Paprašei siurblio - atsiuntė inkubatorių

Situacija šalies pieno sektoriuje klostosi kaip tame sename Arkadijaus Raikino anekdote: gamyklos vadovas prašo atsiųsti vandens siurblių, o ministerija jam telegrafuoja, jog paskyrė inkubatorių. Į pakartotinį prašymą į traukinio vagoną pakrauti siurblius iš Maskvos atskrieja žinia apie jau išperėtų viščiukų siuntą...

Prašysi pagalbos - atsiųs kontrolierių

Vakar Žemės ūkio rūmuose susirinkę Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) tarybos nariai, ūkininkai bei jų verslo partneriai (melžimo įrangos tiekėjai) svarstė ano anekdoto vertą situaciją: pieno gamintojai už žaliavą kas mėnesį gauna mažesnę kainą, tačiau valstybei atstovaujantys valdininkai kuria naujas darbo vietas tarsi inkubatoriuje perimiems biurokratams. Esą reikia griežčiau kontroliuoti ne tik ūkininkus, karves, bet ir melžimo įrangą, pieno talpyklas, jau nekalbant apie galvijų „kakučius“.

Tiems dalykams Briuselio direktyvos kerta per ūkininko kišenę.

LPGA tarybos pirmininkas Jonas Vilionis, ŽŪR vyr. specialistė Elona Linartienė, įvairioms žemdirbių savivaldos organizacijoms priklausantieji Rasas Gofmanas, Saulena Krūvelienė, Šarūnas Šiušė, Vytautas Lekešys, pieno gamintojus įranga aprūpinančių įmonių atstovai Lauras Stacevičius, Albinas Šulinskas, Konstantinas Tamulėnas, Genadijus Vorobjovas ir kiti svarstė, kaip sustabdyti šalies pieno ūkio griūtį, aptarė žemės ūkio viceministro Aušrio Macijausko ir finansų viceministro Aloyzo Vitkausko pasirašytus atsakymus į LPGA tarybos posėdžio, vykusio 2011 m. birželio 20 d., rezoliucijos reikalavimus.

Į žemdirbių pageidavimą dalyvauti valstybinių veislininkystės įmonių valdymo darbe (siekiant skandaluose paskendusiose organizacijose įvesti tvarką) atsakyta: „Klausimas gali būti svarstomas.“

Žemdirbių reikalavimas stabdyti žaliavinio pieno supirkimo kainų mažinimą sulaukė „rimtos“ ŽŪM analizės: „Situacija ES pieno rinkoje yra palyginti gera ir perspektyvoje numatomos geros jo stabilumo galimybės. Auga pieno produktų vartojimas Azijoje ir Rusijoje. <...> ŽŪM reguliuoti pieno supirkimo kainų neturi teisinių galių. Kainų lygį lemia jų svyravimai rinkose. Šiuo metu rengiamas ES reglamento Nr. 12347/2007 keitimo projektas dėl sutartinių santykių pieno sektoriuje (vadinamasis Pieno paketas). Tikimasi, kad Pieno pakete numatytos priemonės padės stiprinti pieno gamintojų derybines galias.“

Pagrindinis pieno gamintojų reikalavimas nemažinti išmokų už kvotinio pieno toną valdininkų nebuvo išgirstas: ŽŪM viceministras A. Macijauskas teigia, jog ministerija laukia Europos Komisijos sprendimo, tačiau jau šiandien aišku nacionalines išmokas mažėsiant nuo 87 Lt/t iki 70 Lt/t. Nuostolius galėtų padengti iš ES biudžeto lėšų skiriamos išmokos už deklaruotas žemės ūkio naudmenas: 2010 m. jos siekė 341 Lt/ha, 2011 m. numatoma 375 Lt/ha.

Į LPGA reikalavimą nutraukti sistemingai aplinkosaugininkų vykdomą Biržų rajono ūkininkų Stankevičių terorizavimą, A. Macijauskas teigia sieksiąs taikaus konflikto sprendimo.

Dėl papildomų išlaidų už „popierinį“ gyvulio pasą (ministras Kazys Starkevičius jau prieš pusantrų metų ūkininkų auditorijoms žadėjo užteksiant elektroninės versijos) ŽŪM atsakyme vėl mojuojama Europos Komisijos sprendimu. Kol jo nėra, net šalies viduje galvijai negali būti perkeliami be paso. Pieno gamintojai pageidavo nemažinti biudžetinių asignavimų dalies, skirtos pieno tyrimams. ŽŪM viceministras A. Macijauskas rašo, jog privalomieji pieno tyrimai brangs pieno pardavėjams (ūkininkams) nuo 23,4 Lt iki 25,4 Lt ir pirkėjams (pieno perdirbėjams) nuo 89,8 Lt iki 106,6 Lt. Valstybė per metus taip esą sutaupytų apie pusę milijono litų.

