Žmogus iš prigimties yra erotiška, kitaip tariant, stokojanti būtybė, jis jaučia ne tik meilės, bet ir įvairių daiktų stoką. Žmogui būtina vartoti, kad patenkintų elementarius, buitinius savo poreikius. Teisingas lietuviškas posakis, kad žmogus gyvas, kol valgo. Apie mirusį sakoma: „Padėjo šaukštą.“ Taigi, vartoti – reiškia gyventi.
Dalis žmonių jaučia nenumaldomą kūrybos stoką – jiems būtina kurti. Kurti tai, ką vartotų kiti. Vadinasi, kurti – taip pat reiškia ir gyventi. Vartodamas, kurdamas, mylėdamas žmogus gyvena. Kas nebekuria ar bent jau nebevartoja, kas tampa nebemylimas, tas atsiduria prie mirties.
Gyvenimas yra mirties neigimas. Žmonės nenori kalbėti apie ligas, mirtį. Ir tai normalu, nes mirtis slegia, vargina, gąsdina nebūtimi. Mąstyti apie nebūtį žmonėms nepakeliama, todėl jie svaiginasi gyvenimu – vieni daug dirba, kiti aistringai kuria, treti atsideda šeimai, ketvirti visa tai sėkmingai derina. Žmonės trokšta įprasminti beprasmę būtį, teigdami gyvenimą ir bėgdami nuo mirties.
Visi, dar pajėgiantys kurti, vartoti, mylėti, nori gyventi. Justinas Marcinkevičius, būdamas solidaus amžiaus, švęsdamas gimtadienį, ištarė eilutę iš savo eilėraščio: „Gyvenau, ir dar noriu!“ Jaunystė, sveikata, poezija, pavasaris – visa tai visomis išgalėmis neigia mirtį. „Čia nebus mirties“, – tarsi pažadą šnabžda gyvenimas.
Kalbėdami apie mirtį iš tikrųjų kalbame apie gyvenimą. Juk žmonės neturi mirties patirties. Yra žmonių, patyrusių „klinikinę mirtį“, tačiau tikrosios mirties nepažįsta niekas. Kai žmogus sako: „Aš noriu mirti“, iš tikrųjų tai reiškia: „Noriu gyventi, bet noriu gyventi KITAIP.“ Kuo jaunesnis, kuo sveikesnis žmogus, tuo su didesniu patosu jis kalba apie mirtį. Jauni, sveiki, gražūs dažniausiai pasisako ir už eutanazijos įteisinimą. O tie, kurie atsiduria ant mirties slenksčio, nutyla. Jie nėra girdimi. Nes mirtis yra anapus gyvenimo, kartu ir už kalbos ribų. Sunkiai sergantis žmogus apie mirtį paprastai nekalba, juo labiau nekalba apie savo teisę numirti. Apie teisę mirti kalba sveiki žmonės, bet jų žodžiai apie mirtį skamba kaip naivus flirtas, kaip užkalbėjimas. Kita vertus, tai neišvengiama, nes žmogus yra kalbanti būtybė, kurios gyvenimą reguliuoja kalba išreikštos teisės normos.
„Gyvybė – tai judėjimas“, – teigė tiek Sokratas, tiek Schopenhaueris. Kas juda, tas gyvas. Gyvas tas, kas juda. Kiekvienoje žmogaus kūno kertelėje viskas be perstojo juda kruta. Ir jis pats turi nuolat judėti, kad išlaikytų savo gyvastį. Gyvendamas žmogus turi nuolat kovoti su ligomis, su senėjimu – jis turi judėti, sportuoti, būti gryname ore, nepasiduoti skausmui ir nevilčiai.
Gyvenimas nėra amžinasis gėris, kartu jis labai žiaurus, pirmiausia todėl, kad laikinas. Žmogus miršta palikdamas besidžiaugiantį, besišypsantį – gyvą gyvenimą.
Merdėjimo procesas gali užsitęsti, atnešdamas didžiules kančias. Kenčiantis žmogus gali nuoširdžiai norėti mirties, ypač greitos ir lengvos – eutanazijos.
