- Jums – 27 metai. Esate Jonavos meras. Kaip taip greitai pasiekėte tokių aukštumų?
- Meru tapau, kai man buvo 26 metai. Matyt, daug ką lėmė šeima, aplinka, kurioje augau, gyvenau, mokiausi. Mano tėvas – Seimo narys Rimantas Sinkevičius, tos pačios politinės krypties žmogus.
Nemažai įtakos turėjo ir jaunųjų socialdemokratų organizacija. Nuo 2003 metų nuosekliai domėjausi politika. 2007 metais, baigdamas studijas, buvau išrinktas į Jonavos rajono tarybą.
Mero pareigos man nėra pirmosios pareigos savivaldybėje. Buvau vienas jaunesnių mero pavaduotojų – juo tapau būdamas 23 metų. Į šias pareigas per kadenciją buvau išrinktas kelis kartus, dirbau kaip etatinis ir visuomeniniais pagrindais.
Dabartinės mero pareigos nėra atsitiktinumas.
- Kokius mokslus esate baigęs?
- Esu baigęs Vilniaus universitete vadybą ir verslo administravimą, įgijau bakalauro laipsnį. Mykolo Riomerio universitete įgijau teisės bakalauro laipsnį. Taip pat ISM Ekonomikos ir vadybos universitete baigiau tarptautinės vadybos ir verslo administravimą ir įgijau magistro laipsnį.
- Iš studijų atrodo, kad labiau ruošėtės verslui.
- Turiu pamąstymų kurti savo verslą, bet kol kas neturiu konkrečios idėjos, kuria taip tikėčiau, kad galėčiau mesti tai, kuo dabar užsiimu.
- Daug jaunų žmonių apskritai lieka apolitiški. Kodėl rinkotės politiką? Ar jūsų neišgąsdino politikos bjaurumas?
- Žinoma, kaip ir visus jaunus žmones, politika mane irgi šiek tiek gąsdino. Bet aš mąstau taip: lengviau yra imtis ir padaryti pačiam, nei problemas išsakyti ar perduoti kitiems, kad ir Seimo nariams, kad yra problema ir jūs ją spręskite. Geriau kai matai, pats imiesi ir sprendi.
Savivaldoje, priešingai nei Seime ar Vyriausybėje, viskas kiek paprasčiau. Atskirties tarp skirtingoms politinėms ideologijoms atstovaujančių politikų nėra tiek daug. Galėtum susodinti konservatorių ir socialdemokratą ir jie turės skirtingą požiūrį švietimo politikos, kariuomenės ar mokesčių politikos klausimais, bet savivaldoje šių dalykų mes nereguliuojame.
Savivaldoje, nors nariai iš skirtingų partijų, bet visi supranta problemą ir siūlo ją spręsti. Labai retai siūlomas kelias išsiskiria. Štai Jonavos socialdemokratai nesunkiai randa kalbą ir su konservatoriais, ir su liberalais. Tad nacionalinis modelis, kai skirtingos partijos turi iš esmės skirtingus požiūrius, savivaldoje praktiškai nerealizuojamas.
Man kartais atrodo, kad jauno žmogaus, jauno politiko pasirinktas kelias yra tam tikra prasme iracionalus sprendimas. Greičiausiai daug labiau verta kurti verslą arba tapti valstybės tarnautoju. Politiko atlyginimas, palyginti su atsakomybe ir darbų apimtimi, nedidelis. Tarkime, Jonavos rajono meras, kaip ir kitų panašaus dydžio rajonų merai, atskaičius mokesčius, gauna apie 3, 2 tūkst. litų.
Be to, padirbus politikoje, vėliau gyvenimo aprašyme atsiradęs įrašas, kad buvai profesionalus politikas, yra daugiau minusas, nei pliusas. Jei pasakai, kad esi ar buvai politikas, ypač versle, niekam tai įspūdžio nedaro. Tu potencialiai korumpuotas, potencialiai biurokratas ir moki žmones vaikyti, bet pats iniciatyvos neparodysi ir nieko nedirbsi. Tokie vyraujantys stereotipai.
