Ši nuotrauka klajojo interneto tinklais. Dailininkas, man atsiuntęs šį Solomono ar jo slapyvardžiu besidangstančių kitų ultradešiniųjų „saviraiškos“ paveikslėlį, rengėsi perduoti Lietuvai daugiau nei pusę tūkstančio kūrinių, kurių vertė siekia 9 mln. dolerių. Juk jis pats būdamas vaikas kalėjo Vilniaus gete, ten pieštuko nuograuža paišydavo ant popieriaus skutelių. Paneriuose buvo nužudytas jo tėvas.
Taigi, man buvo pateiktas nebylus klausimas: kas gi ten pas jus vyksta? Ar tikrai verta patikėti šiai šaliai savo viso gyvenimo kūrybą?
Norvegijoje neapykantos skleidėjams didesnės visuomenės dalies užkrėsti, regis, nepavyks. Norvegų kilmės žurnalistas, gyvenantis Vilniuje ir čia leidžiantis anglišką žurnalą, man atsakydamas į užuojautos žinutę, rašė šitaip: „Norvegijoje tragedija privertė žmones giliau pamąstyti apie pačius save ir, manau, netgi čia, Lietuvoje, iš to galėtų būti pasimokyta.“
Lietuvoje, kaip ir kitur, ultradešiniųjų netenkina vien tik legalūs pasireiškimai. Neapykanta – aklas jausmas. O Paneriai – didžiausio masinio nacių nusikaltimo vietovė į Rytus nuo Nemuno ir Būgo – ar ne pati tinkamiausia vieta Lietuvoje išreikšti solidarumą su naciais?
Čia nužudyta daugybė lenkų antinacistinio pasipriešinimo dalyvių, Vietinės rinktinės karių, sovietų karo belaisvių, niekuo dėtų civilių, paimtų įkaitais. Tačiau daugiausia čia sunaikinta žydų. Ir kiekvieną civilizuotą žmogų užgaunančiais užrašais buvo išpaišytas vien tik žydams skirtas memorialas.
Išniekinto memorialo nuotrauka istorikas Timothy Snyderis, pagarsėjęs po to, kai Vakaruose buvo išleista jo knyga, kurioje jis atskleidžia neginčytinas Hitlerio ir Stalino nusikaltimų sąsajas, iliustravo savo straipsnį šio mėnesio „The New York Review of Books“
Sprogimams ir šūviams Norvegijoje nuaidėjus per visas pasaulines medijas, radikalai – tiek pačioje Norvegijoje, tiek Skandinavijoje, Lietuvoje ir Vakarų Europoje skubėjo nuo ekstremisto A.B.Breiviko atsižegnoti. Tačiau Norvegijoje „vidaus žvalgyba“ vietinio raugo fašistą (nacionalistas, propaguojantis smurtą ir rūšiuojantis žmones pagal etniką bei religiją, be abejonės, yra ir nacizmo, ir fašizmo skleidėjas) pramiegojo.
Tegu jos vadovė Janne Christiansen dabar teigia, kad nėra faktų, siejančių A.B.Breiviką su dešiniųjų ekstremistų organizacijomis Europoje. Ji kalba tik apie organizacijas. Idėjiškai teroristo „manifestas“ remiasi nacionalistų rašiniais ir ekstremistų bei teroristų pareiškimais.
Įvairūs Lietuvos nacionalistų portalai, kad ir tokie kaip „Nacionalistas-Tautininkas-Patriotas“, taip pat susiję su radikalų, net ir rasistų portalais kitose pasaulio šalyse. Ar mes galime būti tikri, kad nepramiegosime pasirengimo smurtui arba terorui, jei Lietuvoje taip vangiai tiriami antisemitinio vandalizmo – tarp jų ir senesnių išpuolių IX forte bei kitur – atvejai?
Prieš kelias dienas buvęs VSD vadovas Mečys Laurinkus lrytas.lt, rašydamas apie teroro veiksmų Norvegijoje atgarsius ir apie mūsų saugumo veiklą, pastebėjo: „Iš pastaraisiais metais skelbiamos informacijos ir anksčiau man žinomų faktų susidaro įspūdis, kad ekstremistai ne tik kad nestebimi, bet apskritai, po kritikos škvalo šios institucijos atžvilgiu, šita tema yra pastumta į šoną. Aptakios frazės, šykštus turinys ir atpažįstamos informacijos fragmentai liudija, kad žinoma ne daugiau, nei prieš dešimt metų.“
Kas gi tie lietuviškieji ultradešinieji?
Paslaptis. Dieną jie tikriausiai vadina save patriotais. Kaukes, kaip tenka spręsti, jie nusimeta naktį, o jų darbų vaisius skiname rytais. Ganėtinai neramu ir dėl tinklapio „Antifa“ paskelbtų ir vėliau kitos žiniasklaidos perspausdintų žaliūkų nuotraukų. Jie – su mūsų armijos uniformomis ir ginklais, ant vieno jų peties ištatuiruota svastika.
Šį faktą pasmerkė net Lietuvos premjeras. Tačiau neaišku, kokias iš to išvadas padarys mūsų šlovingosios pajėgos, nuolat deklaruojančios vakarietiškas vertybes.
Galgi čia tik pavieniai atvejai, nors ir jie, žinoma, šalies, priklausančios vakarietiškų demokratijų aljansams, armijai neleistini. Manau, kad vietinių ekstremistų mūsų specialiosioms tarnyboms „pramiegoti“ ir norint neišeitų, tai pernelyg veiklūs vyrukai, o jų veiksmai – tegu kol kas tik grafitų ar Trečiojo reicho vėliavų lygio – komentuojami Lietuvoje ir užsienyje.
