Apie 22 metų M.Navickaitės-Aguir, San Paule studijuojančios tarptautinius santykius, lietuviškas šaknis byloja jos pavardė. Tačiau visą savo gyvenimą mergina praleido Brazilijoje, o į Lietuvą ilgesniam laikui atvyko tik šį birželį.
Vasarą Lietuvos sostinėje Marilia laiką leido ne šiaip sau. Ji čia mokėsi lietuvių kalbos.
Prieš tai Lietuvoje lankėsi tik sykį – prieš dvejus metus čia atostogavo kartu su tėvais.
Kaip ir dera tikriems lietuviams, M.Navickaitės-Aguiar šeima – aistringi krepšinio sirgaliai.
Mergina jiems jau parūpino lauktuvių – marškinėlių su netrukus Lietuvoje prasidėsiančio Europos krepšinio čempionato simbolika.
Lietuvių kalbos kursus brazilė jau baigė.
Todėl per likusią laisvą savaitę iki kelionės namo ji ketino aplankyti tas vietas, kurioms iki šiol pritrūko laiko.
– Ką iki išvykimo dar ketinate aplankyti?
– Sykį jau buvau Trakuose. Man ten taip patiko, kad važiuosiu dar kartą.
Vilniuje jau aplankiau visą Senamiestį, išnaršiau Užupio rajoną. Apžiūrėjau ir kelių muziejų ekspozicijas. Man labai įdomu buvo pasivaikščioti po Genocido aukų muziejų buvusiuose KGB rūmuose.
Iki šiol dar nėkart nebuvau Vingio parke.
Kiekvieną kartą, kai pasižiūriu į Vilniaus žemėlapį, man palieka įspūdį šis didelis žalias plotas.
– Jums patiko Užupyje?
– Man Užupis patiko, nes ši miesto dalis, man pasirodė, labai skiriasi nuo visų kitų Vilniaus rajonų.
Linksmai nuteikia tai, kad rajonas turi savo konstituciją ir skelbiasi nepriklausoma respublika. Tai rodo, kad čia gyvena kūrybiški žmonės.
Užupyje esančios kavinės taip pat turi savitą stilių. Į šias kavines renkasi įdomus Vilniaus jaunimas.
Užupis atspindi tai, kuo gyvena ir kaip mąsto jauni sostinės gyventojai.
– Ar šią vasarą Vilnius jums pasirodė kitoks negu tada, kai čia lankėtės pirmąkart?
– Pirmą kartą Lietuvoje buvau 2009-ųjų liepą. Tad pokyčiai ne itin dideli. Tuomet kartu su savo tėvais dvi savaites čia atostogavome.
Lietuva man pasirodė visiškai kitokia šalis negu tos, kurias esu mačiusi anksčiau. Senamiesčio pastatai iš tikrųjų seni. Palyginti su San Paulu Brazilijoje, Vilnius visiškai kitoks.
1997-aisiais Lietuvoje lankėsi mano teta. Ji pasakojo, kad tuo metu šalis jau atrodė gana moderni, buvo statomi nauji pastatai. Tačiau kai čia lankiausi aš, man senelių gimtinė pasirodė dar labiau pažengusi į priekį.
Džiaugiuosi, kad tais metais, kai pirmą kartą lankiausi Lietuvoje, čia vyko daug įvairiausių renginių.
2009-aisiais buvo švenčiamas šalies vardo paminėjimo tūkstantmetis, o Vilnius paskelbtas Europos kultūros sostine.
Per dviejų savaičių atostogas kartu su tėvais spėjau aplankyti daugybę renginių.
– Kokie 2009-ųjų renginiai jums labiausiai įsiminė?
– Man labiausiai įsiminė šokių vakaras „Žalgirio” stadione. Ten tautinius šokius atliko lietuviai, suvažiavę iš įvairiausių šalių. Buvo ir lietuvių bendruomenės atstovų iš Brazilijos.
Aš ir pati šokau folkloro ansamblyje Brazilijoje.
Man tautiniai lietuvių šokiai patiko jau anksčiau. Tačiau iki tol nebuvau mačiusi tiek daug šokėjų vienoje vietoje.
Lietuvių tautinius šokius Brazilijoje mokosi šokti daugiausia tie, kurie priklauso lietuvių bendruomenei arba tiesiog turi lietuviškas šaknis. Brazilams šie šokiai nelabai įdomūs.
Taip pat dalyvavau ekologijos festivalyje Kernavėje. Galiu drąsiai sakyti, kad Kernavė – pati įspūdingiausia vieta, kokią tik esu mačiusi.
Per šią šventę žmonės vaikščiojo apsirengę senoviniais kostiumais, imitavo senovės lietuvių gyvenimą. Kraštovaizdis Kernavėje taip pat įspūdingas – nuo piliakalnių atsiveria puikus gamtos vaizdas.
