Mes klausimų su žodžiu „kodėl“ galėtume pateikti gerokai daugiau.
Šokti ant aukų kūnų tebėra Kremliuje nuo Ivano Žiauriojo laikų puoselėjama tradicija? Rusija, pasiskelbusi visų SSRS įsipareigojimų perėmėja bei žudikų globėja, atsakomybę už jų juodus darbus atgaline data staiga perkėlė negyvai abreviatūrai SSRS? Tai kas tada iš ko perėmė Medininkų ir Sausio 13-osios žudikų globą - Rusija iš SSRS ar negyva SSRS iš gyvos Rusijos, ir kada tai įvyko?
Kiemsargis D.Medvedevas (pirmasis prezidento darbas gyvenime) į šį klausimą gal ir nesugebėtų atsakyti. Bet kai į tokį klausimą nesugeba atsakyti Rusijos prezidentas, tai jau diagnozė. Nepagydomas.
„Atrodo, kad naujoji Rusijos linija dabar yra ta, jog bandymas Lietuvoje 1991-ųjų sausio 13-ąją įvykdyti perversmą buvo teisėtas“, - nusistebi retai tai darantis Briuselio „European Voice“.
Teksto autorius priminė Rusijos ambasadoriaus Austrijoje interviu, kuriame šis gyrė austrų teisėsaugą, neleidusią „įtraukti Austrijos į purvinas trečiosios šalies politikų intrigas, kurie nori susikrauti kapitalą suvedinėdami sąskaitas su savo pačių istorine praeitimi“.
O, jei ta „istorinė praeitis“ būtų tik mūsų. Bet nei alumi austrų maloniai pavaišintas ir namo paleistas pulkininkas M.Golovatovas, nei A.Lukašenkos priglobtas generolas V.Uschopčikas, nei Rusijos kalėjimuose už kriminalinius nusikaltimus nuolat po „žygdarbių“ Lietuvoje vis atsiduriantys buvę kileriai iš Rygos OMON nėra „mūsų“.
Norėdami galėtume pasakyti ir kiečiau - jie milijoną kartų daug mažiau „mūsų“, nei teroristai, sprogdinantys, tarkim, Maskvos metro, - rusų.
Kaip turėtume vertinti tokią Rusiją, kuri, pati kentėdama nuo teroristų, ne tik globoja kitus teroristus, bet - dalyvaujant pačiam prezidentui - net po 20 metų tebekuria naujas jų globos ideologijas? Apeliuoti į Rusijos lyderius beprasmiška. Kaip elgtis?
Tiksliausią formulę, minint Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinės sutarties pasirašymo dvidešimtmetį, pateikė V.Landsbergis: „Pasaulis galėjo tapti kitoks, ir pati Rusija būtų kur kas laimingesnė. O kad taip neįvyko, kad Rusija prarado demokratijos perspektyvą ir liko pasaulio problema - čia didžiausia visų nelaimė.“
Iš nelaimės ištikto žmogaus negalima juoktis. Iš valstybės - taip pat. Net jei ji tokia didelė ir galinga, kaip Rusija. Kad ir kiek skriaudų ji padarė Lietuvos žmonėms, šaliai, vis dar gyvenančiai pagal „vagių įstatymo“ sampratas, negalime linkėti nieko blogo.
Priešingai, lieka tik užjausti. Rusijai galime bent jau simboliškai pasiūlyti ir kelią, kaip išeiti iš „vagių įstatymo“ žmonių a la M.Golovatovas jai primesto užburto rato, kuris užkerta kelius į laimę.
Nors Lietuvos didžioji kunigaikštija taip pat nebeegzistuoja, mes, lietuviai, turėtume prisiimti kaltę už tai, kad XV a. aštuntajame dešimtmetyje neparėmėme Didžiojo Naugardo večės kovoje su Maskvos valdovu Ivanu III, taip pasmerkdami pražūčiai demokratiniais pagrindais tvarkytą rusų miestą-valstybę ir suteikdami šansą jos alternatyvai - Maskvos patvaldystei.
Tai buvo didelė didžiojo kunigaikščio Kazimiero Jogailaičio, tuo metu užsiėmusio brolių siekiais gauti Čekijos ir Vengrijos sostus, klaida. Ši klaida jau XV a. pabaigoje virto pirmaisiais ir niekada po to nebenutrūkusiais LDK teritorijos praradimais. Gavusi Naugardo išteklius, Maskvos patvaldystė įgavo ir imperinį pagreitį.
