Gimtadienį šventė neįprastai
Iš Biržų rajono, Nemunėlio Radviliškio parapijos į Kamajus Rokiškio rajone prieš kelis mėnesius atkeltas dvasininkas trykšta gausybe idėjų, kaip paraginti žmones gyventi įdomiau.
Pirmosios klebono aukotos mišios irgi buvo neįprastos, kai ką net šokiravo.
Bažnyčioje pokšėjo spalvotais popierėliais šaudančios pliauškynės, buvo valgomi saldumynai ir aidėjo juokas taip triukšmingai su gausiu būriu draugų, giminaičių ir buvusių parapijiečių buvo švenčiamas naujojo ganytojo 33iasis gimtadienis.
Jaunystėje patraukė kunigo pavyzdys
Pokalbio su Kamajų klebonu susitinkame Panevėžyje, čia jo gimtinė.
A.Šukys gyveno Parko gatvėje, mokėsi „Saulėtekio“ vidurinėje mokykloje. Buvo judrus, aktyvus, lankė gausybę būrelių. Labiausiai patiko dramos užsiėmimai ir tautiniai šokiai.
Į J.Miltinio dramos teatrą su tėvais Andrius eidavo kone kiekvieną savaitgalį, lyg į bažnyčią. Teatre jis jautėsi nuostabiai.
Pernelyg dažnai į bažnyčią A.Šukys nevaikščiojo, tad niekas iš draugų ir mokytojų neįtarė, kad Andrius pasirinks kunigų seminariją.
Nebuvo ir nelaimingų meilių ar skaudžių nusivylimų, dėl kurių būtų norėjęs atsiskirti nuo pasaulietiško gyvenimo. Kunigystę rinkosi įkvėptas gyvo pavyzdžio Miežiškiuose kunigavusio Kosto Balsio, pakerėjusio dvasingumu ir paprastumu.
Kalbame apie seminaristo dienas ir darbo potyrius, moterų viliones ir meilę, apie buitį, pomėgius, santykius su ganomaisiais, televizijos laidas, madingus žurnalus ir humoro jausmą.
Būti patarnautoju atrodė nuobodu
Jei svajojote apie kunigystę, kodėl nepradėjote nuo žemiausios pakopos, patarnautojo mišiose darbo? Gal esate pernelyg pasipūtęs?
Galvoti apie kunigystę ėmiau baigdamas vienuoliktą klasę. Iki tol maniau būsiąs biologijos mokytojas. Patarnauti neidavau, nes nepatiko.
Kartą esu tai daręs, bet pasirodė nuobodu, tada dar vaikas buvau, nieko dorai nesupratau ir nebuvo, kas paaiškina.
Nesu pasipūtęs, bet kartais kai kuriems žmonėms taip atrodo. Kai paskaito internete mano kūrybą.
Kartą aprašiau įspūdžius, kaip važiavau senutėliu autobusu iš vieno kaimo į kitą. Man labai patinka autobusais važinėti. Klerkia, dūmai ir žvyrkelių dulkės į vidų veržiasi, šokčioja nuo kiekvieno akmens ar duobės, o kur dar marinantis vasaros karštis!
Perskaitę parapijiečiai kraipė galvas ir sakė: matai, koks kunigėlis pasipūtęs, jam kaimo autobusas per prastas.
Gal tikrai inteligentų šeimos vaikas, kaimo nematęs, pageidauja poniškų patogumų?
Augau ant asfalto, bet kaimą turėjau, vieni seneliai gyveno Miežiškiuose, kiti Salose, netoli Kamajų, tad kaimas man pažįstamas.
Kol buvau seminaristas, visos rudens, žiemos, pavasario ir vasaros atostogos prabėgdavo Miežiškių ir Velykių kaimuose, ten atlikau praktiką.
Mano buities poreikiai minimalūs: stalas, kėdė, lova, kuo paprastesnis maistas. Svarbu, kad būtų švaru. Ir tylu, kai dirbu. Mėgstu tylą, bet patinka ir bruzdesys, kai aplink vyksta judėjimas.