Mane tas baugina, žinau, kad amžinai dirbti meru negalėsiu. Tad kartais pagalvoju, ar pasirinktas politiko kelias man neapribojo laisvės pasirinkti kitą sritį, kitą darbą.
Sutikęs būti meru, puikiai supratau, kur einu. Šiose pareigose mane labiausiai motyvuoja galimybė įvykdyti realių pokyčių.
- Kaip vyresni kitų miestų merai ir pavaldiniai vertina jūsų amžių?
- Jonavoje tai jau nieko nestebina. Labiau stebisi mūsų miestai partneriai. Teko lankyti partnerius Lenkijoje, Čekijoje. Ten, kai pasakiau, kad esu meras, visi, švelniai tariant, nusistebėjo. Jiems tai pasirodė neįprasta.
Štai kolega Klaipėdos miesto meras kitų miestų ir rajonų merus pakvietė į regatą rugpjūčio pabaigoje. O mero žmona kviečia merų žmonas į atskirą socialinį damų vakarą. Atrašiau merui, padėkojau už kvietimą, pasisakiau, kad esu jauniausias meras ir į santuoką žiūriu atsakingai, todėl žmonos dar negalėčiau atsivežti.
Manęs tokie atsitikimai nežeidžia - tik sukelia šypsnį.
- Minėjote, kad į santuoką žiūrite atsakingai. Koks tas požiūris?
- Man atsakingas požiūris – kai supranti savo veiksmus ir atsakomybę už juos. Tik kai esi tikras, kad gerai pažįsti tą žmogų ir kai abiejų vizijos dėl bendros ateities sutampa, tik tada gali ryžtis sprendimui tuoktis. Prieš tai būtina apgalvoti ir pasverti. Dėl to neskubu.
Gal ankstesniais laikais jau būčiau laikomas senberniu, bet kol kas nejaučiu jokio spaudimo. Kiek reikės laiko, tiek jo ir turėsiu. Noriu būti tikras dėl savo sprendimo. Jei santuoka yra tarsi paskutinės minutės pasiūlymas, jau geriau liksiu vienas, negu skubėsiu.
Be to, kartais pagalvoju, kad nesu tikras, ar esu finansiškai pajėgus kurti šeimą. Neįsivaizduoju šeimos be vaikų. Norisi aprūpinti šeimą, kad jai nieko netrūktų.
- Jei lieka laisvo laiko, ką veikiate, kaip ilsitės?
- Mero darbo laikas nelabai ribojamas. Dažnai būna politinių susitikimų, pasitarimų, renginių vakarais ir savaitgaliais, negaliu ignoruoti žmonių, kurie kviečia, laukia, kuriems reikia dėmesio. Kartais dirbu nuo 8 iki 20 val. ar dar ilgiau. Neskaičiuoju darbo laiko. Dėl to grįžus namo nieko daugiau nesinori, tik pavalgius eiti miegoti. Darbas ne fizinis, bet įtampa paveikia taip, tarsi visą dieną būtum sunkiai dirbęs.
Stengiuosi neapleisti draugų. Pradėjau žaisti lauko tenisą.
Kita vertus, net ir po darbo, laisvalaikiu, esant su draugais, turiu save riboti. Esu pavyzdys visuomenėje, tad mano elgesys neturi jokių abejonių.
- Pastaruoju metu daugiausia žinių iš Jonavos – apie kiaulių marą Beržų komplekse ir kitose fermose. Su kuo dar galėtų būti siejamas Jonavos miestas?
- Jonava nuo seno žinoma kaip chemijos, baldų pramonės miestas. Mes tikrai pramoninis miestas, esantis Lietuvos centre. Bet aš norėčiau, kad žmonės taip pat Jonavą žinotų ne dėl kiaulių maro. Pavyzdžiui, Joninių šventė. Noriu, kad ši pagrindinė mūsų miesto šventė taptų pati geriausia šalyje. Ir nors Joninės švenčiamos daug kur, sieksiu, kad visi žinotų, kad smagiausios Joninės – Jonavoje.
