Teisūs tie, kurie dėl to baksnoja politikų, policijos bei saugumo pareigūnų pusėn arba tiesiog abstrakčiai numeta – kažko nepadarė JIE. Tačiau žudynės Norvegijoje, kaip ir praėjusią savaitę kraupiomis spalvomis nusidažiusi tragedija Šiauliuose, klausimu atsisuka prieš mus – ko nepadarome, kuo nebesame MES.
Ar jūsų nestebina, kad po kiekvienos didesnės nelaimės, ieškant jos priežasčių, pasipila kaltininko artimųjų liudijimai - „jis buvęs toks ramus, sąžiningas žmogus“, „jis puikiai mokėsi ir turėjo profesinių tikslų“, „visada maniau, kad jis nenuskriaustų nė musės“?
O po to paaiškėja, kad „facebook'uose“, „twitter'iuose“, „youtube'uose“ ir kitose interneto platybėse jau seniausiai buvo matomi artėjančios nelaimės ženklai.
Tiesa, norvegas žudikas Andersas Behringas Breivikas savo profilius tinklalapiuose „Facebook“ ir „Twitter“ įkūrė tik kelios dienos prieš tragediją. Savo „Facebook“ profilyje jis tarp mėgstamiausių knygų buvo įrašęs F.Kafkos „Procesą“ ir G.Orwello „1984-ieji“. Jo mėgstamiausias serialas buvo „Dexter“ apie Majamio policijos ekspertą, kuris žudo nusikaltėlius, kurie, jo manymu, išvengė teisingumo.
Liepos 17-ąją norvegas „Twitter“ įrašė filosofo Johno Stuarto Millio citatą: „Vienas tikintis žmogus prilygsta jėgai 100 tūkst. žmonių, kurie turi tik interesus.“
O tinklalapyje „Youtube“ yra keli A.B.Breiviko atvaizdai, tarp jų - vienas, kuriame jis pozuoja su naro apranga ir automatiniu ginklu. „Prieš pradėdami savo kryžiaus žygį privalome atlikti savo pareigą išnaikindami kultūrinį marksizmą“, - skelbia užrašas po filmuku, kurio pavadinimas - „Tamplieriai 2083“.
A.B.Breiviko pėdsakai socialiniuose tinkluose jau išnaikinti, tad nesiruošiu kaltinti jo virtualių draugų, neskaičiusių tarp eilučių.
Kur kas aktyviau norvegas elgėsi specializuotuose dešiniųjų ekstremistų tinkluose, kur drąsiai reiškė savo antimusulmoniškas pažiūras, peikė kapitalizmą, „kultūrinį marksizmą“ ir apskritai dėjo į šuns dienas savo ir kitų šalių valdžią ir santvarkas.
Internete palikęs net 1500 puslapių manifestą „2083: Europos nepriklausomybės deklaracija“ A.B.Breivikas lyg sąžinės priekaištas visiems jį neva pažinojusiems duria: „Toks visąlaik buvau ir niekam dėl to ligi šiol neužkliuvau.“
Tad dabar tikrai ciniškai skamba A.B.Breiviką pažinojusių žmonių išpažinimai, esą ginkdie negalėjai įtarti, kokia neapykanta slepiasi šio žmogaus širdyje.
Viešojoje erdvėje kol kas nepasirodė A.B.Breiviko motinos, kurią jis reguliariai lankydavęs, žodžių. Užtat tėvui, garbingam Norvegijos diplomatui, su sūnumi nebendravusiam bemaž 16 metų, šiomis dienomis beliko ištarti: „Geriau jis jau būtų nusižudęs...“.
Ar įsivaizduojate, ką reiškia tėvui ar motinai viešai pripažinti, kad nepažino, nesuprato, nesugebėjo auklėti savo vaiko?
Lenkiu galvą prieš šiaulietę, atvirame laiške papasakojusią, kaip ilgus metus nekreipė dėmesio į savo dukros, liepos pradžioje kartu su kita drauge nužudžiusios savo bičiulę, pažiūras, elgesį, pagalbos prašymą. Motina pripažino - ji daug ką nurašė paaugliškiems dukros išsigalvojimams, kvailiojimams, kurie, kaip dabar jau matyti, liudijo apie baisias problemas, galiausiai nuvedusias prie tragedijos.
Vertinu tik šios motinos drąsą pripažinti savo klaidas. Ginkdie neteisinu šios moters, mat jos žodžiai atskleidžia tikruosius mūsų visuomenės susvetimėjimo ženklus.
Atsiverskite savo „Facebook“ sakyklą. Dabar jūs žinote, su kuo ir kur atostogavo jūsų viršininkas, ką pusryčiams valgė jūsų kurso draugė, kas užgniaužė kvapą jūsų dievinam muzikos dievaičiui, kokį rezultatą žaisdamas vieną tų kvailų žaidimų pasiekė tas vyras, kurį visada sutinkate sporto klube.
Stop. Jums šlykšti visa ši viešoji pornografija? Valio! Jūs turite požiūrį į tai, kuriuo netrukus ir pasidalinsite „Facebook“. Slenkant darbo dienai dar kelis kartus įsijungsite šitą klausyklą ir pasitikrinsite, ką apie apie jūsų mintis mano jūsų virtualieji draugai.
Dar kartą stop. O ar tikrai žinote, ką dabar veikia, kaip jaučiasi jūsų dukra? Jei ji paliko dviprasmišką žinutę savo puslapyje „Facebook“, ar po darbo namuose nuoširdžiai pasidomėjote jos diena?
Jei norite, trumpam palikime „Facebook“ nuošalėje. Apsidairykite aplinkui – kada paskutinį kartą nuoširdžiai domėjotės, kuo ir kaip gyvena jūsų tas anksčiau toks plepus, o dabar aptilęs kaimynas, kodėl jau trečia savaitė suraukusi nosį sėdi kolegė?
Sakysite – nepatogu, ne mano reikalas, ne tokia šiais laikais bendravimo ir darbo santykių kultūra?
Kuo ir kaip būti, kokią visuomenę puoselėti, rinktis mums patiems.
Vietoj moralo. Praėjusią savaitę lrytas.lt redakciją pasiekė vienos motinos laiškas. Jos sūnus pamėgino dalyvauti lrytas.lt puslapyje „Facebook“ organizuotame konkurse ir buvo išjuoktas kitų šio tinklo narių už mėginimus sukčiauti. Mums parašiusi moteris skundėsi, kad jos sūnus jaučiasi sugniuždytas, supranta klydęs ir paprašė ištrinti visą su juo susijusią informaciją.
Taip ir padarėme. Ir ne tik todėl, kad jos sūnui – vos 11 metų, o tapti „Facebook“ nariu teisėtai leidžiama nuo 13-os. Mus sujaudino laiku parodytas nuoširdus šios moters domėjimasis ir susirūpinimas savo vaiko teisėmis bei jausmais. Ačiū jums, kad esate dėmesinga mama.