Taip pat galima įžvelgti pakankamai komišką pažiūrį į valdžią. Į pastarąją yra žiūrima taip, tarsi ji būtų kažkokia jėga virš bendruomenės, o valdžioje susibūrę asmenys taip pat laiko save lyg kokiais valdovais – beveik bizantiškos imperijos autokratiškos piramidės gyvūnais.
Tačiau Europa buvo sukurta ir tęsiama visai kitokiu būdu. Ji yra tik viena iš civilizacijų, kuri sutampa su filosofija – viešo ir racionalaus diskurso erdve – ir todėl negali būti suprantama iš Bizantijos (o anksčiau ir Persijos) imperijos autokratiško pobūdžio taško.
Net ir valdžioje tūnantys asmenys nekalba apie atsakomybę, jiems svarbesnės jų teisės. Tik paliesk kokią opią vietą, ir būsi apkaltintas jų teisių, orumo pažeidimu ir net terorizmu. Lyg būtų įmanoma kalbėti apie teises be atsakomybės.
Europa buvo sukurta tuomet, kai graikai nusprendė, kad visos genčių kovos, šeimų nesutarimai nėra išsprendžiami pasirėmus dievų ir deivių įsakymais, nes tokiu atveju žmogus tampa viską žinančių ir visagalių dievybių žaislu.
Žmogaus pasirodymą kaip žmogaus pirmą kartą žmonijos istorijoje aprašo Aischilas, o šis pasirodymas buvo pasiūlytas išmintingiausios žmonijos istorijoje moters – Atėnės. Anot jos, žmogaus tragedijos tęsiasi tol, kol žmonės sukasi įtampoje tarp priešingų dievybių reikalavimų, kurių negali atsisakyti, nes dievybės yra visagalės ir visažinės.
Taigi dievybės ne tik negali išspręsti tragiškų žmonių susidūrimų, bet tuos susidūrimus dar ir skatina. Kokia išeitis?
Atėnė pareiškia, kad žmogaus esybė yra labai ribota, kupina silpnybių ir klaidingumų. Nepaisant tokios žmogaus būklės, Atėnė pasiūlo išeitį – žmonės patys turės nuspręsti, kaip jie turėtų tarpusavyje gyventi, visus klausimus jiems reikės spręsti kartu viešumoje.
Iškilus kieno nors kaltės klausimui, jos atveju – Oresto, Atėnė pasiūlo labai pavojingą ir rizikingą išeitį. Bendruomenės nariai iš savo būrio turi išsirinkti garbingus ir kilnius žmones, kurie sudarytų teismą ir nuspręstų, kas yra kaltas, o kas ne.
Europa – kaip atsakomybė
Siūlydama teismą Atėnė pašalina suinteresuotų asmenų aistras, nes nešališkam teismui nereikia svarstyti asmeninių neapykantų, meilės, giminystės įsipareigojimo, dievybių reikalavimų ir genties lojalumo. Tokiu būdu yra mėginama panaikinti keršto klausimą.
Be to, sprendžia ne vienas asmuo, kurio pažiūros galėtų būti pernelyg siauros, o visų parinkti garbingi žmonės. Priimdamas sprendimus teismas yra įpareigotas atsižvelgti ne tik į paskiro žmogaus, bet taip pat ir į visuomenės gerovę. Sprendimą turėtų lemti daugumos balsavimas, prieš tai apsvarstant motyvus, liudijimus ir argumentų pagrįstumą.
Tačiau suprasdama šį pavojingą, neregėtą, pirmapradį ir esminį savarankišką žmonijos žingsnį, ji nustato dar vieną sąlygą: reikia išvengti teisėjų sąmokslo, kad kokia nors byla nebūtų sprendžiama iš anksto susitarus. Nors teismo eiga yra bendra, kiekvienas teisėjas turi spręsti nepasitaręs su kitais.
Taip staiga sukuriama bendruomenė, kurioje visi vieši reikalai yra paliekami spręsti bendruomenei, susidedančiai iš klystančių būtybių, bet kartu tampančių atsakingomis už savo sprendimus. Ši bendruomenė tampa Atėnės apšvietos miestu – poliu, į kurį pati Atėnė pasiūlė integruoti įvairių dievybių įvaizdžius ne dėl to, kad prieš juos reikėtų klūpėti ar jais tikėti, bet dėl to, kad klystantys žmonės suprastų: jei jie negyvens pagal savo sukurtas taisykles ir pasikvies visagalius dievus ir deives, žmoniją vėl ištiks tragedija.