Apie 523 m. baltų kraštuose galiojusiame Brutenio teisyne buvo rašoma: „Jei žmogus yra apsunkintas sergančiais artimaisiais ar jei jis pats sirgtų, tai mes leidžiame juos sudeginti ar jiems susideginti, nes mūsų dievų tarnautojai turi ne dejuoti, o juoktis.“ Tomas Moras, Katalikų bažnyčios šventasis, garsiajame 1515 m. veikale „Utopija“ rašė: apie žmogų, kuris „negalįs atlikti jokių gyvenimo uždavinių, kitiems tapęs nemalonus, našta sau, taip sakant, pragyvenęs savo mirtį, tai jis turįs nebetęsti savo pražūties ir vargų ir, jeigu jam gyvenimas kančia, ryžtis mirti. Jis turįs arba pats išsilaisvinti, arba laisvu noru sutikti, kad būtų kitų išvaduotas.“
Filosofiniai klausimai, t. y. klausimai, į kuriuos nėra atsakymų, labai svarbūs. Jie padeda suvokti mūsų santykį su gyvybe ir su mirtimi. Filosofiškai galima diskutuoti, dėstyti įvairius požiūrius, kas yra gyvybė, kas yra mirtis, bet teisiškai pateikiamas labai konkretus atsakymas, kas yra gyvas, o kas – miręs.
Teisė labai aiškiai apibrėžia, iki kada laikomas gyvu, – iki visų smegenų mirties momento. Tik mirus visoms smegenims: tiek smegenų žievei, tiek kamienui, žmogus pripažįstamas mirusiu. Ir čia kyla klausimas, ar nejudantis žmogus – pavyzdžiui, tas, kuris yra pastovios vegetacinės būsenos ir kurio smegenų žievė, atsakinga už mąstymą, yra mirusi, o funkcionuoja tik smegenų kamienas, palaikantis kvėpavimą, ¬– vis dar gyvas. Pagal galiojančias teisės normas toks žmogus laikomas gyvu. Formali baudžiamoji teisė žmogaus gyvybę saugo nuo jo gimimo iki visų smegenų mirties. Todėl bet kuris asmuo, atėmęs gyvybę žmogui, net ir beviltiškai sergančiam, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už nužudymą.
1968 m. Harvarde sudaryta medikų, juristų, etikos specialistų ir teologų komisija apibrėžė smegenų mirties kriterijus. Tiesa, mirties kriterijai, nustatyti teisės aktais, ateityje gali būti koreguojami, antai mirtis gali būti siejama vien su smegenų žievės žūtimi. Dabar mirties kriterijus koreguojamas, t. y. mirties momentą galima paankstinti, teismo sprendimu. Teisėjų, kaip ir didžiosios visuomenės dalies, logika paprasta: niekada iš komos nepabusiantis pacientas, kurio smegenys negrįžtamai pažeistos, nors jis kvėpuoja savarankiškai, neturėtų būti laikomas gyvu žmogumi. Labai garsi byla, kai Anglijos Lordų Rūmai, aukščiausia teisminė instancija, žongliruodami teisinėmis sąvokomis pripažino, kad savarankiškai kvėpavusiam vegetacinės būsenos pacientui buvo teisėtai nutrauktas dirbtinis maitinimas ir skysčių skyrimas. Pacientas mirė. Taigi, nors Vakarų teisės aktai mirties momentą tapatina su visų smegenų mirtimi, teismo sprendimu mirties momentą galima paankstinti.
Ev ir thanatos – iš dviejų graikų kalbos kilmės žodžių sudarytas eutanazijos terminas. Ev – geras, thanatos – mirtis. Eutanazija – tai gera mirtis. O kas nenori geros mirties? Žmonės maldose prašo: „Duok, Dieve, lengvą smertį.“ Eutanazijos idealas yra lengva, graži, neskausminga mirtis. Mirti be kančių, be skausmo, nugyvenus prasmingą gyvenimą, apsuptam mylimų ir mylinčių žmonių – šito trokšta visi. Deja, daugelis miršta patirdami didžiules kančias.
Eutanazija pateikia gyvybės vertinimą – ar ji gera, ar bloga. Geros lengvos mirties esmė ir yra gyvenimo vertinimas.
Dabartiniais laikais eutanazijos samprata nutolo nuo pirminės šio žodžio reikšmės. Gyvenimo kokybės kriterijus išliko, tačiau dabar eutanazija suprantama ne tiesiog šiaip gera, lengva mirtis, o tokia mirtis, kurią paspartina, prie kurios prisideda kitas žmogus, paprastai gydytojas. Mūsų dienomis eutanazija suprantama kaip medikalizuota mirtis ligoninėje, pacientas pasirašo dokumentus, kad prašo padėti jam numirti, nes serga labai sunkia liga. Moderni eutanazijos samprata į mirties procesą įtraukia kitą asmenį – jis arba pats savo veiksmais atima gyvybę sunkiai sergančiam pacientui (tai vadinama eutanazija), arba suteikia priemonių, kad kenčiantis žmogus pats sau atimtų gyvybę (tai vadinama padėjimu nusižudyti). Gyvybės atėmimas pastovios vegetacinės būsenos pacientams, kurie negali išsakyti savo valios, taip pat priskirtinas prie eutanazijos, vis dėlto dabar eutanazija dažniausiai suvokiama kaip mirtis paties asmens prašymu. Tai siauroji ir pati populiariausia samprata, dar vadinama savanoriška eutanazija.
