Viena iš jų funkcijų yra stebėti visuomeninius procesus. Tokiam darbui šios tarnybos kviečia psichologus, mokslininkus, tiriančius visuomeninius procesus, politologus.
Metinės ataskaitos šiuo klausimu yra plačios ir išsamios, papildytos operatyviniais duomenimis, todėl neteisinga būtų manyti, kad Norvegijos valstybės vadovams trūksta informacijos. Vis dėlto tarnybų atstovai pripažįsta, kad visuomenė žino mažiau, negu galėtų, o gal net ir privalėtų.
Cenzūros nėra, žiniasklaida laisviausia pasaulyje, tačiau nenorint erzinti ar net provokuoti visuomenės, daug kas nutylima. Ypač vengiama skelbti informaciją apie ekstremistų ryšius su vienminčiais viduje ir kitose valstybėse.
Be to, vis dažniau pasitaikančius teroristinius išpuolius stengiamasi lokalizuoti, individualizuoti, vengiama juos sieti su teroristinėmis organizacijomis ir dažniausiai apsiribojama psichinėmis „unobomberio“ problemomis.
Į užklausas slaptosios tarnybos taip pat atsako labai lakoniškai ir dažniausiai dviprasmiškai. Tai būdinga ir kitoms Vakarų valstybėms. Specialistų nuomone, tokia taktika, grindžiama nenoru kelti bangas, yra klaidinanti. Realios problemos dėl tariamo saugumo, o iš tikrųjų – išorinės, parodomosios ramybės yra stumiamos į visuomenės pasąmonę, tačiau tos problemos vis tiek anksčiau ar vėliau iš pogrindžio išlenda pačiais brutaliausiais pavidalais.
Po tragedijos idealioje „ramybės šalyje“ požiūris, ko gero, keisis, bet dar nežinia, ar tai jau nebus šaukštai po pietų. Agresyvios nuotaikos pasaulyje po įvairiomis ideologinėmis kepurėmis auga ir plečiasi, apie tai jau kalba ne vien apokaliptinių polinkių turintys filosofai ar apžvalgininkai.
Kokia situacija Lietuvoje? Politikai ir dalis apžvalgininkų, komentuodami tragediją, pakartojo seną, tačiau nepasiteisinusią stručio taktiką – vengti apibendrinimų, sąsajų, nesureikšminti ir apsiriboti kalbomis apie psichinę skerdiko negalią.
Ta pačia proga buvo sukritikuoti ir provokuojančiais įvardinti aštriau pasisakę asmenys. Tačiau juk apie psichinę Hitlerio sveikatą prirašyta tūkstančiai veikalų, o paskui jį patraukė milijonai. Tą iš karto suprato ir Norvegijos teisėjai, atsisakę atviro posėdžio.
VSD, pasekę politikų pavyzdžiu, taip pat paskelbė kisieliaus turinio pranešimą, kad ekstremistines grupuotes stebi, bet nieko nepastebi. O kaip yra iš tikrųjų?
Iš pastaraisiais metais skelbiamos informacijos ir anksčiau man žinomų faktų susidaro įspūdis, kad ekstremistai ne tik kad nestebimi, bet apskritai, po kritikos škvalo šios institucijos atžvilgiu, šita tema yra pastumta į šoną. Aptakios frazės, šykštus turinys ir atpažįstami informacijos fragmentai liudija, kad žinoma ne daugiau, nei prieš dešimt metų.
Prieš keliolika metų Lietuvos vadovai nusprendė, kad VSD turi stebėti visuomeninius procesus. Analizuoti juos ir prognozuoti, remiantis ir operatyvine informacija. Pagrindiniai stebėjimo objektai buvo žmonės, susiję su teroristais, paauglių sveikatą žalojantys sektantai ir beždžioniaujantys neonaciai.
Daugeliu klausimų bendradarbiavome ir su Skandinavijos valstybėmis. Liepimas VSD stebėti visuomeninius procesus vieniems Lietuvos politikams nepatiko todėl, kad ekstremistiniuose judėjimuose dalyvavo jų giminaičių ir pažįstamų vaikai, kitiems – dėl galimo šešėlio politinėms partijoms, ypač po to, kai VSD ėmėsi intensyviai tirti politizuotas rezonansines bylas – J.Abromavičiaus nužudymo ir „Bražuolės“.
Jos yra ištirtos, bet dėl tų pačių subtilių politinių aplinkybių, manau, teismo nepasieks. Nepalanki politinė atmosfera slopino operatyvininkų entuziazmą ir laikui bėgant šių „slidžių“ temų pradėta vengti.
Šiuo metu situacija dėl visuomeninių procesų stebėjimo yra miglota, neaišku, kokia institucija už nusikalstamas veikas ekstremistinių organizacijų tinkle yra atsakinga, nes reformų įkarštyje Visuomenių procesų stebėjimo padalinį VSD buvo ruošiamasi panaikinti. Dabartinis VSD vadovas galėtų apie tai visuomenę informuoti oficialiai.
Apžvalgininkų klausimas, ar tragedija Norvegijoje negali pasikartoti Lietuvoje, yra pagrįstas. Ir tai nėra gąsdinimas. Lietuva psichologiškai dar nestabilesnė nei politiškai. Lietuvoje tiksi kelios bombos – pseudonacionalizmo, giliai į pogrindį pasitraukusio ritualizuoto sektantizmo ir sofistikuotos ksenofobijos.
Nė vienas iš šių net ir raštingų piliečių „laisvalaikio“ užsiėmimų nepatenka į Baudžiamojo Kodekso straipsnius, jie jau seniai surado aptakias, „nepakaltinamas“ išraiškos formas, tačiau vidinis jų turinys yra grėsmingas.
Labai gerai, kad į žiniasklaidą yra kviečiamas R.Čekutis. Man jo pažiūros nepriimtinos, manau, kad jos akivaizdžiai maskuoja jėgos naudojimą „kitų“ atžvilgiu. Kas tie kiti, „tautos išlikimui pavojingi“ asmenys, ko gero, jis pats su savo organizacija ir nustatys.
Tai kraštutinis nacionalizmas. Bet kyla kitas klausimas – kiek darbuotojų jį palaiko toje pačioje valstybinėje darbovietėje? Manau, kad dauguma.
O koks yra Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų požiūris? Kaip eiliniai Socialdemokratų partijos nariai vertina kairįjį ekstremizmą?
Ar partijų vadovybės iš tikrųjų žino, kas vyksta „apačiose“? Esu įsitikinęs, nežino, nes pačios nori gauti informacijos iš VSD apie savo partijos narius.
O ką „minčių laisvalaikiu“ veikia dalis kariūnų, jų vadovybė ne tik nenori, bet ir bijo žinoti. Garsusis savanorių žygis į Kauno pamiškę bendru politiniu sutarimu dėl ramybės buvo pamirštas, neanalizuotas, tačiau tai nereiškia, kad nustumtas į sąmonės pogrindį, ten ir numirė.