Kamajai judrus miestukas, važiuojantieji į Rokiškį iš Kauno, Vilniaus, Ukmergės, Anykščių rieda per jo centrą. Ir turistai čia užsuka. Ir man tai labai patinka.
Rožančius ir turkiška akis nedera
Jūsų studijos tęsėsi 8 metus, Kauno, vėliau Vilniaus seminarijos, mokslai Austrijoje. Ar nuo pat pirmos akimirkos žinojote, kad einate jums skirtu keliu? Nesvyravote, neabejojote, kas geriau šeima ar tarnystė Dievui?
Tikrai ne iš karto buvo aišku, kad tai, ką pasirinkau, yra tas kelias. Stodamas į seminariją galvojau: čia bus žmogiškas kuklus pabandymas, ar sugebėsiu, ar ištversiu.
Buvo nauja erdvė, keitėsi požiūris į daug dalykų. Žinojimas, kad tikrai darau tai, ką privalau, atėjo pamažu.
Studijų metu eidavome į kalėjimus, ligonines, prieglaudas, daug bendravau su pačiais įvairiausiais žmonėmis ir kaskart vis tvirčiau įsitikindavau, jog noriu ir galiu būti kunigu.
Teko įsitikinti, kad žmonių religinės žinios nuslydusios paviršiumi, visko po truputį, o iš esmės nieko. Būna, pasikabina rožančių, o šalia neva sėkmę nešančią turkišką akį ir nesupranta, kas čia ne taip.
O jaunų vyrukų taip pamėgtas rožančių kabinimas automobilio lange sveikintinas ar peiktinas dalykas?
Kiekvienas dievybę supranta savaip. Vienas yra gavęs išsilavinimą ir aiškiai žino, kas yra kas, o kitas tuos dalykus bando tik nujausti.
Rožančiaus kabinti lyg barškučio nereikėtų, jis skirtas maldai. Pasikabinti mašinoje kaip sėkmės talismaną? Mano manymu, toks požiūris nėra teisingas.
Susitikimas su parapijiečiais lyg revoliucija
Trejus metus dirbote vikaru klebono pagalbininku Utenoje. Ką ten pravardžiavote Šventopoliu?
Čia buvo toks humoras, Šventopoliu pavadinome artimą bažnyčios ir „Maximos“ kaimynystę. „Maxima“ finansavo naujos bažnyčios statybą, abi įstaigos buvo tame pačiame sklype ir turėjo vieną adresą: Aušros 43, nebuvo nei A nei B.
Kamajiečius nustebino naujojo ganytojo požiūris į bažnyčios turtą. Kokį pokštą per pirmą susitikimą su parapijiečiais ten ištaisėte?
Buvo tarsi revoliucija. Paaiškinau žmonėms, kad jie mane nuomosis dvasios tarnystei. Visą turtą jų teritorijoje stovinčią bažnyčią, kleboniją, kitus pastatus turi prižiūrėti patys, nes tai jų nuosavybė, ne mano. Kaip ją puoselės, tokį vaizdą ir turės.
Aš turiu tik keletą porų batų ir porą kelnių. Su tiek atėjau, su tiek ir išeisiu. Visa, ką suremontuos, išgražins, atstatys, liks kitam čia dirbsiančiam dvasininkui. O ir patiems bus gražiau, kai tvarkinga.
Žmonės suprato. Kamajiečiai puikūs, geranoriški, jie nori bendrauti, pasiilgę dvasinių dalykų ir turi noro veikti.
Parodžiau, koks „pavargęs“ bažnyčioje paklotas takas. Suprato parapija, kad bažnyčia yra jų bendras turtas, todėl pririnko pinigėlių iš kraštiečių, verslininkų, ūkininkų ir patys papuošė bažnyčią.
Mano misija ateiti mokyti. Labai noriu, kad žmonės suprastų visą liturgiją, suvoktų esmę. Kad, darydami veiksmą, žinotų kodėl. Aiškinu pasitelkdamas paprastus pavyzdžius, gyvenimiškas iliustracijas.
