Jei ne laimingas atsitiktinumas, po tilto per Bražuolę sprogdinimo ši vieta, kaip ir Utioja, galėjo tapti masine traukinio keleivių kapaviete. Po to buvo susprogdinta „Lietuvos ryto“ redakcija. Automobilyje padėta bomba užmušė savanorį J.Abromavičių. Gamindamas naują bombą, netrukus paslaptingai žuvo pats sprogdintojas.
Kokias išvadas po to padarė Lietuvos politinis elitas? Puolė keršyti institucijų vadovams ir pareigūnams, kurie, nepaisydami politikų trukdymo, sugebėjo išsiaiškinti, kas įvykdė teroristinius aktus. Vadovus ciniškai išmetė iš darbo, o su teroristais kovojusį Valstybės saugumo departamentą pavertė praktiškai neįgalia organizacija.
Todėl, kad teroristinius aktus suplanavo ir įvykdė vadinamieji patriotai. Tokie kaip 93 žmones šaltakraujiškai nužudęs A.B.Breivikas.
Norvegijos policija A.B.Breiviką apibūdino kaip „krikščionių fundamentalistą“, turėjusį ryšių su „dešiniaisiais ekstremistais“.
Kiek žmonių Lietuvos teisėsauga galėtų apibūdinti kaip „konservatorių fundamentalistą“? Šimtus.
Pati valdančioji Tėvynės sąjunga Seimo specialios tyrimo komisijos yra oficialiai pripažinta kaip partija, turėjusi teroristinį sparną. Ką reiškia vien buvęs jos Seimo frakcijos narys, ginklų kūrėjas A.Petrusevičius, kurį nuo teisingumo išsukinėjo ir galiausiai išsuko ryškiausios Tėvynės sąjungos žvaigždės?
Konservatoriai po savo sparnu priglobdavo kone visus, kurie atvirai pasisakė už ksenofobinę, rasistinę, nepakančią kitai nuomonei politiką. Net patys konservatoriai dalį savo bendražygių Seimo frakcijoje ne be pagrindo vadina „talibanu“. Valstybinėje įstaigoje, tyrinėjančioje Lietuvos gyventojų genocido (!) istoriją, gali ramiai dirbti žmogus, kasmet organizuojantis eitynes „Lietuva - lietuviams!“
Naivu būtų raminti save ir mintimi, kad tokia tragedija, kokia ištiko Norvegiją, Lietuvą aplenks, nes „lietuviai to nepdarys“. Norvegai yra ir civilizuotesni, ir daug pakantesni už mus, o svarbiausia, kad Norvegijos politikai tokių „aukštumų“, kaip puoselėti sprogdintojus ar žavėti „bombikėmis“, nepasiekė ir niekada nepasieks.
Bet vis tiek ten atsirado A.B.Breivikas, kuris šaltakraujiškai kone valandą šaudė žmones - dar beveik vaikus.
Jau vien iš šių pavyzdžių pakaktų susidaryti įspūdį, kad Lietuvos politikai, sėdėdami ant sprogmenų krūvos, degtukais mėgsta tikrinti, ar parakas nesudrėkęs. Bet tai ne vieninteliai faktai, rodantys, kad Lietuva seniai žaidžia su ugnimi.
Lietuvos politikos elitas yra bailus ir silpnas. Politikai nepažįsta, o ir nenori pažinti užaugusios naujos kartos bei tam tikros jos dalies keliamų grėsmių visuomenės saugumui.
Ar Šiauliuose dviejų aštuoniolikmečių panelių ką tik įvykdyta apgalvota septyniolikmetės žmogžudystė ir kraupus kūno ketvirčiavimas nelygintinas su tuo,kas penktadienį įvyko Norvegijoje?
Kiekvienas, kas bent paviršutiniškai susipažino su žudikių pomėgiais ir pėdsakais internete, tokio lyginimo neturėtų atmesti. Bet Lietuvos teisėsauga ir ypač politikai tokio lyginimo greičiausiai išsigins. O kam? Dar reitingams pakenks.
Mūsų valdžia gali pusę metų rimtu veidu sandėliuke ieškoti mistinio CŽV kalėjimo, bet, net ir matydama realias grėsmes visuomenės santarvei ir saugumui, ji nepajudins nė piršto. Priešingai, regis, visuomenės susitarimas jau nebėra mūsų vadų siektinas tikslas, kuriuo tapo visuotinis supriešinimas.
