Po pirmuoju klausimu negiliai paslėpta užuomina. Jei tai būtų įvykę kur nors Arizonoje ar Teksase, viską žinantys savamoksliai politologai linguotų galvas ir aiškintų vieni kitiems: „Tai, aišku, kvaili, stori, persiėdę ir išprotėję jankiai, ten jau jiems visai protai mėsainių taukais apvarvėjo.“
Jei teroro išpuolis būtų padarytas kokio kitataučio – palestiniečio, arabo, somaliečio, alžyriečio, kubiečio – rankomis, kaipmat būtų prikergtas dar ir politinis paaiškinimas: „Žinoma, žinoma, Amerika kišasi visur, kur jai nereikia, visur lenda, tai ir gavo per snapą.“
Bet čia nieko nepaaiškinsi. Neapkaltinsi nei imperialistų, nei amerikiečių, nei žydų.
Maža to, antrasis klausimas – ką daryti, kad taip neatsitiktų – irgi slepia kaltinimą: kažkur kažkas kažko nepadarė, nenusaugojo, nesužiūrėjo. Tai natūrali reakcija. Reikia rasti kaltininką.
Bet kaltininkas čia ne vienas ir, techniškai kalbant, nepakaltinamas, nes mes patys, mes visi, esam kaltininkai. Ir ką nors pakeisti, net jei ir ne per vėlu, bet vis tiek nelabai įmanoma.
Po Antrojo pasaulinio karo siaubo Europa patyrė šoką. Ji buvo pasibaisėjusi dėl to, kaip nebaudžiamai buvo naikinamos žmonijos dalys dėl tautybės ir dėl tikėjimo, suvedinėjamos sąskaitos, keršijama už senas nuoskaudas, ir tyliai pati sau žadėjo: „Daugiau niekuomet.“
Tačiau patys veiksmai, stengiantis padaryti, kad būtų kitaip, nebuvo racionalūs. Užuot nusprendę dėl savo santykio su aplinkiniu pasauliu, europiečiai elgėsi kaip baikšti namų šeimininkė, kurios virtuvėje puode užsiliepsnojo taukai. Šliūkšt puodan vandens, ir po akimirkos jau dega ne vien tik puodas, o visa virtuvė.
Tautinės mažumos, daugiausia iš nekrikščioniškų šalių, pradėjo plūsti į Europą ne kieno nors pragarišku sumanymu, o todėl, kad europiečiai aptingo.
Pirmiausia jie tingėjo dirbti, ir reikėjo ko nors, kad atvažiuotų ir šluotų gatves. O paskui europiečiams atsibodo ir gimdyti vaikus - tuomet atvažiavo tie, kas nesiruošia iki 40 metų amžiaus „pagyventi sau“, o veisiasi nelaukdami, kol komfortiškai pasidžiaugs gyvenimu. Europos tautų gimstamumas (išskyrus gimusius atvykėlių šeimose) vienoje šalyje po kitos krito žemiau tokio lygio, kai gyventojų skaičius nebegali išsilaikyti netirpęs.
Daryti viską svetimomis rankomis savaime nebuvo nusikalstamas variantas (daugelio nuomone, turbūt pernelyg tingus, netoliaregiškas ir savanaudiškas, bet apsileidimas, trumparegiškumas ir egoizmas nėra nusikaltimai). Tačiau bijantis vilko neturėtų eiti į mišką, o einantis – turbūt turėtų žinoti, ką daryti, kai sutikti vilkai pradės rodyti iltis.
Europiečiai apie tai žinoti visai nenorėjo. Net galvoti nenorėjo apie tai, kokios gali būti artimesnio susiliejimo su svetima kultūra pasekmės (nebūtinai neigiamos – jų gali būti visokių).
Net ir galvojantieji taip gąsdino sočius ir patenkintus atsipūtusio gyvenimo smaguriautojus, kad net kalbėti apie tai pasidarė uždrausta.
Bet kokie svarstymai apie imigraciją tuoj pavadinami „ksenofobijos pasireiškimais“, bet kokie argumentai „už“ ir „prieš“ tapo „neapykantos kurstymu“, o vietoje civilizuoto taisyklių ir socialinių normų nustatymo liko daug lengvesnis kelias: visokios vyriausybinės ir pusiau valstybinės darnios sklaidos, tolerancijos ir panašių kniaukiančių gerų norų organizacijos, biurai, kontoros ir koordinaciniai centrai pūkuotomis iškabomis su gėlytėmis ir peteliškėmis.
