Kriaučiūnų giminę maitina duona (nuotraukos)

Ukmergės rajono Mikėnų kaimo ūkininkai ir duonos kepėjai tėvas Mindaugas bei sūnus Nerijus šiandien gerai žinomi sveikos duonos valgytojams sostinėje, Kaune ir Ukmergėje. Jų kepamą juodą duoną pamėgo užsieniečiai, dažniausiai ją perkantys Užupio Tymo turguje ketvirtadieniais. Neseniai jų sodyboje buvo surengta lauko diena. Tiesa, ji vyko po stogu, atkurtoje autentiškoje aukštaičių pirkioje. Kulinarijos paveldo specialistai iš Žemės ūkio universiteto, stebėję, kaip gaminama ir kepama duona, tyrę jos rūgštingumą ir saldumą, pripažino: Mikėnų kaimo vyrai kepa sveikiausią ruginę duonelę ir tikrą kvietinį pyragą.

Turi kuo nustebinti gausius lankytojus ūkininkai Mindaugas ir Nerijus Kriaučiūnai. Vos įžengus pro stilizuotomis drožtinėmis skulptūromis įrėmintus vartus pasijunti atsidūręs sodyboje, kokiose prieš šimtą ir daugiau metų gyveno aukštaitis ūkininkas. Tokią jaukią sodybą, atspindinčią sodiečio buitį ir būtį, teko matyti Rumšiškių buities muziejuje. Tik ten pirkios – apžiūrai ir praeities pažinimui, o čia viskas, ko reikia jaukiam ir patogiam gyvenimui bei darbui.

Pirmiausia sodybos šeimininkas pakviečia užsukti į klėtį. Einant į vidų vyrai lenkia galvas, mat žema durų stakta. Klėtį, kuriai, sako, gal net 150 metų, parsivežė iš kaimyninio kaimo. Surentė ją toje vietoje, kur buvo išlikę pamatai. Užeiname į seklyčią. Atkurtas visas apstatymas. Dvi ąžuolinės rankų darbo lovos, tvirtai sunertos nepanaudojus nė vienos vinies. Stalas irgi ąžuolinis. Kraičio skrynia aukštaitišku papročiu išpaišyta. Ant lovų užtiestos lininės austinės, ant langučių – siuvinėtos užuolaidėlės.

„Stengėmės atkurti senovinę dvasią. Klėtis pasitaikė drūta, teko nušveisti rąstus, o pakeitėme nedaug, net sijos tos pačios liko. Lempas, įvairius buities rykus, baldus sukūrė skulptorius drožėjas Rimas Kadelskas – mano jaunystės laikų draugas. Liko jis Panevėžyje vienas kaip pirštas, tai kartą išsikalbėjome ir pasiūliau jam kraustytis į sodybą. Tiek daug darbo čia jo rankoms. Ir spinta senovinė – jo meistrystės pažiba. Užuolaidėles siuvinėjo viena močiutė iš Ukmergės. Mes radome dar savo močiutės ant sviestinio popieriaus cheminiu pieštuku nupaišytus siuvinėjimo raštus. Pagal tuos brėžinius moteriškė ir siuvinėjo“, – pasakojo Mindaugas.

Einame į kitą klėties galą. Ten dar šiltas židinys, mat čia sukrauti kvietiniai miltai maišiukuose po 10 kg. Per vidurį, kur būdavo kamaros, dabar įrengta pirtelė, apkaišyta beržo vantomis.

Šeimininkas parodė ir svarbiausią jų sodybos statinį. Priešais klėtį – namukas, skirtas duonai kepti. Jame irgi viskas pagal senovinį surėdymą. Sumūrytos dvi didžiulės krosnys. Čia kepama duonelė. Krosnis mūrijo senas patyręs meistras, tad traukimas geras. Mindaugas sako, kad dar vienos krosnies reikia – duonos valgytojų gretos didėja. Vienu kartu į abi krosnis pašauna po 30 kg duonos, tad iškepa apie 60 kepaliukų. Kepa tris dienas, kitas tris pardavimui ir bendravimui su pirkėjais skiria. Dar tame nesibaigiančiame darbų maratone ištaiko laiko priimti lankytojus. Važiuoja čia vaikų ir suaugusiųjų ekskursijos. Tada meistrai jiems rodo duonos gamybos procesą. Vaikai gauna ir grūdus pamalti girnomis, o jos, senovinės, jau kitoje troboje, kur dar viena kaimiška krosnis rusena.

„Čia sodybos pagrindinis namas. Jį mums, keturiems vaikams, paliko krikšto mama. Kol susiruošėme savo verslą puoselėti, namas akyse nunyko. Galvojau, teks buldozeriu nušluoti. Bet gerai apžiūrėję nutarėme atstatyti. Langai supuvę buvo, išbyrėjo. Meistras padarė naujus. Daug ką atnaujinome, bet kas įmanoma, restauravome. Čia pastatėme didelį stalą, suolus, yra kur svečius pasodinti, pasakojant ir rodant, kaip gimsta duona“, – aiškino Mindaugas.

Pasak jo, čia kepamas ir kaimiškas plokštainis, kurį vadina koše. Tam skirtas prašmatnus apvalainas ketaus puodas. Tai – močiutės rykas, dabar tokių su žiburiu neaptiksi. Čia prie krosnies ir ližės sudėtos – abi iš senolių palikimo, pakabinti mediniai samčiai ir šaukštai.

Duoną tėvas ir sūnus kepa taip, kaip kadaise kepė mama Marijona Kriaučiūnienė ir jos mama. Į tešlą nededama jokių priedų, tik miltai, druska, vanduo ir raugas.