Prezidentė, Vyriausybė ir Seimas iki šiol taip ir neįvertino D.Kedžio surengtų žudynių. Ar D.Kedys būtų prilygintas A.B.Breivikui tik tokiu atveju, jei jis būtų nušovęs ne vieną teisėją, o dyzelino ir salietros bomba susproginęs visą Kauno apygardos teismą? O gal Kauno ir Utiojos žudynės skiriasi, nes D.Kedys, skirtingai nei A.B.Breivikas, šaudydamas nenaudojo ausų kištukų?
Ir D.Kedžio, ir A.B.Breiviko žudynės iš principo nesiskiria - žudyti yra baisi nuodėmė. Nepriklausomai nuo to, ar nužudyti du, ar 93 žmonės. Gal tik į žudynes vedantis nuodingas užtaisas kiek kitoks. Norvegas vadovavosi politiniais ir religiniais motyvais, o D.Kedys įsivaizdavo, kad vykdo teisingumą. Bet ir „kedofilų“ judėjimas juk jau krypsta į politiką.
Palyginimai su Norvegija - ir čia ne Lietuvos naudai. Ar įmanoma įsivaizduoti kad teisėja, parašiusi ir masiniu tiražu išleidusi teisėjo žudiką šlovinančią knygą, liktų dirbti teisėja Norvegijoje?
Net kraupiausiame sapne norvegai to neįsivaizduotų. O mūsų „drąsioji“ prezidentė D.Grybauskaitė, išsigandusi už D.Kedžio sesers N.Venckienės besigrūdančios Garliavos minios, tai pavertė normalia teisėjų korpuso formavimo praktika. Žudiką garbina ir keli Seimo konservatoriai.
Dar nekvepia A.B.Breiviko pavyzdžio žudynių generaline repeticija? Masinių žudynių generalinės repeticijos ženklų - nors vežimu vežk. Ir tai ne tik dūminiai užtaisai kone su Lietuvos kariuomenės atpažinimo ženklais, mėtomi į kino salę, kurioje, „patriotų“ manymu, netikėliai žiūri „negerą“ filmą.
Internete masiškai mušti ir žudyti savus, Lietuvos piliečius, jau raginama ne tik dėl religinių, tautinių ir politinių motyvų, bet net dėl prezidentės sprendimo kritikos.
Masinis neapykantos kurstymas seniai tapo mūsų politikų nacionaline sporto šaka Nr.1. Šiame čempionate net uždusę varžosi konservatoriai, paksininkai, tautininkai, įvairaus plauko „gelbėtojai“ ir raudonieji „frontininkai“ bei tarp jų ryškiai pirmaujanti prezidentė.
Priešų sąrašus atvirai sudarinėja „kedofilai“ ir neonaciai, prezidentė ir parlamentinės partijos. Net blaivininkai, kovojantys už visišką vyno ir alaus reklamos uždraudimą, į kovą eina lyg kryžiuočiai, išsirengę atvaduoti Kristaus kapą iš musulmonų. Tarsi „Švyturyje“ ir „Kalnapilyje“ dirbtų ne tokie pat lietuviai, o kokie viduramžių turkų pašos ir sultonai.
Priešų asortimentas platus. JAV, „žydai“, „lenkai“, „pedofilai“, „tolerastai“, „gėjai“, „oligarchai“, „tautos girdytojai“, „valstybininkai“, „verslininkai“, „prokurorai“. Neįvardijant konkrečių pavardžių, imperatyviai priduriant: „Skaitykit tarp eilučių.“ Kad kiekvienas kuo nors nepatenkintas mažutėlis vietoj šios tuščios ir niekuo nepagrįstos abstrakcijos įsirašytų konkrečius savo neapykantos objektus.
Geras tas prezidentės metodas, nors ir stebėtinai panašus į klasių kovos apibrėžimą J.Stalino laikais: kuo labiau tolsta okupacija, tuo daugiau valstybės priešų Lietuvoje.
Norvegijoje nė iš tolo nebuvo nieko panašaus. Bet vis tiek vienas „patriotas“ ten šaltakraujiškai iššaudė beveik šimtą žmonių. Ar ilgai to paties liko laukti Lietuvoje, kur neapykanta kitokiam ir net kritiškam mąstymui tvyro ore? Ar įmanoma ką nors dar padaryti, kad Norvegiją ištikusi tragedija aplenktų Lietuvą?
Tik melstis. Už tai, kad tai gerokai anksčiau, nei Norvegijoje, neįvyko Lietuvoje. Daugiau nieko. Pageidautina nuoširdžiai. Nes viską, ką galėjome padaryti priešingai, mes, kaip bendruomenė, jau padarėme. Liko tik melstis. Ir stebėti, kas nelaiku perka šešias tonas trąšų.