaikyti“, - pasakoja klebonas.
Aukos renkamos parapijose
Kaišiadorių vyskupijos, kuriai priklauso Molėtų parapija, vyskupo generalvikaras Algirdas Jurevičius sakė, kad parapijose paprastai renkamas katalikų mokestis – metinė auka Bažnyčiai išlaikyti. Kiekvienoje parapijoje sudaromi tikinčiųjų sąrašai, surašoma, kas kiek moka.
„Už laidotuves tikintieji taip pat sumoka auką. Tik ji turėtų būti didesnė už savikainą, pavyzdžiui, jei žmogus duoda 20 litų, tai jau ne auka, išeina taip, kad parapija jį paremia. Nes juk ir elektra, ir šildymas, ir visa kita kainuoja. Nenormalu, kad žmonės neremia Bažnyčios, o kai kas nors atsitinka, nori įvairių patarnavimų“, - dėstė A.Jurevičius.