Vietoje suaugusiesiems tinkamų kalbų - infantilūs plakatai „gyvenkime draugiškai“, o vietoje brandaus mąstymo – naujųjų politinio korektiškumo cypdavatkių bubenimai.
Maža to, jaukių tolerancijos iniciatyvų priešakyje dėsningai dažniausiai vis tie patys socialistai, marksistai, profsąjungų judėjimo ideologai, įvairaus plauko kairieji ir profesionalūs pakantumo pardavėjai, kalbantys pamokomu ir ramiu tonu bei glostinėjantys sau ožio barzdeles. Vien į tuos žmones pažiūrėjus, daugeliui norisi pereiti į kitą gatvės pusę.
Į tikrąsias, grėsmingas problemas niekas nekreipė dėmesio - nei į Europos parlamentuose siautėjančias davatkas ir viduramžiškus kovotojus už moralę, dorą, visuotinę blaivybę ir prieš įtaką nepilnamečiams, nei į įžūlėjančius karingojo islamo išpažinėjus, plūstančius valstybes, kuriose jie apsigyveno, jų kultūrą ir papročius, ir besišaukiančius Šėtono bausmių netikėliams ar dekadentams.
Tuo metu žmonių mintys apie pasikeitimus, apie atvykėlius, apie imigraciją buvo ignoruojamos ir spaudžiamos, kaip spyruoklės. Kantrybės europiečių širdyse buvo daug, ir daug kam pasirodė, kad problemas galima užglaistyti, o nepatogias kalbas – tiesiog uždrausti, ir viskas bus gerai.
Kai Nyderlanduose, D.Britanijoje ir daug kur kitur į parlamentus ir savivaldybes išrinkdavo ultradešiniuosius, sostinių politikai kilnojo antakius ir balsu stebėjosi: „Iš kur?“, „Kaip?“ Nes elitas pats patikėjo savo išsigalvotos harmonijos pasaka.
Absoliuti dauguma civilizuotų gyventojų tiesiog pripranta prie naujosios pasaulio tvarkos - nei šaudo, nei mušasi, nei purkštauja. Gyvena sau, augina vaikus, sensta, paskui išeina iš šio pasaulio užleisdami vietą kitiems.
Tačiau nedidelė mažuma ne tik netoleruoja apsimetinėjimų, bet ir surezga planą. Kai tie žmonės turi išsilavinimo, žinių ir užsispyrimo, jie tampa mirtinai pavojingi. Atsimenu vieno terorizmo studijų teoretiko įžvalgą. Visa laimė, sakė jis, kad daugelis teroristų yra kvaili, neišsilavinę, neorganizuoti kaimo bernai – kitaip jiems pasisektų gerokai dažniau, ir aukų būtų kur kas daugiau.
A.B.Breivikas Norvegijoje buvo pakankamai organizuotas, pakankamai sumanus ir pakankamai disciplinuotas, kad taikdarių šalį paverstų kruvinu poligonu. Užkirsti kelią tokiai nelaimei nebuvo įmanoma. Esančios saugumo sistemos yra tinkamos geriausiu atveju apsaugai nuo neišmanių, lengvai prognozuojamų chuliganų. Prieš gerai apgalvojančius savo veiksmus ir pasiryžusius misijai asmenis jos yra bejėgės.
Jau minėta nepasitenkinimo spyruoklė vienam iš milijono, vienam iš dešimties milijonų sprogsta, ir pasekmės būna siaubingos. Naivios visuomenės ir tingios vyriausybės, gyvenančios tik nuo vienų rinkimų iki kitų, kaltė yra tik tokia, kad nenorėjo painioti savo pačių politinio korektiškumo pasakų su realiomis savo žmonių nuotaikomis.
Baisiausia turbūt yra tai, kad naujoms tragedijoms kelio neužkirsi. Metalo detektorių aplink visas jaunimo stovyklas ir vyriausybės pastatus nepastatysi. Garsiai reiškiamas visuomenės pasipiktinimas, pasmerkimas arba trafaretinės frazės „Terorui ir neapykantai – ne!“ būsimų teroristų tikrai neįtikins. Maža to, potencialūs teroristai dabar turi dar ir pavyzdį, kaip galima ligotas fantazijas paversti kraupia realybe.
Jei Europa ir jos vyriausybės nebūtų kišusios galvos į smėlį, galbūt rizika nebūtų pašalinta, tačiau bent jau būtų aiškiau suprantamas pavojaus lygis.
Dabar, viskas kaip visada - girdėti tik dramatiškos deklaracijos apie siaubą ir lakstymas kaip vištoms be galvos, nerandant kaltų.