Juk tikroji Europos bamba yra būtent žemyno centre pūpsanti Lietuva, kuri iš aukštybių visada pasiryžusi tiems vakariečiams per penkias minutes išaiškinti, kokie nevykėliai ir žiopliai jie yra ir kaip jiems reikėtų teisingai gyventi.
Tai po Norvegijos tragedijos ir vėl įrodė ne tik įvairūs politiniai marginalai, bet ir didelė – jei ne didžioji – tautos dalis. Interneto platybėse ošusios buitinės išminties bangos ant kranto išplukdė ne vieną perlą.
Svarbiausia išvada, kurią Europos centro aiškiaregiai padarė iš šios tragedijos, yra tokia – tai rodo visišką ne tik Norvegijos, bet ir visos Vakarų Europos civilizacijos bei demokratijos degradaciją ir neišvengiamai artėjantį galutinį žlugimą.
„Patys kalti. Štai kur atvedė jūsų demokratija, atvirumas, žmogaus teisės ir noras, kad jūsų gerovę išlaikytų ir užtikrintų svetimi juodadarbiai”, – Europą mokė mūsų išminčiai.
Tad žudikas lyg ir nekaltas – juk kalčiausi „prie to privedę” politikai ir juos rėmusi piliečių dauguma.
Tiesa, būta patarimų pamauti žmogžudį ant baslio ar atiduoti sudraskyti aukų artimiesiems, užuot laikius kalėjime, primenančiame prabangų viešbutį.
Tačiau dauguma vis dėlto tvirtai nusprendė: A.B.Breivikas iš tiesų yra norvegų ir kitų vakarų europiečių herojus, nes absoliuti dauguma jį remia ir jau seniai galvoja taip, kaip jis.
Kodėl jie kol kas nesiryžta pasekti savo herojaus pėdomis? Todėl, kad dėl savo „demokratijos” tapo bailiais ir ištižėliais, kurie ne tik nesugeba drąsiai pasitikti bet kokio pavojaus, bet net neįsivaizduoja, kad jis galėtų kilti.
Mūsų superherojai nepraleido progos pašaipiai stebėtis prie pareigūno uniforma apsirengusio žudiko besibūriavusio jaunimo patiklumu ir vėliau nuo jo besislapsčiusių ir bėgusių žmonių bailumu.
Jei toks būtų išdrįsęs pasirodyti lietuvių, rusų ar tų pačių jo nekenčiamų musulmonų jaunimėlio draugijoje, po pirmųjų šūvių būtų tuoj pat nuginkluotas ir, aišku, pakabintas ant šakos!
O kaipgi be sąmokslo teorijų? Vieni žinovai liudijo, kad norvegų saugumas ir teisėsauga iš pradžių pražiopsojo teroristo išpuolį, po to neva vangiai į jį reagavo pirmiausia dėl to, kad yra tokie pat bailiai ir ištižėliai kaip ir visi kiti.
Tačiau kiti autoritetingai aiškino, kad viskas iš tiesų surežisuota – už žudiko stovėjo saugumas, o policija neskubėjo į žudynių vietą todėl, jog norėjo, kad būtų nužudyta kuo daugiau žmonių.
Nustatyta, kad A.B.Breivikas buvo ne tik nacistinio norvegų saugumo, bet ir gėjų, žydų, masonų bei musulmonų agentas.
Suprantama, ši sąmokslo teorijų, autoritetingų išvadų, pamokslų ir patyčių upė, besiliejusi visą praėjusią savaitę, – išvirkščias daugelio mūsų pačių realybės ir psichologinės būsenos atspindys.
Tad dažnas norvegas, užmiršęs savo ištižėlišką mandagumą, galėtų, pavyzdžiui, paklausti: „O kaip čia išėjo, išminčiai ir drąsuoliai, kad jūsų pačių šalyje dauguma tų, kurie dar neemigravę į tuos pačius degradavusius Vakarus, bijo ne tik protestuoti prieš iš jų besityčiojančią valdžią, bet ir baiminasi aukščiau stovinčių ir netgi savo paties šešėlio?”
Ir kodėl apie išsigimusią kvailų norvegų demokratiją samprotaujančių piliečių dauguma apskritai nedalyvauja rinkimuose, o dalyvaujantieji dažniausiai balsuoja už įžūlesnį rėksnį ar labiau žibančią žvaigždę, o kone tuojau pat po rinkimų įniršta ant visų? Žodžiu, sąrašą rąstų, kurių nematome savo akyse, galima vis tęsti.
Ką gi, tai pagirtina savybė – savo skurdą, traumas ir nevisavertiškumo kompleksą šauniai kompensuoti patyčiomis iš tų, į kuriuos panašūs norime būti, bet niekaip nesugebame tapti.
Juk šį sugebėjimą išlaikėme dar nuo tų laikų, kai buvome kitos sąjungos bamba ir „žinojome”, kad iš už geležinės uždangos viliojamai spindintis blizgesys iš tiesų slepia tik puvėsius.