Pamokslavo su šiukšlių maišu rankose
Garsėjate kaip intriguojančių pamokslų sakytojas. Stebinate ir pykdote tikinčiuosius, dar pratinate juos prie subtilaus humoro, ir nuo to besimeldžiančių gretos tik gausėja. Kas, be religinių tiesų, skrieja iš jūsų lūpų, gal politikuojate?
Man nerūpi, kokia partija valdo, bet ir nuo gyvenimo nesu atitrūkęs, žinau, kas aplinkui vyksta, nuo ko reikia žmogaus sielą saugoti.
Mano kalbėjimas savotiškas, noriu paskatinti žmones mąstyti, o būna, kad supranta pažodžiui ir neišvengiu kuriozų.
Kartą pamokslo metu sakau, kad yra populiarus žurnalas „Žmonės“, vis verčiu jo lapus, o ten manęs kaip nėra, taip nėra. Tai žmogus aš ar ne?
Tada buvo šnekų, kad klebonas labai trokšta papulti į žurnalą.
Kitą kartą paminiu žmonių protus bukinančias televizijos laidas, aiškinu, kad reikia atsirinkti, ką žiūrėti, ko ne, reikalinga informacija skęsta šiukšlių srautuose, o juk viskas lieka pasąmonėje.
Jei į sielą įsileidi visokių nereikalingų dalykų, jei nesugebi atsirinkti, galima sakyti, kad maitini save kačių ėdalu.
Reakcija buvo tokia: moterys klausia, ar klebonas neturi ko valgyti?
Virtualioje erdvėje publikuotoje kūryboje parašiau, kad džiaugiuosi, jog sugedo televizorius. Viena parapijietė pasiūlė atiduoti savąjį.
Kalbu apie išpažinties sakramentą, kai išvalome savo širdį. Laikau vienoje rankoje mikrofoną, kitoje šiukšlių maišų ritinį. Publika šurmuliuoja.
Nuščiūva ir pusė lieka išsižioję, kai atplėšęs rodau vaizdinę medžiagą tikrą šiukšliamaišį. Pliusas mano naudai tokį pamokslą įsidėmi.
Vienoje šventėje norėjau šventą dvasią pavaizduoti kaip balandį. Nusipiešiau jį, išsikirpau ir klausiu žmonių, koks čia simbolis. Viena mergaitė sako: višta.
Tada aprašiau situaciją ir paleidau į internetą. Žmonės skambina ir sako, kad kunigui nedera taip rašyti.
Humoras pamokslų metu, į virtualią erdvę paleista ironijos dozė kūryboje ar ne per stipriai tampote liūtą už ūso? Ar čia naujas sielų daktaro metodas gydyti juoku?
Mano ironija ir humoras neįžeidžiantys, niekam blogo nelinkintys. Daug ironijos yra ir evangelijoje.
Tiesiog norisi žmones truputį papurtyti, ištampyti stereotipus, sudrumsti vandenį. Jei žmogus mažai kreipia dėmesio į tikėjimą, su jo siela nutinka kaip su stovinčiu vandeniu ima rūgti.
Religiniam menui yra išrankus
Ar turite žmogiškų silpnybių, trūkumų?
Esu tinginys, daug dalykų daryti tingiu. Niekad gyvenime nesu mankštos daręs, nesu sportavęs, manęs nedomina technologijos, nežinau, kas yra po mašinos kapotu. Nesu pedantas, bet esu estetas. Labai vertinu privatumą. Man neįdomu, kas, kur ir su kuo.
Rašyti irgi nemėgstu, bet kartais tenka išvaduoti galvą nuo per didelio minčių pertekliaus.
Nemėgstu vandens, plaukti moku silpnai. Nemoku važiuoti dviračiu. Bet vairuoti išmokau iš karto, kai tik tėtis pasodino prie vairo.
Man privalu civilizuotos gyvenimo sąlygos, bent minimalios. Esu išrankus religiniam menui, nemėgstu blizgučių ir kičinių paveikslėlių su šventųjų atvaizdais ar tokio pat stiliaus statulėlių.
Sulaukęs Kristaus amžiaus pakilo į dangų
Pirmosios mišios ir po jų triukšmingai atšvęstas gimtadienis bažnyčioje su vaišėmis. Kitur juk taip nebūna?
