Ne, klaidų šiuose dviejuose sakiniuose nėra. Tiesiog parlamentaras R.Žemaitaitis sumanė keisti gimtojo miesto pavadinimą – Šilutę pervadinti į Šilokarčemą.
O paskui jau ir Vilnių galima mėginti į Vilnią perkrikštyti. Juk tokia buvo senoji Lietuvos sostinės vardo forma. Jeigu abu sumanymus pavyktų įgyvendinti, politiko biografiją galima būtų pradėti taip: „Gimiau Šilokarčemoje.”
Prašydamas Šilutei grąžinti istorinį vardą „tvarkietis” jau kreipėsi į Valstybinę lietuvių kalbos komisiją.
Kodėl R.Žemaitaičiui pabodo būti šilutiškiu ir jis panoro tapti šilokarčemiškiu? Tikriausiai dėl to, kad Šilutėje (kol kas dar) karčemą turi jo tėvas.
Tiesa, laisvu nuo Seimo posėdžių metu sūnus galėtų pagalvoti ir apie kitokį užeigos pavadinimą. Labai jau netinka karčemai „Magnolijos” vardas. Nors Šilutėje magnolijos ir auga.
Šilokarčema prieš 500 metų buvo paminėta pirmąkart, kai vokiečių ordino komtūras M.von Schwabenas suteikė pavaldiniui G.Talatui privilegiją steigti karčemą šile.
Dabar Šilutėje – ne viena karčema, ne tik „Magnolija”. Bet jų šeimininkams nė į galvą netopteli mintis keisti miesto pavadinimą.
Tik Vilniuje džiūstantis Seimo narys ilgisi gimtosios Šilokarčemos.
Šilokarčemiškiu trokštantis tapti „tvarkietis” prisipažįsta, kad jo tikrieji namai visada buvo, yra ir bus Žemaitijoje.
Jei šiam parlamentarui Vilniaus ir nepavyks paversti Vilnia, bent Žemaitija Žemaitaičio dėl Šilokarčemos tikrai nepamirš.