„Labai svarbus ir duonos kepimo ritualas. Tik kepėjas turi užkurti ir įkaitinti krosnį iki 250 laipsnių karščio. Kūrenu tik beržinėmis malkomis. Pelenus iš krosnies šluoju pušine šluota. Ant kepaliuko įspaudžiame kryžių. Dabar dažniau duoną minko sūnus. Man ranka po avarijos blogai sugijo, paskauda. Tai Nerijus jau viską išmokęs, aš kepu duoną, o jis minko“, – pasakojo tėvas.

Duoną kepa iš savo išaugintų rugių ir kviečių. Jie dirba apie 70 ha žemės, augina ekologiškus javus. Prieš trejus metus Kriaučiūnų duonai suteiktas tautinio paveldo sertifikatas.

Ne tik Mindaugo mama kepė duoną. Tėvukas irgi išmėgino šį amatą ir dirbo kepėju miesto duonos kepykloje. Tik namie šeimininkės pozicijų iš rankų nepaleido mama. Baigęs vidurinę mokyklą Mindaugas išvažiavo mokytis į Panevėžio kulinarijos technikumą. Mokėsi padavėjo amato, bet teko išmokti ir kulinarijos, ir konditerijos gudrybių. Keletą metų darbavosi Panevėžio prestižiniame restorane padavėju. Prastėjant mamos sveikatai sugrįžo arčiau namų. Darbavosi Petronyje, kaimyniniame kaime. Ten buvo įsteigęs kooperatyvą, bet jis iširo. Po to kilo mintis kepti duoną. Tam sutelkė jėgas ir Petronių kaimo bendruomenė. Buvusiame vaikų darželyje, kuris buvo kooperatyvo nuosavybė, o vėliau dalijantis turtus atiteko Mindaugui, įrengė bendruomenės namus ir kepė duoną, kol sumanė imtis savo verslo. Tada jau įsikūrė tėvų sodybos kaimynystėje ir darbus pradėjo planuoti kartu su sūnumi.

Viską, ką sumanė, spėriai pavyko paversti realybe. Nerijus spėjo baigti du Vytauto Didžiojo universiteto viešojo administravimo kursus ir pasiėmė akademines atostogas. Parvažiavo padėti tėvukui, o ir pačiam knietėjo imtis savarankiško darbo. Jo šeima gyvena Ukmergėje. Žmona Ugnė augina du sūnelius – penkerių metų Kristupą ir dvejų metukų Kasparą.

Nerijus jau spėjo šaknis suleisti savo senelių sodyboje. Čia jis augina 12 avelių, laiko apie 200 vištų.

„Noriu ūkininkauti. Ketinu dirbti mišriame ūkyje. Auginsiu javus, bus ir gyvuliukų. Kepsime ir duoną. Idėjų sumanytojas – mano tėtis. Man dar reikia daug mokytis. Svajoju atnaujinti studijas, nes matau, kad reikia žinių. Būtent mokslo naujienų. Nors, tiesą sakant, praverčia ir senolių išmintis. Radau palėpėje didžiausius klodus senos literatūros. Čia ir seni „Ūkininko patarėjo“ laikraščiai, ir „Kolūkiečio kalendoriai“, ir močiutės užrašai. Paskaitau dažnai“, – pasakojo jaunasis ūkininkas Nerijus.

Jiedu su tėvuku dar svajoja atstatyti senąjį klojimą, kuriame būtų galima rengti tradicines kaimo šventes.

Skuba pralenkti laiką

Sodybos prikėlimas antram gyvenimui pareikalavo daug triūso, jėgų ir lėšų. Neinvestuosi, sustosi vietoje – įsitikinę abu ūkininkai. Jie investavo tiek savo, tiek gautą ES paramą. Vien atkurti autentišką kaimo sodybą kainavo 300 tūkst. litų. Didesnę dalį – beveik 75 proc. – atgavo pasinaudoję Kaimo plėtros programos priemone, susijusia su tautinio paveldo atgaivinimu. Ši parama buvo paranki ūkininkams, mat nereikėjo atsisakyti žemės ūkio veiklos. Dabar naujiems sumanymams įgyvendinti vėl reikia lėšų.

Ūkininkai vėl ketina pasinaudoti ES parama. Jie svajoja įkurti savo duonos parduotuvę. Joje galėtų darbuotis Nerijaus žmona. Tai perspektyva, apie kurią tėvas su sūnumi diskutuoja nuolat.

„Gyvenimas taisosi geron pusėn. Tik reikia, kad visi ne vien apie tai, kas bus po 30 ar daugiau metų, galvotų, bet apie rytdieną kalbos ir darbai suktųsi. Mes galime plėsti savo verslą. Tik iš kur prisišaukti žmonių. Atsiunčia darbo birža specialistą, baigusį kepimo technologiją. Ir kas iš to? Jis gi nieko nemoka. Man toks specialistas gal mėnesį gamins broką. Aš jam turėsiu mokėti algą, o pats irgi nieko neuždirbsiu. Reikia permąstyti tokią tvarką, jos atsisakyti“, – aiškino Mindaugas.

Jam pritarė ir sūnus. Jo manymu, patys ūkininkai galėtų mokyti amato. To mokinys turėtų iš savo krepšelio sumokėti už gamybinį mokymą. Ir specialistą gerą išmokytų, ir nauda abipusė būtų.

„Nereikia vėjais mėtyti valdiškų pinigų. Tik geras meistras gali perteikti praktines žinias“, – sakė patyręs duonos kepėjas M. Kriaučiūnas, pats daug prakaito išliejęs, kol išmoko itin gardžią duoną iškepti.