Lietuvos teisės aktuose eutanazijos sąvokos nėra. Jei eutanazijos terminą išverstume į teisinę kalbą, turėtume apibrėžti du skirtingus polius: eutanaziją kaip nužudymą ir eutanaziją kaip teisėtą veiklą. Viename, neigiamame, poliuje, eutanazijos sąvoką keičia neteisėto tyčinio gyvybės atėmimo (kitaip sakant, nužudymo) sąvoka; kitame, teigiamame, poliuje – eutanazijos sąvoką keičia paciento teisė savo valia atsisakyti jam nepriimtino gydymo, net jeigu tai sukeltų jo mirtį. Jei eutanaziją suvokiame kaip gydytojo veiksmus, kai jis suleidžia mirtiną vaistų, stabdančių širdies veiklą, dozę, Lietuvoje tai būtų traktuojama kaip neteisėtas gyvybės atėmimas ir gydytojas būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, nes padarė nusikaltimą. Aktyvi eutanazija Lietuvoje yra nusikalstama.
Bet jeigu pacientas pareiškia, kad atsisako bet kokio gydymo, net ir galinčio pailginti gyvenimą, gydytojas neprivalo tokio paciento gydyti. Tokia eutanazija, dar vadinama pasyviąja, bus teisėta. Gydytojas, kuris, nors ir galėjo išgelbėti pacientą nuo mirties, bet jo negelbėjo, nes pacientas atsisakė gydymo, nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.
Visa diskusijų apie eutanaziją esmė – ribų klausimas. Svarbiausia nustatyti, kur brėžti ribą tarp neteisėtos eutanazijos, kuri turi būti pripažįstama nusikaltimu, ir tarp teisėtos eutanazijos, kuri pripažįstama lengva gera mirtimi. Apskritai, protingiausia būtų vengti eutanazijos sąvokos, nes žmonės, diskutuodami apie, atrodytų, tą patį reiškinį, jį įsivaizduoja ir supranta labai skirtingai. Eutanazijos sąvoka labiau maskuoja su gera lengva mirtimi susijusias problemas, negu jas sprendžia. Būtų geriausia kalbėti ne apie abstrakčią eutanaziją, bet diskutuoti konkrečiais klausimais: pavyzdžiui, apie paciento teisę atsisakyti gydymo, apie tai, kada gydytojas gali nutraukti pastovios vegetacinės būsenos pacientų gydymą, arba kaip galima sumažinti fizinį mirštančiojo skausmą…
Lietuvos Baudžiamojo kodekso nusikaltimų žmogaus gyvybei skyriuje yra straipsnis, nustatantis atsakomybę už padėjimą nusižudyti beviltiškai sergančiam asmeniui, už tai gali būti skirta laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmė. Kadangi eutanazijos nusikaltimai labai latentiški, juos sunku įrodyti, o minėto straipsnio formuluotė gana neaiški, iki šiol nėra nė vieno apkaltinamojo nuosprendžio pagal BK 134 straipsnį „Padėjimas nusižudyti“, nors kodeksas galioja jau aštuonerius metus.
Lietuvoje, kaip ir daugumoje valstybių, aktyvi eutanazija, kai gydytojas savo veiksmais atima gyvybę pacientui, yra neteisėta ir nelegali, o ją atlikę asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau yra valstybių, kurios priėmė specialius įstatymus, nustatančius, kad eutanazija teisėta, jei ji vykdoma laikantis visų procedūrinių reikalavimų, jei ją atlieka medikai tiksliai pagal įstatymą. Olandija yra pirmoji Europos valstybė, kuri 2002 m. įteisino eutanaziją ir padėjimą nusižudyti. Jos pavyzdžiu pasekė Belgija. JAV Oregono valstijoje, kuri pagal gyventojų skaičių panaši į Lietuvą, nuo 1997 m. galioja Orios mirties įstatymas. Čia yra įteisintas tik padėjimas nusižudyti, kai sergančiam žmogui suteikiamos priemonės, kuriomis galima atimti sau gyvybę. Medikas negali suleisti pacientui mirtinos vaistų dozės, jei tai padarytų, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Oregono valstijoje praėjusiais metais dėl padėjimo nusižudyti mirė apie 60 pacientų, suvartojusių medikų paskirtą mirtiną vaistų dozę, ir tai sudaro labai nedidelį visų mirčių procentą.
