„Inklings” – grupė intelektualų, rašytojų, kūrėjų, kurie buvo įpratę rinktis aludėje „The bird and baby“. C.S.Lewis'as priklausė šiam būreliui. Taip pat jo kolega ir bičiulis Johnas Ronaldas R.Tolkienas, žinomas kaip „Žiedų valdovo“ autorius, garsus literatūrologas Charlesas Williamsas ir kiti. Draugai susitikdavo ir skaitydavo vieni kitiems savo naujausias knygas, - Marijos radijui atsakydama į Juliaus Žėko klausimus sakė vertėja R.Drazdauskienė. - Šita „Inklings” grupė buvo tarsi protų kalvė, kur jie susirinkę aštrindavo savo pasaulėvaizdį, savo nuojautas ir savo sąmojį.“
Siūlome paskaityti ištrauką iš jų pokalbio.
- Neseniai antrą kartą perleista C.S.Lewiso knyga „Kipšo laiškai“. Ji pirmą kartą buvo perskaityti būtent toje kavinėje. Žiūrint iš šių konkurencijos laikų perspektyvos, kaip galima vertinti tokią draugiją ir tokį autorių elgesį?
- Šiuolaikinių dienų požiūriu tai buvo nemoderni draugija. Man regis, tai yra vienas iš puikiausių dalykų, kuriuos šiandien deklaruoja daugelis Inklings grupės narių, kad tos vadinamosios senosios vertybės, tiesą sakant, daugelis tų, kurias teigia krikščionybė, yra ir kūrybai, ir žmogaus gyvenimui ir pačiam žmogui daug svarbesnės ir vertingesnės negu konkurencija, susipriešinimas ar kiti dalykai.
Apie tai C.S.Lewisas rašo „Kipšo laiškuose“. Jis stebėtinai nemoderniai, nebijodamas demokratiją lygina su tironija. Rašytojas sako, kad tirono siekis visus padaryti vienodais, kad visi būtų nulis ir visi menkystos. Demokratijoje tironas to nebedaro, tai daro patys žmonės: patys suvokdami, kad yra didesni, tyčia stengiasi pritūpti, kad būtų kaip visi. C.S.Lewiso manymu, tai nėra gera sugyvenimo forma.
- Kuo ypatingos kitos C.S.Lewiso knygos, tarkime, „Narnijos kronikos“?
- Pagal „Narnijos kroniką“ šiandien statomi filmai, tai XX ir turbūt XXI amžiaus klasika vaikams. „Narnijos kronikos“ - tai savotiškas įvadas į krikščionybę vaikams. Pasakų forma jis pateikia pagrindines krikščionybės tiesas. Tie, kas skaitė knygas ar žiūrėjo filmus, nesunkiai pamatys, ką C.S.Lewis'as norėjo pasakyti. Štai pavyzdžiui pirmojoje knygoje liūto Aslano pasiaukojama mirtis ir vėliau prisikėlimas yra tiesiog spindintis pavyzdys, kaip vaikui pasakoti apie (Kristaus) prisikėlimą. Ir knygoje, ir filme, tai labai gerai perteikta.
Pasaka yra gera, kai ji sukuria savo pasaulį. Kada ji ne tik papasakoja kokį nors konkretų dalykėlį ir kažko pamoko, kas irgi yra gerai, bet ir sukuria atskirą pasaulį, į kurį tu tiesiog įeini, tada šita pasaka tave moko jau net nemokydama. Pačiu buvimu tame pasaulyje tu perimi gyvenimo būdą. Daugybė vaikų yra tai padarę ir tikiuosi dar padarys.
- Prisimenu J.R.R.Tolkieno trilogiją „Žiedų valdovas“. Kokias matote paraleles ar panašumus tarp šių knygų?
- Panašumai gal daugiau paviršutiniški. Abi jos – pasakos, kuriamas pasakiškas pasaulis. J.R.R.Tolkieno kuriamas pasaulis kur kas detalesnis, jo pasakos primena viduramžių sakmes ar legendas. Tas pasaulis toks detalus, kad net sukurta atskira kalba, visa bendravimo sistema. J.R.R.Tolkieno pasaulyje net suaugęs žmogus gali užeiti ir užsibūti ilgai. Ne vienas yra taip padaręs, tebedaro.
C.S.Lewis'o pasakos yra skirtos jaunesniems vaikams. Bet apskritai paėmus, abu šie kūrėjai jautė ypatingą pagarbą senosioms Šiaurės tautų, skandinavų, senosioms anglų sakmėms. Šis domėjimasis savotišku būdu pasireiškia kiekvieno knygose.
- C.S.Lewis'o kosminė trilogija „Toli nuo tylinčios planetos“, „Perelandra“, „Klaikioji galybė“. Šiuose kūriniuose pasirodo realus asmuo – rašytojas J.R.R.Tolkienas. Kaip manote, kodėl kūriniuose vaizduojamas realus asmuo, ir dar draugas?
