Rezultatas – apgailėtinai atrodantis baltaodis viduramžis vyrukas su pilvuku ir spalvotų plunksnų karūna ant galvos, nenoriai pozuojantis nuotraukoms. Vienoje nuotraukoje jam veidą dažais teplioja blondinė, apsirišusi galvą neva indėniška juosta.
Absoliuti politinio korektiškumo stoka, šokiruojantis kultūrinis aklumas. Iš premjero povyzos tose fotografijose akivaizdu, kad politiko galvoje tuo metu šmėkščiojo mintys: „Koks velnias mane nešė pas tuos indėnus“ ir „ar aš atrodysiu kaip visiškas idiotas, o gal visas tas reikalas kaip nors praslys.“
Nepraslydo. Visų pirma, premjeras, atsiprašau už šiurkštų posakį, šiose nuotraukose iš tiesų atrodo kaip idiotas. Antra, pats faktas, kad A.Kubilius sutiko dalyvauti maskarade, byloja apie rimtas premjero aplinkos kultūrinio išsilavinimo spragas.
Persirenginėjimas apdarais, siejamais su konkrečios rasės ir (ar) etninės grupės žmonėmis, ypač be jokių šviečiamųjų ar mokomųjų tikslų, Vakarų valstybėse laikomas prasto tono ženklu. JAV – net ir rasizmu. Pamėginkite persirengti „indėnais“ arba, dar geriau, „juodaodžiais“ ir pražygiuoti kad ir nedidelio JAV miestelio gatvėmis. Tikrai išgirsite visai nejuokingų komplimentų savo atžvilgiu, ir jie bus visiškai pelnyti.
Indėnais praminti ankstyvieji Šiaurės, Pietų ir Centrinės Amerikos gyventojai, čia apsigyvenę iki atvykstant europiečiams, kitų rasių žmonių persireginėjimą jų ritualiniais drabužiais laiko itin įžeidžiamu elgesiu. Taip yra dėl dviejų priežasčių.
Absoliuti dauguma vadinamųjų indėnų šiais laikais pirmenybę teikia džinsams ir marškinėliams, lygiai kaip ir lietuviai gatvėse jau seniai nebevaikšto su vyžomis bei ilgais austiniais sijonais. Spalvotomis plunksnomis pasipuošusio „indėno“ įvaizdis, baltųjų europiečių išžudytų tikrųjų amerikiečių palikuonims asocijuojasi su jų patirtomis kančiomis, rasiniais stereotipais, mėginimu pateikti indėnus kaip neišsilavinusius laukinius.
Kita priežastis, dėl ko indėnų nežavi baltųjų persirenginėjimas jų ritualiniais drabužiais, yra tradicijų šventumas. Net jeigu šiuolaikiniai indėnai pasipuošia galvas plunksnomis ar išsidažo veidą tam tikromis spalvomis, tai jie daro iš pagarbos savo protėvių tradicijoms, taip ritualinėmis apeigomis patenkindami savo dvasinius poreikius.
Kitaip tariant, paukščių plunksnos ar augalinės kilmės dažai yra dalis jų religijos, kuri, kaip ir bet kurią kitą religiją praktikuojantiems žmonėms, jos išpažinėjams yra šventa, o ne šiaip sau „tautiniai drabužiai“.
Kvailai ūkčiojantys ir plunksnotas galvas kraipantys baltaodžiai tiems, kas supranta indėnų genčių kultūrą, atrodo kaip beždžioniaujantys nesusipratėliai, o jautresnius genčių atstovus tiesiog žeidžia.
Beveik neabejoju, kad didžioji dauguma Lietuvoje gyvenančių žmonių premjero persirenginėjime neįžvelgė nieko blogo. Bet juk Lietuvoje apskritai mažai kas primityvųjį rasizmą ar nacionalizmą laiko peiktinu reiškiniu.
Kasmet mokytojai – žmonės, turintys šviesti mažiau už juos išsilavinusius, - dalyvauja netaktiškose ir atgyvenusiose Užgavėnių apeigose.Vienas svarbiausių Užgavėnių akcentų – persirenginėjamas „žydais“.
Vidurinėje mokykloje artėjant Užgavėnėms darbų mokytojas su berniukais meistraudavo „žydų“ kaukes, kurių pagrindinis bruožas – kumpos nosys. Žydas ir velnias lietuvių folklore dažnai susilieja į vieną personažą. Kas buvo, tas buvo, tačiau ar būtina tokias šventes puoselėti ir skatinti? Tiesą sakant, stebėtina, kad dėl to garsiau neprotestuoja žydai.
O kur dar įsišaknijęs įsitikinimas, kad jeigu žmogus ne mėlynakis, tai jis ar ji – ne tikras lietuvis. Pamenu, kaip buvusiame Vilniaus „univermage“ teko stebėti dvi neturinčias ką veikti pardavėjas. Jos laikraštyje skaitė susipažinti su moterimis norinčių vyrų skelbimus. Vieno jų autorius, rašantis iš įkalinimo įstaigos, skelbime pabrėžė, kad laukia laiškų iš įvairių moterų, tačiau rudaakėms siūlė „nesivarginti“.
Abi moteriškės pritariamai lingavo galvomis ir porino, kad vyrukas teisingai daro, jos abi nieku gyvu žmonėmis rudomis akimis nepasitikėtų.
Kultūrinis aklumas, sumišęs su prietarais – ne tos savybės, kuriomis apsišarvavę norėtume pasitikti naują pasaulį. Pastarajame bus vis daugiau „negrynų“ žmonių, žmonių su keliomis tautinėmis/etninėmis tapatybėmis ir skirtinga nei mūsų patirtimi. Laimės ir klestės tie, kas sugebės tokioje kultūrinėje aplinkoje patogiai manevruoti bei megzti ekonominius ryšius.
Kas žino, gal kitą kartą mūsų premjeras bus užfiksuotas smiliais ištempęs akis į šoną, vaizduojantis „azijietį“? Nėra abejonės, kad Kinija ir Japonija apibers Lietuvą investicijomis, išvydusios tokį apsišvietusį ir tolerantišką Vyriausybės vadovą, kuris tiesiog trokšta būti panašus į juos.
Pagarba kitaip mąstančiam ar kitokios etninės/kultūrinės tradicijos žmogui neatsiranda per naktį. Galiausiai, ne kiekvienam nuskurdintos ir palyginti neseniai iš dešimtmečius trukusios kultūrinės ir ekonominės izoliacijos išsivadavusios šalies piliečiui teko laimė pasimokyti, padirbti ar tiesiog pagyventi užsienyje. Vis dėlto apmaudu, kad aukščiausius valdžios postus užimantys politikai savo akiračiu niekuo nesiskiria nuo paties kukliausio savo miestelio niekuomet nepalikusio rinkėjo, kolegos Andriaus Užkalnio „runkeliu“ vadinamo.
Viena, kai naivūs nieko blogo nelinkintys vaikai laksto po pievą žaisdami „indėnus“. Galima suprasti ir tą niekuomet taip ir neužaugusį runkelį, laisvalaikiu šaudantį iš lanko ir su butelio draugais vis dar žaidžiantį „indėnus“.
Bet premjeras turėtų elgtis solidžiau.