Vienos valstybės nedaro skirties tarp eutanazijos ir padėjimo nusižudyti, kitos, kaip antai JAV Oregono valstija, įžvelgia čia didelį moralinį ir teisinį skirtumą. Atseit, kai asmuo, nors ir su mediko pagalba, pats sau atima gyvybę, yra pateisinama, o kai gyvybę savo veiksmais atima kitas žmogus (medikas) – nepateisinama.
Nors Šveicarijoje nėra specialaus įstatymo, kuris įteisintų padėjimą nusižudyti, baudžiamasis kodeksas nedraudžia tokios pagalbos, jei ji suteikiama iš gerų, nesavanaudiškų paskatų. Taigi šioje šalyje legali yra ne eutanazija, o padėjimas nusižudyti, ir tai daroma paprastai ne ligoninėse, to imasi visuomeninės organizacijos, viena iš tokių yra „Dignitas“.
Apie šią organizaciją ir apie 93 metų ponios Alisos kelionę į Šveicariją gražiai numirti neseniai išleistoje pjesėje „Ponios Alisos gimtadienis“ rašo Vanda Juknaitė. Alisa švenčia savo gimtadienį ir netikėtai telefonu gauna pasiūlymą savo noru pasitraukti iš gyvenimo, jai žadama tokia mirtis, apie kokią galima tik svajoti. Poniai Alisai siūloma protingai rinktis, „nes tik rinkdamasis suteiki prasmę gyvenimui“, savanoriška mirtis, anot organizacijos „Dignitas“ atstovų, padeda racionaliai išspręsti gyvenimo pabaigos sunkumus. Šioje pjesėje keliami klausimai nėra tušti ir beprasmiai. Apie juos rašoma ir mokslo knygose, juos svarsto žymiausi teisės filosofai. Antai Ronaldas Dworkinas knygoje „Gyvenimo viešpatavimas“ (Life’s Dominion) teigia, kad valstybės, varžančios žmogaus laisvę apsispręsti, ar jam gyventi, ar ne, yra totalitarinės. Dworkino mintį galima pratęsti ir taip: žmogaus laisvė pasiekia aukščiausią tašką tada, kai jis yra laisvas padaryti patį kardinaliausią veiksmą – atimti sau gyvybę. Dworkino logika sako, kad nusižudydamas žmogus parodo, esą viskas priklauso tik nuo jo valios ir pasirinkimo.
Suabsoliutinama ir žmogaus laisvė, ir pasirinkimo iliuzija. Pamirštama, kad žmogus nėra ir nenori būti laisvas. Jis nori, kad juo rūpintųsi, kad iš jo neatimtų vilties pasveikti. Tradicinę hipokratiškąją medicinos tradiciją, kuri grindžiama rūpinimusi pacientu, jo gerove, keičia nauja – laisvės tradicija, kuri remiasi sudėtinga technika, vadyba, efektyvumu ir teisės aktais. Antai Civilinio kodekso 6.727, 6.729 straipsniai nustato, kad kiekvienai procedūrai reikia paciento sutikimo, kad būtina pacientui suteikti visą informaciją apie jo ligos eigą, prognozes, gydymo būdus. Tikroji priežastis, kodėl tapo privalomas asmens sutikimas dėl medicininių intervencijų, buvo noras apsisaugoti nuo tokių barbarybių, kokios vykdytos Antrojo pasaulinio karo metais. Bet dabar šios teisės normos pasidarė vos ne savo pačių karikatūra, nes dėl kiekvieno medicininio veiksmo poliklinikoje ar ligoninėje pacientas turi dėti savo parašą. Susidaro įspūdis, tarsi ir dabar gydytojai, kaip eutanazinės nacių praktikos laikais, stengtųsi savo pacientus nuvaryti į kapus.
Labai retas žmogus nori žinoti, kad jis serga sunkia nepagydoma liga, tiksliau sakant, nenori išgirsti tokios tiesos, kuri atima svarbiausią dalyką, gyvenimui suteikiantį prasmę, – tai viltis. Paciento teisė žinoti ligos eigą ir prognozes dažnai tampa vadinamosios jatrogenijos – tai liga, kylanti dėl netinkamo gydytojų elgesio, – priežastimi. Kai ligoniui tiesiai, racionaliai, mediciniškai pasakoma, kuo jis serga, kad jam liko tiek ir tiek laiko gyventi, tai paveikia ligonio psichinę būseną, ir jau ne liga, o teisinė informacija atima viltį pasveikti, net viltį gyventi.
