Bet pirma, kaip jau ir tapo mums įprasta, pasiaiškinkime sąvokas. Įprastas katalikiškų iškilmių pavadinimas „atlaidai“ toli gražu neišreiškia visos įvykio prasmės. Mat „atlaidai“ kyla iš žodžio „atleisti“. Žmogui rūpi „gauti“ atlaidus, kad po mirties „gautų“ amžinąjį gyvenimą. Taigi pats pavadinimas atspindi žmogaus rūpestį savimi. Matyt „atleidimo“ aspektas yra svarbus praktiškam lietuviui, kuris, skuba į parapijos ar savo vyskupijos katedros iškilmes, idant susitaikytų su Dievu, gautų atlaidus ar įvairiopus palaiminimas.
Svarbu ir pats šventasis, kurio liturginėse iškilmėse ir vyksta atlaidai. Įprastai šventasis globoja vieną ar kitą gyvenimo sritį, į jį kreipiamasi dėl labai konkrečios pagalbos. Pavyzdžiui, šventas Florijonas saugo namus nuo gaisrų, o šventasis Antanas padeda surasti pamestus daiktus.
Iš principo, katalikiškojo liturginio kulto, taigi, ir bet kokių iškilmių ar „atlaidų“ pagrindinis įvykis yra šventosios Mišios, kurių metu yra sudabartinama Kryžiaus auka. Kataliko tikėjimas ir jo liturgine praktika remiasi būtent šiuo pagrindu.
Jeigu „atlaiduose“ dalyvaujame be šios nuostatos, tuomet ieškomas atleidimas ir neįvyksta, nes niekaip nedalyvaujama Kristaus atperkamojoje aukoje. Kryžius turi iškilti liturginio kulto ir tikinčiojo gyvenime centre.
Žmogui yra įprasta sužmoginti savo tikėjimą ir, deja, dažnai paversti gerovės siekimo priemone. Iš tikėjimo siekiame dažnai „gauti“. Tačiau užmirštame, kad tikėjimo esmė yra duoti, t.y. tikėjimo aktas yra bevaisis, jei jis neveda į meilės atsidavimą konkrečia Kryžiaus įvykio mūsų gyvenime prasme.
Manau, kad dabar Lietuvos, kuri tradiciškai laikoma katalikiška šalimi, tikintieji itin stokoja šios pamatinės katalikiškos nuostatos. Ne kartą savo straipsniuose esame aptarę vartojimo kultūros invaziją į katalikišką liturginį kultą ir tikinčiųjų gyvenimą. Jame vyrauja aibė pseudo- lituginių pasilinksminimo formų, kurios mus atitraukia nuo Aukos supratimo, išgyvenimo ir įgyvendinimo savo gyvenimuose. Mes virkaujame, kad tikintieji yra spaudžiami valdžios, niekinami supasaulėjusios visuomenės, kad mus stumia iš viešojo gyvenimo, nesupranta, nepripažįsta ir t.t. Juk mūsų tikėjimo akimis tai ir yra mūsų neįgalumo įrodymas; įrodymas, kad tikinčiųjų bendruomenėje šv. Kryžius nėra mūsų gyvasties ir stiprybės šaltinis.
Dievo realybės nerasime savo susikurptose saldžiai dvasingose fantazijose, susikurtose iliuzijose. Idant Dievas atsiskleistų savo realybėje, privalu savo tikėjimu ir gyvenimu išaukštinti šventąjį Kryžių. Iš Kryžiaus trykšta visa mūsų stiprybė ir galia, o kartu ir Kristaus vaikų tapatybė. Ne aš turiu gyventi pats savyje, bet Kryžius turi tarpti manyje Dievo meilės ir Dvasios šaltiniu. Jeigu krikščionybė išsižadės Kryžiaus, ji išsižadės pati savęs. Tada jos kelias vestų tiesai į istorijos šiukšlyną. Jokios gražūs pasakojimai ar kitokie išgyvenimai, susiję su Viešpaties vardu, nepakeis Jo tikrojo ir mylinčiojo „Tu“ atsikleidimo Aukoje.
Vienintelis kiekvieno krikščionio ir kartu vienintelis Bažnyčios išlikimo savimi kelias yra Kryžiaus išaukštinimas. Tik tuomet tapsime tuo, kas turime tapti žmonėms – Dievo palaimos šaltiniu.
Štai tokios mintys mane lanko po pamaldų Kryžiaus kalne švento Kryžiaus išaukštinimo iškilmių dieną. Kryžių klanas iš tiesų galėtų ir turėtų tapti pamatinės krikščionių nuostatos atgaivinimo šaltiniu. Čia turėtų gyvuoti šventojo Kryžiaus kultas, pavyzdžiui, Kryžiaus formos šventovėje. Sakralu - tai ne išgyventi energijas Kryžių kalne, bet išgyventi Kryžiaus auką.
Juokingai atrodo, kaip įvairaus plauko ekspertai, oponuojantys šventovės statybai Kryžių kalno aplinkoje, kalba apie sakralumą kaip vaizdą. Tai – stabmeldiškas požiūris. Aniems ir matyt daugeliui savo tikėjimo nesuprantančių katalikų svarbu yra apčiuopiamas vaizdas, o ne neapčiuopiama tikėjimo tikrovė. Šiurpas ima, kai, atrodytų, protingi žmonės vis dar postringauja stabmeldystės temomis. Katalikams ir visiems Kristaus mokiniams sakralu yra tik ir tik šventose Mišiose ir todėl mūsų gyvenimuose sudabartinamas Kryžiaus įvykis.
Stiprybės Šiaulių vyskupui Eugenijui Bartuliui išpildant šią misiją ir vedant Lietuvos tikinčiuosius Kryžiaus išaukštinimo keliu.