***
Sekmadienį grįžau iš tarptautinių kūrybinių dirbtuvių „Summer Media“, skirtų Europos kino studentams. Dėl to nepykite, jeigu mano pasakojimas bus nenuoseklus. Reikia truputį laiko, kad įspūdžiai rastų savo vietą galvoje.
Taigi, stovykla, organizuojama kino režisierės Inesos Kurklietytės, vyksta jau 13 metų. Ir kasmet dalyviams pateikiama bendra, vienijanti tema. Šiemet pasirinkta tema buvo „montažas – tai filmo gimimas“ ir nuspręsta kurti dokumentiką. Vykusių užsiėmimų metu dėstytojai didžiausią dėmesį skyrė montažui, siekė suteikti studentams montavimo įgūdžių ir išlavinti gebėjimą papasakoti istoriją, naudojant montažo meną. Tam savo laiką paskyrė 8 dėstytojai, atvykę iš Lietuvos, Kanados, Suomijos, Švedijos, Danijos ir Bulgarijos.
Pristatant kūrybinių dirbtuvių struktūrą, svarbu pasakyti, kad kino plenere dalyvauti gali visi su kinu susijusių specialybių studentai, kurie užpildė anketas ir buvo atrinkti komisijos. Paskui, atvykę į Juodkrantę, žmonės turi galimybę pristatyti ir apginti savo idėjas prieš kitus dalyvius ir komisiją.
Šiemet pateiktos idėjos buvo labai skirtingos: nuo žvejo portreto, jaunuolių, dirbančių Juodkrantėje, gyvenimo, berniuko, palikto likimo valiai, istorijos, skulptoriaus E.Jonušo kūrybos pristatymo iki pasakojimo apie vėtrunges. Nors tada idėjos ir buvo atrinktos, bet stovyklos metu jos dėl vienų ar kitų priežasčių keitėsi, jungėsi ar kažką vienos iš kitų skolinosi.
Tokia jau ta „Summer Media“ dirbtuvių dienotvarkė – konsultacijos, paskaitos, vėl konsultacijos ir filmų peržiūros. O po paskaitų sesijos galiausiai pradedami filmuoti filmai ir ilgam atsisėdama į montažines. Tad dalyvaudamas visuose užsiėmimuose, būni užimtas nuo 9 val. ryto iki vidurnakčio. O paskui visą naktį su savo komanda gali bandyti kalbėtis apie būsimą filmą.
„Summer Media“ kino plenero esmė yra mokytis. Išmokti iš dėstytojų ir savo komandos visko, ką jie gali duoti. Svarbiausias šių kūrybinių dirbtuvių tikslas yra tarpusavyje keistis patirtimi. Pastebėjau, kad visi plenero dalyviai yra labai skirtingi, turintys įvairios patirties ir galintys kažko pamokyti.
Geriausiu to pavyzdžiu galėtų tapti mano komanda. Mes visi buvom labai skirtingi, bet tai ir atrodė žavu, nes galėjome papildyti vieni kitus – kažką duoti, kažką pasiimti, išmokti dirbti kartu ir prisitaikyti prie to, kas mums neįprasta. Pati šiais metais iš komandos daug ko išmokau. Ypač ramybės ir susikaupimo.
Praeitų metų stovykloje daugiau orientuotasi į aktorius ir vaidybinį kiną, o šį kartą aktorių neprireikė, nes kūrėme dokumentiką. Todėl bendra kino plenero tema koreguoja ir dalyvių sudėtį. Šiais metais į kino plenerą kviesti režisieriai, operatoriai, garso režisieriai, prodiuseriai ir montuotojai, kai praeitais metais didesnis dėmesys skirtas aktoriams ir scenaristams.
Panašu, kad šiemet kurtas dokumentinis kinas, užsienio studentams tapo nemenku išbandymu. Prieš atvykimą į „Summer Media“ jiems teko paruošti ir namų darbus – pasidomėti Lietuva, istorija, žymiais žmonėmis ir rasti apie ką čia galima kurti dokumentinį kiną.
Kalbėdama apie vaidybinio ir dokumentinio filmo skirtumus, prisimenu dėstytojo Tue Steen Mullerio prieš kamerą pasakytus žodžius: „nebijokit, aš dabar pašoksiu striptizą“. Jis nusirengė marškinius, atsistojo nugara į kamerą ir sako: „aš esu čia tam, kad jūs pamatytumėte tiesą“. O ant jo nugaros buvo parašyta – „vaidybiniame filme – režisierius yra Dievas. Dokumentiniame – Dievas yra režisierius“. Paskui jis pridūrė, kad mes visi turėtume gyventi tais spontaniškais momentais, bandyti juos užfiksuoti ir leisti tiems momentams režisuoti mūsų filmus.
Tuo dokumentika ir yra įdomi. Nieko negali suplanuoti, nežinai, kas nukris iš dangaus. Dokumentikoje viskas yra tikra. Rodomos tikros, nesuvaidintos emocijos, išgyvenimai. Tu visą laiką stengiesi, kad tavo personažas kuo daugiau atsivertų ir būtų kiek įmanoma tikresnis. Ir per „Summer Media“ kino stovyklą sukurtuose filmuose tai labai jaučiasi.
Šiais metais sukurti filmai buvo labai poetiški. Atrodo, kad susirinko labai stipri operatorių komanda, nes, kai prieš metus filmavome vaidybinį kiną, nė vienam neprireikė jokios ypatingos filmavimo technikos. O šiais metais visi norėjo pateikti itin stiprų vaizdą, todėl jos prireikė. Kuriant filmus naudota ir daug užkadrinio teksto, be kurio apsieita praeitais metais.