Minėtas vienas žymiausių šių laikų teisės filosofų Ronaldas Dworkinas savo knygoje aprašo senutę Margo, kuri serga vėlyvos stadijos Alzheimerio liga. Nors pati visiškai nebesugeba pasirūpinti savimi, Margo, iš šalies žiūrint, yra laimingiausias kada nors matytas žmogus. Nepaisant to, teisės filosofas prieina prie išvados: jei Margo toliau bus gydoma arba jei nebus atimta jos gyvybė, pažeisime Margo autonomiją, tai yra pažeisime kažkada buvusios sveikos Margo nenorą būti tokia sunkia ligone, kokia ji dabar yra.
Nauja laisvės ideologija veda ne prie ko kito, bet prie eutanazinės politikos, nacių vykdytos prieš septynis dešimtmečius. Nacistinėje Vokietijoje buvo žudomi blogai išsivystę naujagimiai, psichiniai ligoniai, sergantieji tuberkulioze, sifiliu, nusenę, homoseksualūs asmenys – tai yra visi, kurie „neverti gyventi“. Gydytojai, kurie tą darė, atseit tiesiog „vykdė savo pareigą“, „gydė“ nesveikas vokiečių tautos kūno vietas. Medicininiam mąstymui – neva tai „gydymas“, o ne žudymas – buvo teikiama didelė propagandinė reikšmė. Skandinavų kriminologas Nilsas Christie’s, psichologas Erichas Frommas savo veikaluose, sociologas Zygmundas Baumanas knygoje „Modernybė ir holokaustas“ atskleidžia, kad koncentracijos stovyklose darbavosi savo profesines pareigas atliekantys specialistai bendradarbiaudami su biurokratija. Tai dėsningas vadybos, racionalizavimo, biurokratizavimo, formalizavimo, atsakomybės išskaidymo principų taikymas.
Spekuliacija mirtimi mūsų laikais tapo gyvenimo kasdienybe. Todėl, įteisinus eutanaziją, neabejotinai prasidėtų užmaskuotas žmonių žudymas dėl pinigų, dėl turto, teisiškai tariant, iš savanaudiškų paskatų. Nereikia, pasak filosofo Arvydo Šliogerio, mokslinių tyrimų ten, kur viskas aišku kiekvienai kaimo močiutei, labai blogai, kad mokslininkai nesupranta tų elementarių tiesų ir bando atrasti ne realiam gyvenimui, o šaltai mokslinei erdvei tinkamas teorijas. Mokyti autoriai – akademinės visuomenės elitas – neįžvelgia jokios (nei juridinės, nei socialinės) priežasties, dėl kurios žmonių naikinimą reikėtų laikyti nusikaltimu ir už tai bausti.
Kalbėdami apie eutanazijos įteisinimą, galime prisiminti ir Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“: kai žmonės myli, yra mylimi ir sveiki, jie mano, kad taip visada ir bus, kad nei jie, nei jų mylimieji niekada nemirs. Bet neapsirinka tik „graboriai“. Ir tik „graboriai“ žino, koks verslas niekada nebankrutuos...
Manytume, Šveicarijos padėjimo nusižudyti ir Olandijos eutanazijos ir padėjimo nusižudyti praktika, teisės aktais instituciniu lygmeniu įteisinusi laisvę numirti ir numarinti, nuėjo per toli. Šveicarijos teisės aktai nereikalauja, kad tas, kam padedama nusižudyti, būtų mirštantis ar sirgtų sunkia nepagydoma liga. Šveicarijoje teisėta padėti nusižudyti net ir nesunkiai sergančiam asmeniui, svarbu tik, kad viskas būtų vykdoma kilniais, o ne savanaudiškais tikslais, ir kad būtų pareikšta norinčiojo mirti valia. Olandijoje, kur įteisinta eutanazija ir padėjimas nusižudyti, keliama tokia esminė sąlyga: turi būti „savanoriškas paciento, kuris kenčia nepakeliamas kančias ir nėra perspektyvos, kad paciento būklė pagerėtų bei tai būtų vienintelė protinga išeitis iš minėtos būklės, prašymas“. Taigi, svarbūs du kriterijai: pirma, kad kančios nepakeliamos, antra, kad nėra galimybės tų kančių palengvinti. Olandijoje taip pat nereikalaujama, kad pacientas būtų mirštantis, – nustatyta sąlyga, kad pacientas turi būti kenčiantis. Tos kančios gali būti ne tik fizinės, bet ir psichinės. Todėl sunkiomis psichinėmis ligomis sergantys pacientai, kurių kančių nebeįmanoma palengvinti kitomis medicininėmis priemonėmis, taip pat gali prašyti eutanazijos.
