Gotų kultūra besidominčios ir ja gyvenančios Austėjos Masiokaitės nestebina tokia situacija, kai pradėjus kalbėti apie gotus pirmiausia iškyla mistika - kryžiai, kapai, kraujas, savęs kankinimas, mirtis.
Gotų filosofija siejama su vėlyvuoju romantizmu (XVIII a. pab). Rytų kultūroje mirtis yra dalis kultūros, kuri priimama natūraliai - kaip vienas iš gamtos virsmų, kai kurie jų demonai yra šimtąkart baisesni nei krikščionių vaizduojamas velnias. Vakarų krikščionijoje mirtis buvo tabu, kas suteikė jai okultinio (lot. slapto, paslėpto) atspalvio.
Kodėl gotai yra siejami su mirtimi, sunku suvokti net jiems patiems. A.Masiokaitė sako, kad jie dažnai laikomi kažkokiu vieningu sambūriu – sekta, organizacija, į kurią reikia įstoti, pritapti apranga, veiksmais. Tačiau jos nuomone, gotų judėjimas yra nevieningas, todėl sunku kalbėti net apie tą patį muzikinį skonį ar išvaizdą, jau nekalbant apie jų pozicijas vienu ar kitu klausimu, apranga.
„Gotai turi savitą stilių, tačiau tuo nebandoma kažko pasakyti: jų apranga nereiškia nieko daugiau kaip džinsai ar spalvotas megztukas”, - pasakoja Austėja.
Iš esmės gotai yra taikūs, draugiški, malonūs žmonės – tokią išvadą galima daryti atvykus į jų renginius, kuriuose dažnai net nebūna apsaugos, nes visi elgiasi maloniai ir vieni kitiems yra geranoriški. Tad kaip atsiranda neigiami stereotipai apie gotus?
Pašnekovės nuomone, gotai, „kaip ir visi normalūs žmonės“, paauglių „ieškojimus“ smerkia ir juos tai šokiruoja ne mažiau nei daugumą visuomenės narių.
Po vieno tokio įvykio buvo viešai paskelbtas gotų kreipimasis į visuomenę, kur kapinių siaubimas griežtai pasmerktas.
Psichologo Olego Lapino nuomone, paaugliai siekia būti pamatyti, pastebėti, įvertinti. Dėl to dažnai imasi veiksmų, kurie juos išskiria iš kitų ir pritraukia dėmesį – tai tarsi testas - ar mus tokius priims? O iš tikrųjų sielos gilumoje jaunuoliams tereikia dėmesio.
Kitas svarbus aspektas – tapatybės paieška. Ieškoma aiškios grupės, nes jaunas žmogus nori žinoti, kokį stilių kurtis, kokios muzikos klausytis, knygas skaityti, išsiaiškinti, kas yra jo draugai, o kas - priešai.
O.Lapino manymu, jaunas žmogus daro tai, ko nedaro dauguma. Tas pats kažkada buvo būdinga hipiams, pankams, metalistams.
Mąstančiam žmogui svarbi savito kelio paieška, tad nuo asmens priklauso, kaip jis realizuoja savo hobį. Pavyzdžiui Austėją domėjimasis gotų kultūra paskatino skaityti knygas, siekti aukštojo mokslo, ieškoti savęs ir suteikė begalę gerų dalykų: „Kiekvienas ten randa tai, kas brangu ir svarbu jam.“
Iš ko kyla baimė, nepasitikėjimas gotais? Žmonės per mažai žino apie gotus, o jų vengdami, sukuria uždarą ratą.
„Lietuvos ryto“ televizijai psichologas Dainius Pūras teigė, kad šalyje yra susiformavusi savita mirties kultūra. Bet galima pastebėti ir kitą tendenciją – Lietuvoje mirties tema apskritai nekalbama, juk tai prieštarauja eskaluojamam grožio ir jaunystės kultui. Jei esi senas, negražus ir neturtingas, tampi pasmerktu.
O.Lapinas teigia, jog viešoje erdvėje kuriama nuostata, kad gyvename blogoje vietoje. Taigi, jei esu lietuvis, negaliu sakyti, kad gyvenu geroje vietoje. Tai kardinaliai skiriasi nuo, pavyzdžiui, amerikiečių pozityvaus požiūrio.
Tad kas lieka? Tikėtis visuomenės brandos, tolerancijos, draugiškumo ir suvokti, kaip pabrėžia A.Masiokaitė, kad problema ne kerziniai batai, juodos spalvos drabužiai, o žmonių susvetimėjimas.