- Tai nepaprastai tikslus menininko sprendimas. Pasakodamas apie realų žmogų, jis galėjo sukurti labai suprantamą ir aiškų žmogaus pavyzdį. Maža to, jis į savo kuriamą herojų galėjo žiūrėti, kaip draugams įprasta su švelnia ironija.
Viena iš istorijoje labiausiai mėgstamų pasakoti ir cituoti detalių – kad jie kandžiai pašiepdavo vienas kitą. Kai J.R.R.Tolkienas eilinį kartą atėjo į aludę, nešinas pluoštu popierių ir pasakė, kad jis paskaitys dar truputį savo knygos, kažkuris iš Inklings narių, atrodo, Ch.Williamsas sudejavo: „Po šimts, dar vienas nelemtas elfas“. Panašu, kad jie gebėdavo ir sustabdyti draugus, kai jie pernelyg įsivažiuodavo.
Suteikdamas savo knygos herojui draugo bruožų, C.S.Lewis'as savotiškai parodė žmogaus sielos kelionę. Tos kelionės po atskiras planetas yra žmogaus sielos ieškojimų, tikrojo kelio, kaip gyventi, paieškų paralelė.
- Šioje trilogijoje galima įžvelgti, kad autorius – kartu ir mistikas. Ar sunku versti tekstus, persmelktus misticizmo?
- C.S.Lewis'o misticizmas yra nepaprastai logiškas ir racionalus. Jis niekada negalėjo pabėgti nuo to, kad nors ir būdamas svajotoju, romantiku, buvo ir liko labai racionalus ir logiškas, giliai protaujantis žmogus. Vienas iš patyrimų, kuris atėjo, verčiant C.S.Lewis'o knygas, buvo toks, kad net jei jo sakinys užima puse puslapio, jį teisingai išvertus ir sudėliojus atgal, paaiškėja, kad viskas stulbinamai logiška, tai kas, kad labai sudėtinga.
Todėl sakau, kad C.S.Lewis'o misticizmas yra visą laiką valdomas vidinės logikos. O vienas mistiškiausių dalykų trilogijoje turbūt yra tas, kad romanu rašytojas pavaizdavo, kaip galėjo atrodyti pasaulis prieš žmonių nuopolį. Tai yra tikrai labai įspūdingas paveikslas, toks platus ir detalizuotas, kad sunku būtų surasti jam lygų.
- Ką jūs kaip vertėja patyrėte, versdama C.S.Lewis'o kūrinius? Ką reiškia versti tokią literatūrą?
- Vienas iš C.S.Lewis'o bruožų, jis atsiskleidžia ir skaitant, bet verčiant dar labiau, tai yra jo atsakomybė už kiekvieną žodį. Nė vieno žodžio nėra atsitiktinai ir viskas labai daug kartų apmąstyta, turbūt ir pajausta. „Keturios meilės“ ir „Kančios problema“ yra pavyzdys, kaip galima dėstyti labai sudėtingus dalykus, nenuslystant iki supaprastinimo, bet kartu niekada neužsisukant, kaip kartais pasitaiko. Manau, kad kiekvienas yra pajėgus suprasti šitas knygas, su sąlygas, kad įdės pakankamai pastangų, kas ne visada teisinga, kalbant apie kitus veikalus.
Dar pora žodžių norėčiau pasakyti apie trečią mano verstą Lewis'o knygą „Ištvertas sielvartas“. Tai yra trumputė knygelė apie gedėjimą, kurią jis parašė, kai mirė jo žmona. Vienas iš netikėčiausių potyrių, kurie ištiko ją verčiant, buvo šis. Knyga parašyta šykščia, paprasta kalba, net trumpesniais sakiniais negu C.S.Lewis'ui įprasta, kai kur net fragmentiška. Jis ją rašė praėjus kelioms dienoms po žmonos mirties ir aprašė visą kroniką, kas vyksta sieloje žmogaus, kuris ką tik prarado artimiausią sielos žmogų. Ir keisčiausia buvo tai, kad apsiėmusi versti tokios paprastos formos kūrinį, pajutau, kad yra kažkoks vidinis ritmas ir viskas dėliojasi. Tik vėliau perskaičiau, kad pats C.S.Lewis'as šį kūrinį vadino poema. Ir tikrai tai yra poema, bet poetika slypi taip giliai, kad kaip retai būna, poetika yra sudedamoji teksto dalis. Ne išraiškos priemonė, ne tai, kaip tekstas pateikiamas, o tiesiog kolona, ant kurios tekstas laikosi. Mano galva, tai yra vienas iš stipriausių tekstų apie gedėjimą, netektį ir vilties atsiradimą.