2001 m., dar prieš įsigaliojant Olandijos įstatymui, legalizuojančiam eutanaziją ir padėjimą nusižudyti, JTO Žmogaus teisių komitetas išdėstė kai kurias kritines pastabas: atkreipė Olandijos dėmesį, kad būtina užtikrinti žmonių teisę į gyvybę, išsakė susirūpinimą dėl galimos eutanazijos rutinizacijos ir pernelyg liberalaus eutanaziją įteisinančių sąlygų aiškinimo. Nemažai priekaištų išsakyta dėl nepakankamai efektyvios eutanazijos ir padėjimo nusižudyti kontrolės, kuri pagal įstatymą iš esmės vykdoma tik po to, kai eutanazija jau atlikta.
Kritikuodami tokį eutanazijos įteisinimą, kaip tai padaryta, pavyzdžiui, Olandijoje, visiškai neatmetame eutanazijos galimybės. Eutanazija – kaip mirties paspartinimas – išimtiniais atvejais gali būti taikoma. Antai, jau minėtas pavyzdys su pastovios vegetacinės būsenos pacientu Anglijoje – nors ne visos jo smegenys buvo mirusios, bet funkcionavo tik kamienas, palaikantis kvėpavimą. Eutanazijos taikymas jam, manytume, yra pateisinamas, nes toks pacientas niekada nepasveiks, jam niekada negrįš mąstymas, kalba, emocijos, jis niekada nevaikščios, nereaguos į aplinką, savarankiškai jis gali tik kvėpuoti, o gyvastį palaiko dirbtinis maitinimas.
Kokie dar eutanazijos atvejai gali būti pateisinami? Bene vienintelė Lietuvos spaudoje aprašyta eutanazijos byla, kai 1998 m. motina labai stipriai apdegusiam savo sūnui, jo paties prašymu, suleido mirtiną vaistų dozę. Dėl patirtų nudegimų (apdegė 35% kūno, virtusio ištisa pūliuojančia žaizda) jis kentė nepakeliamus skausmus. Motina, pati būdama medikė, suprato, kad sūnaus būklė beviltiška, o kančios beprasmės, ir po pusę metų darytų nerezultatyvių operacijų suleido jam mirtiną vaistų dozę.
Įvykus šiam nelaimingam atsitikimui, buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nužudymo, ir ne dėl paprasto, o dėl vadinamojo kvalifikuoto, t. y. pačios sunkiausios rūšies, nužudymo. Vėliau motinos veiksmai buvo perkvalifikuoti kaip paprastas nužudymas, galiausiai baudžiamoji byla buvo nutraukta, pripažinus motiną nepakaltinama, kitaip tariant, konstatavus, kad savo sūnaus gyvybę ji atėmė dėl psichikos sutrikimo, kuris neleido jai tinkamai suvokti savo veiksmų. Tokia praktika, kai eutanaziją atlikę asmenys pripažįstami nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taikoma ir kitose valstybėse arba naudojamos kitos, tik teisės specialistams suvokiamos sąvokos, kuriomis žongliruojant užtikrinama, kad asmuo, atlikęs eutanaziją, nebus traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, išvengs bausmės.
Kodėl taip atsitinka? Kodėl įstatymo raidė lyg ir sako viena, o pasielgiama priešingai? Kodėl eutanaziją atlikę žmonės pripažįstami nepakaltinamais, jiems neskiriamos bausmės? Juk baudžiamoji teisė saugo bet kokio, net ir mirštančio, asmens gyvybę. Teisininkai, taikantys teisės normas, mato: jei pažodžiui vykdys įstatymo raidę ir nužudymu laikys bet kokį gyvybės atėmimą, padarys teisiškai logišką, tačiau nieko bendra su realiu gyvenimu ir problemų sprendimu neturinčią išvadą. Joks žmogus, sužinojęs apie minėtos šeimos tragediją, nepasmerktų motinos, juo labiau nereikalautų kelti jai baudžiamosios bylos ir skirti bausmės už nužudymą.
Teisinga, kad motina išvengė baudžiamosios atsakomybės, tačiau diskutuotina, ar tikrai reikėjo pripažinti ją nepakaltinama. Manytume, buvo galima rasti ir kitų baudžiamosios teisės instrumentų, kaip antai pasitelkti Baudžiamajame kodekse įtvirtintą būtinojo reikalingumo normą, kurią išaiškinus plačiau, nei dabar ją aiškina baudžiamosios teisės doktrina, būtų sudaryta galimybė šį ir kitus išimtinius eutanazijos atvejus pripažinti teisėtais.