O pas mus buvo. Atvažiavo mano tėvai, giminės, draugai, buvę parapijiečiai. Kodėl bažnyčioje negali būti linksma, skambėti juokas?
Vaišės tai metro ilgio saldainis, kurį visi pasidalijome. Ir šaudėme iš pliauškių, žiro spalvoti popierėliai. Jei toks linksmas bruzdesys skatina bendruomeniškumą, kodėl gi jam nebūti?
Žmonės išsiilgę nuoširdaus bendravimo, nori klausti, kalbėtis. Įprasta, kad parapijiečiai kunigą sveikina tik profesinių, bet ne asmeninių švenčių proga. Bet juk bažnyčia atvira džiaugsmui, mano gimtadienis tik pretekstas pabūti drauge, be dovanų, be nukrautų stalų.
Tiesa, tas metrinis saldainis buvo bendra dovana, nes parapijiečiai žino, kad man gali dovanoti tik tai, ką galėsiu su visais pasidalinti.
Sulaukęs Kristaus amžiaus gavote ir įspūdingą dovaną?
Sesuo padovanojo skrydį oro balionu. Vieną valandą skaidžiau virš Vilniaus. Kitąmet tikriausiai bus skrydis parašiutu.
Mes su sese Jurgita labai sutariame. Ją „gavau“ dovanų, kai buvau pirmoje klasėje, ir labai tuo džiaugiausi.
Šiemet Kamajuose kitaip nei įprasta vyko ir sutvirtinimo sakramento šventė. Kad gautų šventojo vardą, vaikai privalėjo rašyti referatus.
Mažą vaiką krikštija tėvai, o sutvirtinimas tai sąmoningas jaunuolio pasisakymas, kad jis nori būti bažnyčioje, jo metu suteikiamas šventojo vardas.
Kodėl jaunam žmogui nesužinojus daugiau apie šventąjį, kurio vardą renkasi? Pasiūliau paieškoti medžiagos ir parašyti referatus. Su iliustracijomis, gražiai apipavidalintus.
Pats nustebau, kai visi 60 vaikų, kurie ruošėsi sutvirtinimo sakramentui, sunešė kruopščiai atliktus darbus. Tada referatus iškabinome bažnyčioje, kad galėtų paskaityti visi parapijiečiai.
Rūtų vainikas nebe skaistybės simbolis
Ar naujoje parapijoje jau teko tuokti jaunavedžius?
Jau ir krikštijau, ir laidojau, ir tuokiau. Iš visų bažnytinių apeigų labiausiai nemėgstu tuoktuvių. Juokingai man atrodo tas ryžių pilstymas, balandžiai. Šiandieninės lietuvių vestuvių tradicijos žiaurios.
Dešimtmetį vienoje lovoje kartu miega, o į bažnyčią nuotaką įveda tėvas. Dar rūtų vainikas, delno dydžio, ant nuometo kabo. Svočia prašo tą vainiką persegti į kitą pusę. Tada sakau, miela ponia, gal jūs pati ir persisekite.
Arba krikštynos, „Airijos aukomis“ vadinu tokius, suguža į bažnyčią išsipustę, naujumu šiugždančiais apdarais. Klausiu: ar pasiruošę, susipažinę su apeigomis, supratę jų esmę? Linksi galvomis.
Tada krikšto motina teiraujasi, kur pasidėti krūvą suvenyrinių angeliukų ir minkštų meškinų. Sakau, kur jums patogu. Sukrauna žaislus ant altoriaus, ir nė mirkt.
O prasideda apeigos, reikia žegnotis ir prasideda nesąmonės, nė vienas nežino, kaip ir kuria ranka tai daroma.
Klausiu, kodėl nesusipažino iš anksto. Sako: nebuvo laiko. Paaiškinu ir pamokau, ko nežinojo, regis, suprato. O po krikšto ceremonijos krikšto motina atitempia meškį ir prašo dar ir jį pašventinti...
Tada pasiūlau apsieiti be to.
Bet juk šventina bankus, maximas, baikerius...