Tai, kad viskas vyksta prie jūros, tokioje ypatingoje vietoje kaip Juodkrantė, irgi prideda savito prieskonio. Visų pirma, tai turi įtakos istorijoms, kurios paskui tampa filmais. Be to, aplink esanti jūra ir ramybė teigiamai nuteikia žmogų. Įsivaizduokite, kaip skiriasi filmavimas naktį Vilniaus ir Juodkrantės centre. Ši subtili vieta suteikia filmams nemažai poezijos. Juk ten ir saulėtekiai, ir saulėlydžiai, jūra, kopos, pušynai, ryškesnės žvaigždės ir romantika – vienoje vietoje.
Aš šiame kino plenere kaip režisierė dalyvavau jau trečią kartą. Ir šiemet su komanda nusprendėme filmuoti dokumentinį filmą apie tai, kas lieka už kino juostų kadrų. Kūrėme vadinamąjį making-of – filmą apie filmų gimimą. Dėl to į kino stovyklą galėjau pažvelgti iš kitos perspektyvos. Pastebėjau, kad šiemet visi dalyviai ir dėstytojai buvo labai susikoncentravę į darbą, atsidavę vaikščiojo į užsiėmimus ir buvo stipriai motyvuoti.
Didelį įspūdį man paliko ir glaudus dėstytojų bendravimas su studentais. Jis nebuvo fragmentiškas, orientuotas tik į paskaitas ar konsultacijas, jie be išimties nuolat bendravo su studentais. Pamenu, per vieną iš dėstytojų paskaitų apie montažą, išdėstęs medžiagą, dėstytojas pasiūlė pasikalbėti apie kokią kitą mus dominančią kino sritį: prodiusavimą, režisūros ar garso dalykus. Bei padrąsino, kad prieitumėme prie jo, kada tik panorėję. Mes ne tik išklausydavome jų nuomonę, bet ir į ją atsižvelgdavome.
Tačiau nė vienam nebuvo kategoriškai pasakyta, kad kažką darytume tik taip, o ne kitaip. Visa, ką jie sakydavo, buvo patarimai. Kai viena studentė dėstytojo iš Danijos paklausė, kodėl jam patinka dalyvauti įvairiose kūrybinėse dirbtuvėse su nepatyrusiu jaunimu, jis atsakė, kad tai jam pačiam padeda būti jaunu, diskutuoti ir kartu provokuoti jaunuosius kino kūrėjus.
Mūsų komanda, kurdama filmą apie „Summer Media“, buvo pasiryžusi rinkti plenero momentus. Tokį sprendimą priėmėme, nes iš tikrųjų – viskas yra vien momentai. Man labai patiko tai, ką apie momentus pasakė dėstytojas iš Kanados Rafis Spivakas – „viskas filmuose yra momentai. Ir tavo filmas yra geras tiek, kiek geri yra jame užfiksuoti momentai“.
Kai tu filmuoji filmą, turi konkrečius veikėjus, charakterius, temą, vietą ir konkrečią emociją. Tačiau, kai bandai įamžinti visų filmų kūrimo procesą, viskas pasikeičia. Tada stengiesi atrasti emociją, kuri tais metais vyrauja visoje kino stovykloje. Man šiais metais pasirodė, kad atmosfera buvo labai rimta ir lyriška. Pagavęs bendrą emociją, ją fiksuoji ir gaudai akimirkas, kuriose ji pasireiškia.
Filmuodamas tampi labai atidus ir net nustebini save, kiek daug visko aplink pradedi pastebėti. Pavyzdžiui, kaip tarpusavyje bendrauja žmonės, kokie jų santykiai, kaip jie dirba ir ką daro. Kartais regi ir tai, ką kiti praleidžia pro akis. Tarkim, komanda filmuoja filmą, o tu regi šalia jų bėgiojant arklius. Komanda, ruošianti filmą apie visą stovyklos gyvenimą, žino ir turi saugoti paslaptis. Pavyzdžiui, tai, kad pusė vieno filmo buvo nufilmuota prie invalido vežimėlio prikabinta kamera, apie kurios buvimą beveik niekas nežinojo. Tai stovyklos eigoje galėjome žinoti tik mes.
„Summer Media“ kino stovykla labiausiai žavi tuo, kad dalyviai absoliučiai įsijaučia į tą atmosferą ir gyvena tik kinu. Labai ryškiai atsimenu momentą, kai suvokiau, jog šių metų stovykla jau baigėsi. Važiavau viena traukiniu į Vilnių, vagone, kuriame sėdėjau buvo vos pora žmonių. Tada aš nuėjau į vagono galą, atsisėdau ant žemės ir pamačiau nuostabų kadrą. Visas koridorius buvo tuščias, atidarytais langais, nuo vėjo stipriai plaikstėsi užuolaidos. Traukinys važiavo pro pavienius medžius ir sėdėdama mačiau prie savęs vis artėjančius jų šešėlius. Ir pagalvojau, kad tai būtų tobulas kadras. Jau norėjau kviesti savo komandos operatorių, bet suvokiau, kad jau viskas baigėsi. Dabar kadrus kuriam laikui bus galima praleisti pro šalį.
Tačiau pasaulio regėjimo kadrais atsikratyti jau nebegaliu. Tai rimta kino žmonių liga.