Taip pat planuojama nuo 2012 m. sausio 1 d. keisti apmokėjimo už privalomuosius pieno tyrimus tvarką: per metus tyrimai kainuotų 241,2 Lt, iš tos sumos 45,27 proc. sudarytų valstybės lėšos, 44,18 proc. sumokėtų pieno supirkimo įmonės ir 10,55 proc. – pieno gamintojai (pardavėjai). Į reikalavimą paspartinti biurokratinę procedūrą šaliai gaunant laisvos nuo užkrečiamų galvijų ligų statusą ŽŪM viceministras A. Macijauskas vėlgi motyvuoja lėšų trūkumu: jeigu ūkininkai sutiktų dalį (apie 9 mln. Lt) šiemet priklausančių papildomų nacionalinių tiesioginių išmokų skirti veterinarinėms paslaugoms apmokėti, Lietuva atitiktų Briuselio reikalavimams dėl sveikos bandos statuso.

A.Macijausko rašte minima, jog 2010 m. nacionalinė tiesioginių išmokų dalis buvo 294 mln. Lt, 2011 m. numatyta 244 mln. Lt. Deja, dosnųjį pažadų viceministrą šią savaitę pasivijo tos pačios ministerijos žinia, jog papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms už pieną iš valstybės biudžeto šiemet siūloma skirti tik 96 mln. Lt. Kiek bus atseikėta, priklausys nuo valstybės biudžeto galimybių.

Kaip savo atsakyme LPGA tarybos nariams rašo finansų viceministras A. Vitkauskas, „rudenį, apsisprendus, kiek valstybės lėšų bus skiriama papildomoms nacionalinėms tiesioginėms išmokoms už 2011 metus mokėti, Žemės ūkio ministerija galės priimti sprendimą ir dėl išmokų už kvotinio pieno toną dydžio“.

„Viena ministerija mums žada išmokas atiduoti iki rugsėjo pirmosios, o kita tik rudenį svarstys, kiek pinigų skirti išmokoms“, – stebėjosi LPGA vadovas J. Vilionis.

Vyriausybė pripažįsta, jog šiemet padėtis šalies pieno sektoriuje įtempta – liepos 1 d. Lietuvoje buvo 87,3 tūkst. ūkių, per metus jų sumažėjo 9,4 tūkst., laikoma 347,5 tūkst. karvių, jų skaičius per metus sumažėjo10,1 tūkst. Pieną parduodančių ūkių tėra šiek tiek daugiau nei 30 tūkst. Stabiliai dirba 1250 pieno ūkių, kasdien į rinką tiekiančių ne mažiau nei 500 kg žaliavos. Kiekvienas antrokas sukaičiuotų, jog šalies savivaldybėms tenka po 25 pieno ūkius. Kur valstybė žiūri, „laimindama“ šimto milijonų vertės naujos kooperatinės pieninės statybą? Ten žadama milteliais per dieną paversti tūkstantį tonų pieno. Ūkininkai juokauja, jog karvėms reikės melžiklius įtaisyti ne tik ant tešmens, bet ir ant uodegos, ragų.

Nors statistiškai šalyje superkama apie 1,2 mln. t pieno, nemažą jo dalį sudaro įvežtinis. Pieno ūkio saulėlydį provokuoja kas mėnesį mažėjanti pieno supirkimo kaina, taip pat dėl įvairių valstybės ir ES biurokratinių reikalavimų brangstantys pieno gamybos kaštai.

Aktyvų žemdirbių savivaldos ir regionų politikos veikėją ūkininką R. Gofmaną stebina blėstančio nacionalinio pieno ūkio terorizavimas tik valdininkams naudingais reikalavimais: prie kiekvienos pieno fermos įrengti po vandens gręžinį, mėšlidę, visą melžimo ir pieno šaldymo įrangą prievarta kalibruoti, sertifikuoti. Jeigu oficialiai teigiama, jog apie 75 proc. pieno gamintojų laiko po 1–5 karves, dažniausiai jas melžia rankomis, ką darys ministerijos sukurtas „uabas“, už kokią patikrą paims pinigus?