O gal pasižiūrėkime pačių radikalų akimis? Gal nacių vėliavas virš Vilniaus kelia, svastikomis IX fortą murzina, Paneriuose dešimčių tūkstančių senųjų vilniečių atminimą išniekina ne kas kitas, o patys organizuoti žydai?
Tai „idėja“, kurią praėjusį pavasarį Kauno žydų bendruomenės pirmininkui leptelėjus neapgalvotą žodį pasigavo „Respublika“. Paradinių Lietuvos tautinio centro (LTC) lietuvių organizatorius R.Čekutis tą politiškai darganotą pavasarį sakė kitam dienraščiui: „Manau, kad patys žydai organizuoja visas tas provokacijas <...> Piliečių nervai gali neišlaikyti ir tuomet pasilies kraujas. Po to jau sunku bus sustoti. Tai tik kritinės masės susidarymo klausimas. Jeigu valdžia nieko nedarys, padarys piliečiai.“
Bet esama ir rimtesnių dalykų už šią šustauskininkų retorikos tevertą protavimą.
Po šių metų Kovo 11-osios eitynių, kai tautininkas G.Songaila, tuomet dar valdančiosios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionys demokratai dalyvis, sakėsi matęs eitynėse daugybę „šviesių veidų“, tapo akivaizdu, kad radikaliųjų nacionalistų būreliai turi globėjų aukštose kėdėse, kad išsiugdė politinių ambicijų, kad jie turi vieną kitą diplomuotą narį ir kad planuoja būti išrinkti į Seimą.
Juos įkvepia kraštutinių dešiniųjų populiarėjimas Europos Sąjungoje, o jų sumanymų nesuardys, nebent šiek tiek pamoderuos iš pagrindų Europos radikalus kompromituojantis norvegų teroristas.
Kaip rodo praėjusio pavasario įvykiai, lietuviškieji radikalai jau sugeba suburti ir parsivežti šalininkų iš provincijų, pasikviesti nacionalistų iš Rytų Vokietijos, taip pat atsirado jų kalbėtojų, kurie plonina liežuvį politinei konjunktūrai ir pasirengę mimikrijai legalioje politikoje, nors tuo pat metu yra liberaliosios demokratijos priešininkai.
Jie bando iškišti tokį parodomąjį „patriotą“ – jie mėgsta šį mobilizuojantį žodį – praeiviams už „tikrą lietuvį“. Tokį muilą Lietuvoje daug kas pirks.
Beje, pagalvojęs apie alternatyvas tokiems tariamiems patriotams prisimenu kitą praėjusio pavasario renginį. Beveik tomis pačiomis dienomis, kai Vilniaus gatvėmis marširavo radikalai, man teko svečiuotis senojo Vilniaus universiteto “Domus Philologiae” auditorijoje, kur jaunuoliai nesumeluotai šviesiais veidais, ir ne vien tik dėl to, kad per langus auditoriją siekė kovo saulės spinduliai, balsu skaitė Czeslawo Miloszo vertimus į lietuvių kalbą, tarp jų ir tą jo prozos fragmentą, kuriuo jis atsiriboja ir nuo lenkiško, ir nuo lietuviško nacionalizmo.
Man tai buvo tikri, o ne parodomieji lietuviai, pasižymintys ir lenkų, ir lietuvių literatūrinės kalbos, keliančios į kontempliavimo ir intelekto aukštumas, jausmu. Manau, kad šalis gyva jais, o ne kompleksuotais vyrukais, kurie dažnokai yra iš piršto laužtos tapatybės ir sutrikdyto vystymosi atvejis ir kuriems dvasinį skurdą atstoja žaidimai pronacistiniais simboliais, o vangų protą – agrikultūros etnografija ir kariški batai.
Ir štai, kaip tik šiomis dienomis, kai skelbiama apie etninių nacionalistų organizuotą stovyklą Šalčininkuose, žiniasklaida informavo apie tam tikrą pasistūmėjimą tiriant ultradešiniųjų bylas: lyg ir areštuota dešimt LTC narių, įtariamų vėliavų iškėlimu virš Lietuvos sostinės, vėliavų, kurias puošė jau toli gražu ne dekoratyvinės ar archajiškos, o pačios tikriausios svastikos, tokios, kokią matėme žiniasklaidos paskelbtoje nuotraukoje ant kariškio peties.
Manau, kad ultradešiniųjų naudojimasis paauglio amžių tegyvenančia lietuviškąja demokratija Lietuvos ateičiai būtų netgi pavojingesnis dalykas, negu, neduokdie, A.B.Breiviką kopijuojantis kruvinas išpuolis.
Tiesa, galbūt, dalyvaujant demokratiniame procese ultradešiniesiems teks tapti nuosaikesniais – taip atsitinka visiems radikalams, bandantiems šiais laikais įsilipti į politinę sceną, – tačiau skelbdami savąją demagogiją jie prisidėtų prie Lietuvos kompromitavimo ir izoliavimo, jos provincialėjimo ir stūmimo Maskvos įtakos sferon.
Ko gero, Tomo Venclovos, praėjusią vasarą paskelbusio poleminį straipsnį „Aš dūstu“, nerimas buvo pagrįstas.
Neonacizmo šmėkla klaidžioja po Lietuvą, nors daugeliui ir nejauku prisipažinti ją sutikus. Nevalia, kad ji kada nors apsigyventų ir mūsų Seime.