Tai reiškia, kad apšvietos polis, kaip demokratija, iš esmės turi būti sekuliarus. Bet koks mėginimas įvelti persiškus, absoliučius Artimųjų Rytų asmenybių kultus, karalių karalius, kitaip tariant, bizantiškumą ir iš jo kylančius pasaulio gelbėtojų variantus, tokius kaip fašizmai ir komunizmai, yra nepriimtinas.
Klystantis žmogus yra autonomiškas ir atsakingas už savo nutarimus ir veiksmus, o absoliutizme, monistinių sistemų skraistėse, žmogus turi gyventi ant kelių, nulemtas dievybių, dialektiškų dogmų ir neginčijamų tekstų.
Ar mūsų visuomenė priima atsakomybę?
Per visus nepriklausomybės metus politikai įtvirtino nieko neįpareigojantį kalbėjimą, visišką atsakomybės atmetimą. Žadėti galima bet ką, nes tesėti nėra būtina.
Viešajame gyvenime nėra dar suformuluotas atsakingo politiko elgesio modelis. Ir iš tikrųjų dabar susiklosčiusiai politinei ir biurokratinei sistemai toks modelis būtų kenksmingas. Juk toks elgesys į nepatogią padėtį pastatytų daugelį politikų, kurie žadėjo, bet neketina tesėti savo pažadų, kurie viena kalba, o kita daro.
Vieno ar kito politiko likimą nulemia ekonominiai, finansiniai ir partiniai interesai, o ne jo atsakomybės prisiėmimas už savo žodžius ir darbus.
Politikų ir valdininkų neatsakomybė – tai tik viena pusė. Jau seniai žinomi sociologiniai duomenys rodo, kad daugumai lietuvių nereikia jokios demokratijos, nes labiau masina tvirtos rankos valdoma valstybė.
Tačiau ar šis noras nerodo, kad kratomasi atsakomybės už save ir savo likimą? Beje, kiti sociologiniai tyrimai rodo, kad iš visų europiečių mes bene mažiausiai pasitikime savo pačių jėgomis. Todėl visiškai nenuostabu, kad aštuoni iš dešimties Lietuvos gyventojų atsakomybę už savo likimą suverčia valdžiai ir elitui, o pastarieji atsakomybę užkrauna rinkai, globalizacijai ir praeičiai.
Visi šitie duomenys liudija, kad esame visuomenė be atsakomybės, tiesiog paniškai bijanti atsakomybės už savo likimą. Tad ar kelia nuostabą tai, kad Lietuvoje politikams populiaru kalbėti neįpareigojančiai?
Be to, kaip kitaip galima paaiškinti, kodėl populiarūs tampa tie politikai, kurie suranda kaltus dėl visų bėdų: „juos“, „politikos elitą“, „nusipenėjusius valdininkus“, kurie viską daro, kad tik būtų blogiau Lietuvai ir jos žmonėms?
Ar ne todėl Lietuvos politiniame spektaklyje yra populiarūs „išgelbėtojai“ ir „apokaliptikai“. „Išgelbėtojas“ apsireiškia kaip tas, kuris žino vaistus nuo visų ligų, kuris pažada išspręsti visas problemas. O „apokaliptikas“ praneša tautai apie neišvengiamus pavojus – nesvarbu, jie tikri, ar tariami – ir lyg romantinis herojus vienas jiems priešinasi, nors jau iš anksto žino, kad pralaimės. Jis pasirodo tuomet, kai tautą ištinka didžiausios nelaimės, ir nesitaikstydamas su likimu išdidžiai meta jam iššūkį.
Tokių politikų mes turėjome ir turime į valias. Tačiau svarbu tai, kad tiek „išgelbėtojas“, tiek „apokaliptikas“ nusikrato atsakomybės: vienas priimdamas delegavusiųjų jam likimą į savo rankas, kitas paneigdamas iš esmės bet kokios atsakomybės buvimą.
Graikai Europą kūrė iš deivių ir dievų perimdami atsakomybę ant savo, žmonių, pečių. Mes ta atsakomybe, atgavę ją iškovojus nepriklausomybę, vis norime atsikratyti: politikai nejaučia atsakomybės už savo veiksmus, visuomenės nariai nori, kad jais kas nors pasirūpintų, bet tik ne jie patys.