R. Gofmaną palaikė ir kiti ūkininkai, LPGA tarybos nariai. Valstybė skelbia taupanti lėšas biurokratams išlaikyti, tačiau tą naštą perkelia ant žemdirbių pečių. Tuntai kontrolierių sėja paniką kaime, kompromituoja valstybę. Akivaizdžiausias tokio „bezpriedielo“ pavyzdys – Biržų rajono ūkininkų Stankevičių situacija: du ministrai iš Vilniaus atvažiavo, o jų vietos pavaldiniai aplinkosaugininkai lindėjo krūmuose. Viršininkams išvažiavus, biurokratai vėl purškia srutomis ir gąsdina ūkininkus naujomis bausmėmis.

Pasityčiojimu iš pieno gamintojų vertintinas ŽŪM pranešimas apie pieno sektoriaus palaikymą valstybės skirstomomis kvotomis. Oficialiai skelbiama, jog iš šalies dalijamojo rezervo 2011–2012 kvotos metams 13 037 pieno gamintojams papildomai skirta 83,6 tūkst. t pieno kvotų. Kvotos skirtos gamintojams, kurie praėjusiais 2010–2011 kvotos metais viršijo savo turėtą kvotą arba neturėdami kvotos pardavė daugiau kaip 500 kg pieno. ŽŪM tikisi, kad pieno kvotų skyrimas paskatins gamintojus drąsiau užsiimti pieno gamyba, nes Lietuvos nacionalinė pieno kvota iki šiol nebuvo išnaudojama. 2010–2011 kvotos metų pardavimo perdirbti kvota buvo išnaudota 77 proc., o pardavimo tiesiogiai vartoti kvota – 56 proc. Šiuo metu Lietuvoje yra 44,7 tūkst. gamintojų, turinčių kvotas. Iš viso mūsų šaliai kvotos metams yra nustatyta 1,79 mln. t pieno kvota.

Lietuvos žemdirbių savivaldos organizacijos sunerimusios ne tik dėl šalies pieno ūkio, bet ir apskritai dėl viso agrarinio sektoriaus ateities. „Mūsų anūkams tikriausiai teks kirsti girias, kurias taip sėkmingai proteguoja Briuselis, o Vilniaus valdininkai savo neveiklumu pritaria“, – pastebi ŽŪR pirmininkas A. Stančikas.

Dar taip neseniai visi svarstė ES bendrosios žemės ūkio politikos tvarumą ir tęstinumą, baudėsi išsaugoti tiesiogines išmokas kaip žemdirbių pajamų palaikymo ir stabilizavimo priemonę, jas mokant tik aktyviems ūkininkams, tiekiantiems į rinką produktus, pageidavo vienodai traktuoti visų ES šalių žemdirbius ir jų pajamų palaikymo mechanizmus. Tačiau tiek Vilniaus, tiek Briuselio politikai taiko dvigubus standartus atskirų žemės ūkio sektoriaus sričių gamintojams: paramos pyragą dalija kaip pasakos lapė sūrį. Didžiausia dalis atitenka skirstytojams. Lietuvoje mažėja pieno gamintojų, nors biurokratai teisinasi, jog ūkiai stambėja.

Tariami Briuselio reikalavimai gniuždo besikuriančius ūkininkus, prievartinių patikrų pavalkais žeidžia gamybos ekonominį gyvastingumą. Tarsi paisoma gyvulių sveikatingumo ir gerovės, tačiau žmogaus kūrybiniam darbui, savarankiškai veiklai iškasama pragaišties duobė. Ateitį planuojantis ūkininkas visiškai beteisis: parengęs ūkio plėtros projektą, apskaičiavęs savo galimybes, įspraustas į mistinį ES reglamentą, jau kitą dieną jis gali sužinoti, jog jo nuosavos ir netgi ES bei mūsų valstybės paramos lėšos investuotos veltui. Vilniuje (arba Briuselyje) pasikeitė politinio vėjo kryptis, už bendrus visų 27 šalių mokesčių mokėtojų pinigus verkiant reikia gelbėti rėksnius graikus ar visus metus lietaus nepatyrusius portugalus. Bendrijos naujokai savo eilės palauks, juolab kantrybe garsėjantys lietuviai.

„Kažkam naudingas mūsų nesusikalbėjimas“, – sako žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“ direktorius V. Lekešys.

Teisus buvo garsusis Rusijos komikas, net jo prieš dešimtmečius pasakotų anekdotų stilistika nepakito. Paprašei siurblių – pažadės inkubatorių arba viščiukų.