– Vilnių ir Lietuvą pamatėte visai kitokią, nei pasakojo jūsų seneliai?
– Nors mano seneliai gimė Lietuvoje, juos gyventi į Braziliją tėvai atsivežė, kai jiems buvo po mažiau nei trejus metus.
Senelis niekada daugiau nebuvo grįžęs į Lietuvą, jis mirė dar prieš šaliai atkuriant nepriklausomybę.
Senelė kartą lankėsi Lietuvoje. Tačiau jai apie gimtinę labai daug pasakojo jos motina, mano prosenelė.
Tas istorijas močiutė perpasakojo ir man. Prosenelė pasakodavo apie mistinius dalykus – apie raganas ir Lietuvos pagonis. Mano močiutę ji išmokė gaminti kai kuriuos lietuviškus patiekalus.
Todėl dar prieš atvykdama į Lietuvą jau buvau ragavusi kugelio, virtinukų, blynų.
– Ar jūsų senelės ruošti lietuviški valgiai smarkiai skyrėsi nuo Vilniuje siūlomų tradicinių patiekalų?
– Vilniuje teko paragauti įvairių tradicinių lietuviškų patiekalų. Jų skonis skiriasi nuo tų, kuriuos ruošdavome namuose.
Brazilijoje grietinė nėra populiari. Valgydami kugelį jos net nevartojome. Brazilijoje per karšta, o lietuviškas maistas gana sunkus. Todėl kugelį valgydavome be jokio padažo.
Lietuviški patiekalai man čia skanesni negu gaminami Brazilijoje. Ypač patiko šaltibarščiai.
– Kaip apibūdintumėte Vilniaus gyventojus?
– Prosenelė pasakojo, kad lietuviai – šalti žmonės, visuomet išlaikantys atstumą, nesileidžiantys į artimas draugystes su svetimais.
Galiu pasakyti, kad su tokia nuomone sutinku tik iš dalies. Kai įlipi į autobusą ar troleibusą, žmonės aplinkui tikrai neatrodo malonūs.
Bet kai bandai su jais kalbėtis arba pradedi pažinti artimiau, paaiškėja, kad jie draugiški.
– Ar Vilnius jums pasirodė saugus ir švarus miestas?
– Man pasirodė, kad Vilnius yra labai saugus miestas. Eidama San Paulo gatvėmis jaučiuosi nesaugi, visuomet dairausi per petį.
O čia atsipalaidavusi vaikštinėjau, kur tik noriu.
Pastebėjau, kad vilniečiai labai gerbia savo praeitį – neniokoja pastatų, paminklų. Istorija vilniečiams, netgi jaunimui ar vaikams, yra svarbi.
Man atrodo, kad Vilnius yra labai švarus miestas, gatvėse beveik nėra šiukšlių.
– Ar jaunimas sostinėje laiką leidžia kitaip nei jų bendraamžiai San Paule?
– Vilniaus jaunimas atrodo labai aktyvus.
Daugiausia į vieną vietą susirinkusio jaunimo mačiau Rotušės ir Katedros aikštėse.
Esu buvusi Vokietijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje. Palyginti su šių šalių sostinėmis, Lietuvos jaunimas nėra toks modernus.
Tačiau Lietuva neseniai atgavo nepriklausomybę, yra dar auganti šalis, todėl po kelerių metų tikriausiai nesiskirs nuo Vakarų Europos didmiesčių.
– Ar Vilniuje pajutote šurmulį dėl būsimo Europos krepšinio čempionato?
– Gaila, kad jau teks išvažiuoti, nes būtų smagu čia pabūti, kai vyks Europos krepšinio čempionatas. Jau dabar visur mieste, prekybos centruose, per televiziją šis čempionatas plačiai reklamuojamas.
Kai Brazilijoje vyksta svarbios varžybos, gyventojai dėl jų būna tiesiog pamišę.
Gatvės skęsta žalioje ir geltonoje spalvose.
Lietuviai būsimos krepšinio šventės laukia santūriau, nors jau ir dabar vaikšto su vėliavos spalvų marškinėliais.
Nemačiau, kaip Lietuvos jaunių krepšinio rinktinė neseniai rungtyniavo pasaulio čempionate. Tačiau stebėjau jiems, kaip pasaulio čempionams, surengtą sveikinimo šventę Rotušės aikštėje.
Atmosfera ten buvo nepakartojama – tiek daug jaunų, linksmų veidų.
Jie dainavo, mojavo vėliavomis – emocijos liejosi per kraštus.
Išmokau dainą „Trys milijonai” ir traukiau ją kartu su kitais.