Kai kas netgi teigia, jog toks Austrijos žingsnis geriausiai įrodo, kad mūsų šalies užsienio politika – nesėkminga. Esą jei ji būtų kitokia, ir Austrija gal nebūtų drįsusi taip pasielgti.
Jei atvirai, man tokios išvados atrodo itin keistos: nei vienokia, nei kitokia Lietuvos užsienio politika pakeisti Austrijos sprendimo nebūtų galėjusi.
Tačiau dar kartą pažvelgti į savo draugus ar sąjungininkus iš tiesų galima. Tad kas gi parėmė Lietuvą?
Aiškiai ir nedviprasmiškai tai padarė tik Latvija ir Estija. Na, iš dalies parama dar galima laikyti ir Čekijos pareikštą poziciją. Tuo tarpu iš esmės jokios paramos nesulaukėme iš Skandinavijos valstybių, kurios pagal naująją Lietuvos užsienio politikos viziją lyg ir turėjo tapti svarbiausiomis mūsų sąjungininkėmis ir partnerėmis.
Bent jau Lietuvos viešojoje erdvėje buvo džiaugiamasi dar visai neseniai strategine partnere vadintos Lenkijos parama. Bet tai – tik saviapgaulė. Varšuva parėmė ne Vienos veiksmais pasipiktinusį Vilnių, o tik pačią idėją, kad sovietiniai nusikaltimai irgi neturėtų likti neįvertinti. Tuo tarpu Austrijos poelgio, kuris bent jau vienam įtariamajam gali padėti išvengti pelnytos bausmės, Lenkija pabrėžtinai iš viso nevertina.
Kas čia per išvedžiojimai? Ogi pačių lenkų, taip pat ir jų užsienio politikos analitikų vertinimas, kurį praėjusią savaitę išgirdau viešėdamas Varšuvoje.
Būtent Lenkijos analitikai tvirtina, kad jų šalies pozicija šio konflikto atžvilgiu – neutrali. O imdamas interviu iš Lenkijos užsienio reikalų ministro R.Sikorskio labai akivaizdžiai tai pajutau ir aš pats.
Ar reikia įrodinėti, kokia svarbi dabar galėtų būti Europos Sąjungai pirmininkaujančios ir vis didesnį svorį ES įgaunančios Lenkijos parama?
Vėlgi pasiremsiu ne savo nuomone, o Lenkijos analitikais. Jie įsitikinę, kad dar prieš kokius dvejus ar trejus metus Varšuva tokiu atveju būtų tvirtai stojusi į Vilniaus pusę. Net nepaisydama to, kad ES pirmininkaujanti valstybė dažnai priversta elgtis kiek santūriau.
Tuo tarpu dabar glaudus Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas ir parama esą galimi tik tada, kai tai bus naudinga pačiai Varšuvai. Visais kitais atvejais galime tikėtis tokios pat – neutralios reakcijos.
O dabar dar kartą prisiminkime, kodėl Vilnius prarado Lenkijos paramą. Mūsų šalyje tai dažnai vadinama neteisėtu kaimyninės šalies spaudimu ar net kišimusi į mūsų vidaus reikalus. Vis dėl tų pačių lenkiškų pavardžių rašymo ar vietovardžių dviem kalbomis.
„Nenusileisime nė per milimetrą, lenkai mums nediktuos”, – pučiasi ne vienas „lietuvis patriotas”. Tokiu dedasi net iš posto pašalintas prezidentas R.Paksas, praėjusią savaitę viešai paraginęs tiesiog ignoruoti visus Lenkijos reikalavimus.
Ignoruoti, aišku, galima. Tik būtų gerai žinoti bent jau tai, į ką norima taip nusispjauti.
Konstituciją šiurkščiai pažeidusiam ir priesaiką sulaužiusiam R.Paksui gal tai ir nerūpi, bet nemaža dalis Lenkijos reikalavimų yra ne šiaip Lietuvos pažadai, kurių mūsų šalis niekaip nesugeba įvykdyti.
Šie pažadai užfiksuoti netgi 1994 metų Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartyje. O ką patys pasakytume apie Lenkiją, jeigu ji nevykdytų net pačios ratifikuotos sutarties?
Ir dėl ko apskritai mes kovojame? Pažvelkime į save iš šalies. Bent jau aš nežinau nė vienos „senosios” ES narės, kurioje nuo seno kokioje nors teritorijoje gyvenančiai gausesnei tautinei mažumai nebūtų leidžiama turėti vietovardžių dviem kalbomis.
O gal mums nusispjauti ir į tradicines europietiškas normas ir vertybes?
Tik kodėl tuomet piktinamės ir stebimės, kai „neeuropietiškai” elgiasi Austrija? Ir kodėl tūžtame, kai pasirodo, kad turime tiek nedaug draugų?