Galima šventinti aplinką, kurioje dirba žmonės, kad jiems sektųsi. Pašventinti pačius žmones, net transporto priemones dėl saugumo. „Maximos“ šventinimas tai ne prezervatyvų ar kokių akcinių šokoladukų šventinimas, o tos bendruomenės.
Nuo meilės nėra nei skiepų, nei vaistų
Jaunas kunigas dirba tarsi padidintos rizikos zonoje, tiek moteriškų akių jį per kiekvienas mišias stebi ir galbūt ne visų jų mintys tyros. Kaip gerbėjos jums rodo dėmesį?
Būna perdėtas paslaugumas. Kai per Šv. Valentino dieną moksleivės atsiunčia atviručių su širdelėmis, tikrai nieko blogo negalvoji, bet kai ponia iškepa didžiulį širdies formos pyragą ir pati jį prie durų atneša, jau pasijunti nepatogiai, supranti, kad tai nėra visai nekalta.
Visi mes esam žmonės, iš mėsos ir kaulų, visi valomės dantis, plauname rūbus, galime būti suirzę ar pikti, ir erotinė dalis kiekviename yra, pas vienus daugiau, pas kitus mažiau užslėpta.
Baisiausios tos gerbėjos, kurios prisikuria fantazijų.
Vienam kolegai taip nutiko: prie prakartėlės, kuri buvo lauke, vis pasilikdavo moteris. Žiema, šalta, o ji valandų valandas stovi, namo neina. Galiausiai įsiveržia į zakristiją ir, dramatiškai grąžydama rankas, žiūri į kunigą ir klausia: „Ką man daryt?“
„Kaip tai ką?“ kolega iš karto nesuprato.
O toji, neatplėšdama akių, neva paaiškina: „Jūs gi į mane pažiūrėjot.“
Kolega ją išbarė, liepė nesusireikšminti ir nebūti pasaulio bamba.
Po vienos išpažinties moteris man atsiuntė padėką.
„Jūs surinkot mane, nes aš buvau visa išbyrėjusi“, buvo maždaug toks tekstas su stipria erotine mintimi. Tokius dalykus gali tik juokais nuleisti.
Viena garbaus amžiaus ponia prikibo per laidotuves, ėmė sakyti, kad labai patikau, paskui pradėjo skambinėti ir kviesti į gimtadienį. Ta šventė dar už 3 mėnesių, o skambina kasdien, neva kad neužmirščiau.
Arba ateina moteris dvasinio pokalbio, tarsi pas psichologą konsultacijos. Pasakoja savo problemą, išklausai, rodai dėmesį ir staiga atsiduri tarsi pinklėse. Besiguodžiančioji ima atvirai rodyti simpatijų ženklus, duoda suprasti, kad patinki.
Ir ką tada? Ar kunigas apsaugotas nuo įsimylėjimo? Ar seminarijoje moko atsispirti kūniškiems geiduliams?
Seminarijoje būna kursai, jų metu įvertini savo pasirengimą atsispirti lytinei aistrai. Tu suvoki, kas yra kas, savęs negalima erzinti tokiais dalykais. Mes visi labai lytiški, nereikia bandyti žaisti nei su savimi, nei su kitu žmogumi.
Bet nei celibato priesaika, nei išsimokslinimas automatiškai nuo įsimylėjimo neapsaugo, visą laiką turi mąstyti ir save kontroliuoti. Juk ir gydytojas neduoda šimtaprocentės garantijos, kad apsaugos nuo gripo.
Tik, deja, nuo meilės nėra jokių skiepų, jokio vaisto. Trenks vieną dieną žaibas ir suprasi, kad jau suklupęs.
Paslydusiam meilės reikaluose kunigui ir bendruomenė turėtų padėti. Melstis karštai, kad nusidėjėlis rastų tinkamą sprendimą: arba atsisakytų klystkelio, arba paliktų kunigystę.
Juk nė vienas kunigas, iš kunigystės išėjęs, nebuvo akmenimis užmėtytas. Svarbiausia, kad nebūtų dvigubo gyvenimo, veidmainystės.