55 metų britas Vilniuje ir Nidoje viešėjo Dailės akademijos bei tarptautinio projekto „Migruojančios meno akademijos” kvietimu.
A.Smithas baigė JAV Masačusetso universitetą, dabar dėsto Didžiosios Britanijos Niukaslo universitete. Jis buvo maloniai nustebintas, kad Vilniaus studentų darbai nenusileidžia britų studentų kūriniams.
Po susitikimo su meno provokacijų meistru kauniečiu Česlovu Lukensku, kuris Kultuvėnų kaime rengiasi įkurti meno centrą, britų menininkas pradėjo svarstyti ir apie glaudesnio bendradarbiavimo galimybes.
– Lietuvoje lankotės jau ne pirmą kartą? – paklausiau A.Smitho.
– Prieš keletą metų buvau atvykęs žiemą, kai čia spaudė šaltis. Tuomet visai neseniai kartu su žmona buvome įkūrę šiuolaikinio meno centrą ir menininkų rezidenciją Anglijos šiaurėje – Alenhedso kaime.
Pas mus atvažiuodavo kūrėjai iš įvairių šalių – Vokietijos, Ispanijos, Portugalijos. Tačiau ne iš Baltijos šalių. Mes visiškai nieko nežinojome apie šio regiono meno sceną.
– Tuomet dar nebuvote matę nė vieno lietuvių menininko kūrinio?
– Beveik. Atvykau į Vilnių tikėdamasis susitikti su Nomeda ir Gediminu Urbonais. Bet sutikau Artūrą Railą, kuris kaip tik ieškojo tinkamos vietos savo projektui „Žemės galia”. Alenhedsas tam puikiai tiko.
– Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas persikėlus į kaimą?
– Kai palikęs Niujorką persikėliau į kaimą, net dvejus metus nieko nekūriau. Nežinojau, apie ką turėčiau kalbėti. Atvykau iš tokios vietos, kur nė sekundei nenurimsta judėjimas, kur daugybė garsų. O kaime tarsi iš viso nieko nevyksta. Niekas nejuda. Tyla.
Man reikėjo laiko susivokti, ką galiu čia daryti. Po tų dvejų metų nutariau sudeginti visus anksčiau nutapytus paveikslus. Bet pradėjo lyti ir jie nesudegė. Palikau juos lauke. Juos merkė lietus, vėliau jie išdžiūvo, po to vėl lijo, vėl džiūvo.
Lietaus žymės, grybelis, kuris vis plėtėsi ant paveikslų, privertė mane suvokti, kad iš tiesų viskas pasaulyje nuolat juda ir kinta. Tai padėjo man permąstyti savo meninę praktiką. Suvokiau, kad visa ko pradžia gali būti ir mano namai.
Esu socialinis gyvūnas. Vienas kaime turbūt išprotėčiau. Šiais laikais nebendraudamas su kolegomis, nejausdamas meno pulso neturi jokios galimybės išlikti kaip aktyvus meno lauko žaidėjas.
– Kaip jus priėmė kaimo bendruomenė? Ar vietiniai žmonės nepyksta, kad sudrumstėte ramybę?
– Atvirkščiai. Kol restauravome senąją mokyklą, kuri buvo gerokai apgriuvusi, gyvenome namelyje kaime ir greitai tapome bendruomenės dalimi.
Juk kai mes su žmona atvykome, buvome vieninteliai jaunesni žmonės kaime. Alenhedsas merdėjo, visi bėgo į miestus.
Kaime beveik nebuvo vaikų, vieni senukai. Daugiausia senutės, palaidojusios savo vyrus.
Kai pradėjome tvarkytis restauruotame pastate, nuolat užsukdavo kas nors iš senųjų gyventojų pasakyti, kaip malonu vėl matyti šviesą mokyklos lange. Jiems tai buvo tarsi kaimo atgimimo simbolis.
– Jūs įsteigėte ne tik menininkų rezidencijas, bet ir parodų bei kino salę buvusioje parduotuvėje kaimelio viduryje.
Ten rodote tiktai šiuolaikinį meną – instaliacijas, videomeną. Ar žmonėms tai yra įdomu?
– Ar gali kaimo gyventojus sudominti instaliacijos? Aš tikiu, kad gali. Net kaimo baras virto diskusijų apie meną vieta. Juk čia dažniausiai atvykę menininkai susitinka ir bendrauja su kaimo žmonėmis.
Tiesa, dabar ši bendruomenė visai kitokia nei buvo mums tik atvykus. Dabar čia nemažai buvusių miestiečių. Jie gyvena kaime, o dirba mieste.
Panašų projektą planuoja Lietuvoje
Česlovas Lukenskas
Menininkas
„Su A.Smithu daug kalbėjomės apie tai, kaip plėtoti kultūrą ne didmiesčiuose, o kaimo vietovėje. Ruošiuosi kurti panašų meno centrą Lietuvoje, tad sutarėme bendradarbiauti su jo Alenhedso šiuolaikinio meno centru-rezidencija. Numatoma meno projektų vieta – mano sodyba Kultuvėnų kaime Ukmergės rajone. Ją kaip tik ruošiamės rekonstruoti ir pritaikyti kaimo turizmui bei kultūriniams projektams. Aš rūpinčiausi meno dalimi, o mano žmona – tradicinėmis kalendorinėmis vaišėmis. Kultuvėnų kaimas – gana nemažas. Ten gyvena apie 500 žmonių. Manau, jis turi visas galimybes tapti ir meno žmonių traukos vieta. Netoliese sodybą jau įsigijo Arūnas Kulikauskas – fotografas iš Niujorko.”