Visuomenė pradeda diskutuoti apie eutanaziją po to, kai žiniasklaida aprašo ypač sukrečiančius atvejus, – tada visi įsitraukia į diskusiją, net valstybių vadovai ir parlamentarai. Taip jau yra nutikę tiek Prancūzijoje, tiek JAV, toks sujudimas buvo ir Lietuvoje 1998 m. – daugelis žmonių ir dabar prisimena minėtą eutanazijos bylą. Kita eutanazijos byla gerai žinoma visai Europai, ypač teisinei bendruomenei. Ji žymi tuo, kad šią eutanazijos, tiksliau padėjimo nusižudyti, bylą nagrinėjo ir 2002 m. sprendimą priėmė Europos Žmogaus Teisių Teismas. Tai ponios Pretty byla prieš Jungtinę Karalystę. 43 metų moteris sirgo nepagydoma degeneracine nervų sistemos liga, kai protinės funkcijos išlieka nepakitusios, tačiau atrofuojasi raumenys. Diana Pretty buvo paralyžiuota nuo kaklo srities, jos kalba dėl raumenų atrofijos pasidarė nebesuprantama, ji buvo maitinama per vamzdelį. Kai kančios tapo nepakeliamos, o ji pati nebegalėjo nusižudyti, Pretty pradėjo siekti, kad jos vyras, kuris pritarė jos norui, padėtų jai nusižudyti. Dėl to jiedu kreipėsi į prokuratūrą, prašydami patvirtinimo, kad tuo atveju, jei Pretty vyras padės žmonai nusižudyti, jis nebus baudžiamas pagal Anglijoje galiojantį įstatymą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę už padėjimą nusižudyti. Prokuratūra, o vėliau ir aukščiausia Jungtinės Karalystės teisminė instancija – Lordų Rūmai šį prašymą atmetė. Tada Pretty kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą, teigdama, kad buvo pažeistos jos teisės, tarp jų ir teisė į privataus gyvenimo gerbimą.
Teismas, aiškindamas 8 straipsnį (teisė į privataus gyvenimo gerbimą) pirmą kartą savo jurisprudencijoje suformulavo žmogaus teisės apsispręsti dėl savo likimo principą, taip pat asmens autonomijos principą. Teismo nuomone, teisė apsispręsti dėl savo likimo, teisė pačiam žmogui subjektyviai (vadovaujantis asmeniniais motyvais) vertinti savo gyvenimo kokybę yra teisės į privatų gyvenimą sudedamoji dalis. Teismas pabrėžė neatmetantis galimybės, kad įstatymai, draudžiantys Pretty vyrui padėti žmonai nusižudyti, pažeidžia Pretty teisę į privatų gyvenimą, bet padarė išvadą, kad 8 straipsnis nebuvo pažeistas. Kaip suprasti tokią teisinę abrakadabrą? Esmė ta, kad konvencijos 8 straipsnis, turi dvi dalis. Pirmoje nustatyta, kad turi būti gerbiamas žmogaus privatus gyvenimas. Antra dalis numato, kad valdžia gali kištis ir riboti asmens privatų gyvenimą, „kai tai būtina demokratinėje visuomenėje siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat gyventojų sveikatai ar dorovei arba kitų žmonių teisėms ir laisvėms apsaugoti“.
Taigi nors teismas neatmetė, kad nuspręsti nebegyventi yra ponios Pretty teisė į privatumą, vis dėlto visas straipsnis kaip visuma nebuvo pažeistas, nes privatus Pretty gyvenimas buvo varžomas, siekiant apsaugoti kitų visuomenės narių, kurie yra silpni ir pažeidžiami, gyvybę.
Visuomenėje diskusijas sukelia tik garsiausi atvejai, kai gyvybė atimama sunkiai sergančio asmens prašymu arba jam suteikiama pagalba nusižudyti. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė, nes po vandeniu slepiasi kitas eutanazijos, kaip reiškinio, fenomenas, kuris pagal savo mastą turėtų būti žymiai aktualesnis. Tai nuskausminimas, su nuskausminamųjų vaistų perdozavimu susijusios problemos, o kartu ir mirties paspartinimas. Eutanazija ir padėjimas nusižudyti, pavyzdžiui, Olandijoje sudaro vos kelis procentus, o opijaus preparatų perdozavimas – keliasdešimt procentų visų mirčių. Ši problema kur kas aktualesnė nei aktyvi eutanazija ar padėjimas nusižudyti.