Jonava yra probleminė teritorija. Vyriausybės nutarimu 14 savivaldybių suteiktas probleminės teritorijos statusas. Tai reiškia, kad mūsų rajone nedarbo lygis aukštesnis nei respublikos vidurkis, kad socialinės rizikos asmenų tūkstančiui gyventojų ir socialinio būsto laukiančių žmonių yra daugiau nei kitose savivaldybėse. Dėl to iš Vyriausybės ir Europos Sąjungos fondų gauname daugiau lėšų. Tvarkomės aplinką, aikštes, viešąją infrastruktūrą.
Daug investuojame į daugiabučių renovaciją. Manau, kad neblogas pavyzdys esame respublikoje, kaip viskas organizuojama ir valdoma. Smagu, kad nemažai dviračių takų esame nusitiesę ir tiesiame nuolat. Ir bendrovė „Achema“ finansuoja dalį projektų. Pastebime, kad daugėja dviračiais važiuojančių žmonių.
Statomės universalią sporto salę. Turim grandiozinių planų Jonavoje padaryti slidinėjimo trasas. Tai būtų mūsų miesto ir aplinkinių miestelių žmonėms, ne tiek turistams. Dar šiemet turėtume padaryti interneto prieigas pagrindinėse aikštėse, kur renkasi jaunimas.
- Kaip Jonavą paveikė emigracija? Ar mieste ir rajone mažėja žmonių?
- Dabar Jonavos rajone pagal naujausius surašymo duomenis turėtų gyventi apie 50 tūkst., mieste – per 30 tūkst. gyventojų. Kadangi neturime aukštųjų mokyklų, Jonavoje labai mažai 18-23 metų amžiaus žmonių. Po studijų dalis grįžta.
Pažiūrėjus į mano klasės draugus, grįžo koks trečdalis. Kitąmet steigsime savivaldybės stipendijas tiems, kurie neturi pakankamai pinigų studijuoti ir mėginsime pritraukti jaunimą po studijų grįžti į Jonavą.
- Kiek jums pačiam svarbu tai, kad dirbate savo gimtame mieste?
- Kai pradėjau pirmą kadenciją dirbti tarybos nariu, dar važinėjau į Vilnių studijuoti. Girdėdavau priekaištų, ką galiu išmanyti, kai važinėju, ne nuolat gyvenu Jonavoje. Bet čia pragyvenau 20 metų.
Matyt, kilo vidinis susierzinimas, norėjau grįžti, įsigilinti ir padaryti, kas reikia.
- Kas toliau? Vis tiek Vilnius?
- Iki kadencijos pabaigos – pusketvirtų metų. Žinoma, nėra garantijos, kad visus tuos metus dirbsiu, nes daug priklauso nuo politinių aplinkybių, koalicijos stabilumo.
Kartais pagalvoju, kad pasilieku sau laisvę dėl ateities – sieti ją su politika ar ne. Seimas manęs netraukia, esu rezultato žmogus, vien procesas, kuris galbūt po daugelio metų duos vaisių, manęs netenkina. Dėl to kartais pagalvoju apie darbą Vyriausybėje. Esu „arčiau žemės“, man patinka žinoti, kad tai, ką šiandien projektuoju, kitąmet statysiu ir iki tam tikros datos bus rezultatas.
Jaučiu, kad dar norėčiau pamatyti pasaulio, galbūt pasimokyti. Pamatyti daugiau nei savas rajonas, sava šalis. Ne emigruoti, bet pasisemti žinių, patirties ir grįžti.
Ir kaip jau sakiau, jei turėsiu gerą idėją, pradėsiu verslą. Aišku, su politika tai nesuderinama, jei nuoširdžiai dirbi, gali atsiduoti kam nors vienam, reikės pasirinkti.