Nuolat besišypsančios, geriausios draugės Lina ir Kendra gimė ir užaugo Los Andžele, Kalifornijoje. Abiejų merginų seneliai pasitraukė iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo metu, artėjant Raudonajai armijai. JAV užaugo ir merginų tėvai, ir jos pačios. Merginos, visą vaikystę nuolat girdėdavusios Lietuvos vardą, pirmą kartą senelių tėvynę išvydo būdamos 15 metų.
“Pirmą kartą į Lietuvą atvykome kartu su tautinių šokių būreliu dalyvauti dainų šventėje. Dvi savaites trukusios atostogos bei dalyvavimas renginyje paliko neužmirštamų įspūdžių ir kartu su Lina ieškojome kelių kaip greičiau sugrįžus atgal”, - pasakojo Kendra.
Todėl merginos, norėjusios dirbti su vaikais, kreipėsi į Amerikos lietuvių organizaciją, siūlančią stažuotes Lietuvoje. Po kiek laiko agentūra joms pasiūlė padirbėti auklėmis Vilniaus sutrikusio vystymosi vaikų namuose. Praleidusios ten porą savaičių, Lina ir Kendra labai pasikeitė. Jų mintys vis grįžta į Vilnių, Ąžuolyno gatvėje esančius kūdikių namus. Merginos ten jau lankėsi bent po porą kartų, ir nusprendė savanoriškam darbui paskirti visą šią vasarą.
“Mums šios pareigos – didžiausias malonumas. Mes sulaukiame tiek daug meilės iš vaikų, ir galime jos pačios duoti jiems. Jaučiamės reikalingos vaikų namuose. Negalėtumėme įsivaizduoti geresnio laiko praleidimo būdo bei malonesnės vietos būti”, - viena per kitą entuziastingai pasakojo merginos.
Vasaros atostogų metu, jų nedomina nei kelionės į užsienį, nei vaikinų paieškos – kol kas jaunų lietuvių gyvenime viena šviesa - rūpestis be globos likusiais vaikais: “Mes nesulaukiame kada ateis laikas ir vėl galėsime eiti į darbą ir pamatyti savo vaikus.”
Lina ir Kendra vaikų namuose dirba savo noru, už darbą atlygio negauna. “ Net jei siūlytų – neimtumėm. Ši veikla didžiausias malonumas mums, tikrai, kartais atrodo, kad mes turėtumėme sumokėti už tai, kad direktorė leidžia ten būti”, - pasakojo jaunosios JAV lietuvės. Dėl galimybės atvykti ir vasarą praleisti vaikų namuose merginos stropiai dirba visus metus ir stengiasi susitaupyti, šiek tiek taip pat prisideda ir tėvai.
Kalifornijos lietuvės savo darbo dieną vaikų namuose pradeda dešimtą ryto ir baigia septintą valandą vakaro: “Dienos bėga žaibo greičiu – kol keičiame vystyklus, žaidžiame, rūpinamės vaikučiais laikas darbe tikrai neprailgsta.”
Paklaustos ar nesunku iškeisti karštas vasaros dienas prie jūros Kalifornijoje, merginos neabejoja – niekur nėra taip gera, kaip Lietuvoje. “Norisi prie jūros – važiuojame į Nidą, o Kalifornijoje gulėti visą dieną paplūdimyje nusibosta”, - pasakojo išskirtine meile Lietuvai spinduliuojančios Amerikos lietuvės.
Begalinę meilę Lietuvai gimusioms ir augusioms JAV merginoms įskiepijo tėvai. Nuo pat vaikystės jie neleido pamiršti, kad Lina ir Kendra yra lietuvės. Tėvai nuolat minėjo, jog savo šaknis ir kilmę privalu prisiminti, kad ir kur būtum.
Kiekvieną šeštadienį merginas tėvai siųsdavo į lietuvių mokyklėlę. Kartais Lina ir Kendra pavydėdavo kitiems vaikams, kurie savaitgalius galėdavo leisti taip kaip norėdavo.
“Jei sakyčiau, kad kiekvieną šeštadienį po visos savaitės pamokų amerikietiškoje mokykloje labai norėdavosi dar visą dieną praleisti mokantis lietuviškai – meluočiau. Tačiau dabar dėkoju tėvams, kad mane privertė lankyti tą mokyklą. Dėl to dabar būdamos kartu su Lina Lietuvoje galime su vaikais iš kūdikių namų bei ten dirbančiomis auklėmis susišnekėti ir geriau viena kitą suprasti”, - pasakojo Kendra.
Jos be lietuvybės neįsivaizduoja savo gyvenimo. “Visi mūsų draugai yra iš lietuvių bendruomenės Kalifornijoje – pramogaujame ir stovyklaujame kartu. Per bendrą veiklą tapome labai artimi. Nors tarpusavyje šnekamės angliškai, tačiau žinome kas mus vienija, o tai ir yra bendros šaknys ir tautybė”, - pasakojo Kendra.
Amerikiečiai nesupranta, kiek džiaugsmo merginoms atneša lietuvybė ir kartais tai vertina skeptiškai. “Mes lankome Amerikos lietuvių skautų stovyklas – bendraklasiai negali suprasti, kodėl tokiame amžiuje vis dar tuo užsiimame. Jiems mes kartais atrodome keistos”, - pasakojo Kendra.
Merginoms Lietuvoje patinka viskas, na beveik viskas. “Sunku buvo priprasti prie labai mažai besišypsančių žmonių. Kažkada užsigalvojusi pradėjau garsiai troleibuse juoktis. Visi keleiviai aišku įsispoksojo kaip į kokią beprotę”, - kvatodamasi prisiminė Kendra.
Nepaisant suniurusių lietuvių veidų merginoms tėvynė labai patinka. “Sunku paaiškinti, tačiau kai čia atvykau iš karto pasijutau kaip namie. Tiek daug mes buvom apie Lietuvą girdėjusios. Gera pagaliau būti čia, nes daugelį metų būdamos Los Andžele daugiausia apie tėvynę ir kalbėdavome”, - pasakojo Lina, tačiau ar ateityje pavyks įsikurti Lietuvoje jaunos merginos dar nežino.
Abi puikiai moka Lietuvos himną. “Skautų stovykloje jį turėdavome giedoti kelis kartus per dieną, kartu su vėliavų pakėlimu”, - pasakojo Lina.
Merginoms, kaip ir didelei tautiečių bendruomenei už Atlanto, Lietuva yra beveik religija.
Paklaustos ar nestebina tautiškumo nebuvimas bei masinė emigracija iš Lietuvos merginos nesutrinka. “Mums galbūt lengviau tą Lietuvą mylėti, nes visada svajojome joje atsidurti. Gal, jei būtumėm užaugusios čia, galvotume visai kitaip”, - sakė Lina.