Lietuvoje turėtume kalbėti ne apie eutanazijos ir padėjimo nusižudyti įteisinimą, o apie efektyvų nuskausminimą, kad ligoniai nekentėtų ir mirtų be kančių. Realybė yra tokia, kad mūsų šalyje vyrauja negatyvus požiūris į nuskausminimą. Nepagrįsta opiofobija lėmė, kad pas mus opioidų skiriama iki šimto karto mažiau negu išsivysčiusiose šalyse, – teigia knygą apie skausmą ir jo malšinimą parašiusi, 1994 m. pirmąją Skausmo kliniką Vilniuje įkūrusi gydytoja Janė Baublienė. Pasak jos, „religiniai įsitikinimai dar ir šiandien kartais kliudo malšinti skausmą“. Katalikų bažnyčia priešinasi nuskausminimo liberalizavimui, nes, pagal jos mokymą, kančia yra prasminga. Todėl ragina „priešintis mirštančiųjų ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“. Bažnyčios dokumentuose rašoma, kad kančiose mirštantis ligonis dalijasi Kristaus kančią. Kristus neprašė Dievo geros, lengvos mirties, t. y. eutanazijos. Kristus mirė kančiose. Katalikybė kančioje mato prasmę, todėl žmogų, kuris sąmoningai sutinka mirtį kančiose, laiko tokiu pat kankiniu kaip Kristus. Nors katalikų mokymas pateisina terminaliniams ligoniams taikomą nuskausminamąjį gydymą, vis dėlto „Popiežiškoji Taryba ragina priešintis mirštančių ligonių sąmonės prislopinimo taktikai“.
Ką tai reiškia praktiškai? Itin sunkiais atvejais, kai skausmas žmogui nepakeliamas, yra du keliai: arba leisti mirti kančiose arba malšinti skausmą bet kuriuo atveju, net susitaikant, kad dėl tokio nuskausminimo pacientas mirs. Yra trys anesteziologijos pakopos: pirma – sedacija, antra – nesąmoningumas, trečia – anestezija. Katalikų bažnyčios mokymas pritaria tik sedacijai, kuri leidžia pacientui išlikti sąmoningam ir kęsti skausmus. Net ir esant antrajai pakopai – nesąmoningumui – sunkiai sergantis pacientas jaučia stiprų skausmą. Ir tik esant anestezijai pacientas nebejaučia jokio skausmo, anestezuotas jis gyvena neilgai, tačiau miršta be kančių. Teisė į terminalinę anesteziją, kai nėra galimybės kitaip pašalinti skausmo, turi būti pripažinta visuotine kiekvieno žmogaus teise.
Tarpukario laikais Lietuvos katalikų bažnyčios etikas, hierarchas Adomas Jakštas teigė, kad tas, kuris nėra ragavęs kentėjimų, amžinai liks naivus vaikas, nors ir būtų pražilęs išminčius. Šeštos klasės gimnazistė Elzė iš Vandos Juknaitės knygos „Tariamas iš tamsos“ taip pat sako: „Tik tada žmogus supranta, kas yra laimė, kai būna patyręs kančią.“ Tačiau mirštantis žmogus kenčia paskutiniu savo gyvenimo tarpsniu. Panaudoti kentėjimo patirties jis nebegalės. Skausmo slopinimas, naudojant visas įmanomas priemones, net susitaikant su tuo, kad pacientas dėl anestezijos gali mirti, o ne beprasmė kančia, turėtų būti laikomas dievišku dalyku.
Žmogaus kančią išmatuoti labai sunku:
Ar skausmas didelis? – Nežinau. Ar džiaugsmas didelis? – Nežinau. Žinau, kokio didumo ašara.
Taip eilėraštyje rašo medikas ir poetas Algimantas Jasulaitis. Kiekvieno kančia individuali.
Straipsnis pavadintas „Eutanazija diskusijų spąstuose“, nes kartu tai ir pasaulėžiūros problema. Nuo kertinių žmogaus pasaulėžiūros taškų – požiūrio į mirtį, kančią, ligą, laisvę priklauso ir eutanazijos vertinimas.
Pacientai ir dabar turi teisę atsisakyti gydymo, todėl, jei labai sunkus ligonis nusprendžia, kad jis nenori gydytis ir tęsti savo kančių, gydytojai, nutraukę gydymą, turi daryti viską, kad likusią gyvenimo dalį žmogus praleistų nejausdamas skausmo. Alzheimerio liga sergantys, net ir vėlyvųjų stadijų, pacientai, lygiai kaip ir apsigimę naujagimiai yra žmonės ir jais privalu rūpintis. Eutanazija turi būti laikoma ne kuo kitu, bet tokių žmonių žudymu. Eutanazija ir padėjimas nusižudyti gali būti teisėti tik pačiais išimtiniausiais, sunkiausiais atvejais. Antraip mirtis taps verslu, o eutanazija virs nacių krematoriumų atitikmeniu.