Jei tokia žila senovė kelia tik juoką, ilgai žvengti vis dėlto nepatartina. Ar nereikės gailėtis tokių pat, tik artimesnių užsienio politikos klaidų? Tokių kaip aktyvios Rytų užsienio politikos atsisakymas 2009-ųjų antrojoje pusėje, ypač Gruzijoje ir Ukrainoje? Tai niekam kitam negali būti naudinga kaip tik tai pačiai pasakos Kaščejaus nemirtingumu dvokiančiai Kremliaus patvaldystei.
V.Landsbergis liepos 29-ąją savo kalboje išgrynino ir daugiau svarbių dalykų. Kad vaduojantis iš SSRS, mums reikėjo įveikti „mirtiną inerciją - tarptautinį sąstingį“, „o laisvė mums buvo ne reliatyvūs intelektualų žaidimai, ne politinė retorika, o tikras principas“. Kad mes nieko iš imperijos neturėjome prašyti, nors net Vakarai primygtinai tai siūlė daryti. Kad svarbu buvo pasakyti, jog „esu gimęs laisvas ir jokia jėga primesto lažo nevykdau“.
Ar galėtume pakartoti tai dabar? Asmeniškai ir kaip valstybė? Ar nekalba vis dažniau mūsų lūpomis ta „inercija, kurią reikėjo įveikti“?
Neįveikėme. Ta pati inercija mus pačius baigia įveikti. Dėl pigesnių dujų vis daugiau lietuvių būtų lygiai taip pat kaip austrai linkę paleisti į laisvę visus golovatovus, kad ir kiek žmonių jie būtų nugalabiję.
Kodėl mes patys vis dažniau norime būti tokie pat nelaimingi kaip rusai? Erzinantis, sukeliantis pykčio protrūkius klausimas. Bet vis tiek į jį reikės atsakyti. Kad tik per vėlu nebūtų.
Matyt, laikas būtų parašyti išsamią ir sąžiningą studiją apie Seimo ir Valstybės Dūmos priimamų draudimų paraleles.
Kodėl draudimai, tos mūsų laisvės kaip tikro principo apribojimai, kuriuos priima Seimas, taip sinchroniškai sutampa su V.Putino „jedinorosų“ priimamais sprendimais Valstybės Dūmoje? Kodėl tulžingą neapykantą verslui, laisvai spaudai iš pradžių suformuluoja V.Putinas, o netrukus beveik žodis žodin pakartoja jei ne R.Paksas, tai D.Grybauskaitė? Kodėl Lietuvoje uždraudžiama vis daugiau rūšių reklamos, o vietoj uždarbio žinaisklaidai siūloma dalyti biudžeto paramą valdžios rankomis? Kaip tai maskoliška: nepatepsi, nevažiuosi.
Tai, kad Rusija neišlaikė laisvės išbandymo ir liko nelaiminga, liūdnas atvejis. Bet dar liūdniau, kad, praėjus 20 metų po laisvės atgavimo ir tik kelioms dienoms po A.Breiviko Utiojos saloje surengų žudynių, Dieveniškėse susirenka tautinio jaunimo stovykla, kurios šūkis skelbia: „Ačiū Dievui(ams), kad gimiau baltas!“
Kad ir kokios gražios būtų šios „patriotų“ intencijos, grasinimas „ūkišku muilu išplauti burną“ kalbantiems slavų ir germanų kalbomis, švelniai kalbant, tėra tik Rusijoje jau antras dešimtmetis skambančių šūkių atkartojimas. Rusijoje žmonės jau seniai gatvėse žudomi tik dėl kitokios odos spalvos. Ir šis rusiško šovinizmo purvas vėl priimtinas lietuviams? Net mūsų kariams? Faktas: kariškiai nebaudžiami dalyvauja tokiuose sambūriuose ir saliutuoja svastikoms.
Tauta, kuri kelią iš savo bėdų įsivaizduoja tik per kitų tautų atstovų žeminimą, negali būti laiminga. Bet kodėl mes, lietuviai, norime būti tokie pat nelaimingi kaip rusai? Kodėl užuot brėžę savo laisvės kaip principo punktyrą, Kremliaus valdovams trinant rankas, aklai kopijuojame šlykščiai riebią maskoliškos patvaldystės papročių liniją?