Iš tikrųjų šis projektas naudingas ne nelaimėliams, o tik iš eksperimentų žmonių gyvybėmis lobstantiems „pažangiosios“ medicinos technologams, klinikoms bei stambiais „atkatais“ iš farmacijos kompanijų įpratusiems misti sveikatos apsaugos sistemos klerkams. Prisidengę damų ašaromis, jie net apsiputoję gina dirbtinio žmonių darymo pramonę ir mušasi dėl liberalesnio, griežtesnio ar kompromisiškesnio įstatymo varianto, tačiau gudriai nutyli esminius niuansus, kurie bet kokiu atveju yra antihumaniški ir žalingi.
Antihumaniški todėl, kad laboratorijoje atsiradę embrionai dėl žmogaus įsikišimo žūsta. Ne visi išgyvena patekę į gimdą, o kai kurie jų iš gimdos sąmoningai pašalinami, taigi atliekamas abortas. Be to, vadinamieji pertekliniai embrionai, kurie nepatalpinami į moters organizmą, tampa mokslinių tyrimų objektais arba tiesiog sunaikinami. O tai, kalbant be užuolankų, gryniausia žmogžudystė. Ir šis nemadingas požiūris ne religiniais ar partiniais jausmais, bet faktais grįstas.
Juk žmogaus gyvybė prasideda vos susijungus vyriškam spermatozoidui ir moteriškai kiaušialąstei. Šiais laikais gal tik trečiokai nežino, kad gemalas, nors pirmosiose vystymosi stadijose dar nepanašus į žmogų, jau yra tam tikra gyvybės forma. Tad elgtis su ja kaip su atlieka – noriu kokią kokybiškesnę užšaldau ir pasilieku ateičiai, noriu atšildau, noriu išmetu ar kur nors išgabenu – reikštų nusikaltimą.
Visos senos išmintingos kultūros, nepriklausomai nuo tikėjimo, žmogų laiko gyvu dar iki gimimo. Jei mūsų protėviai baltai ar krikščioniškoji Europa jums – ne pavyzdys, žvilgtelėkite kiek toliau. Štai pas tibetiečius tradiciškai žmogutis gimsta iškart vienerių metų amžiaus. Mat tie pirmieji, nors ir nepilni, meteliai prikapsėjo vartantis mamos pilve.
Bet vargu ar tokie argumentai gali suvirpinti godžių įstatymų leidėjų bei klinikų, kur atliekamas dirbtinis apvaisinimas, daktarų ir jų pacienčių, trokštančių bet kokia kaina pastoti, širdis. Juk vaikžudystė, pastaruoju metu išpopuliarėjusi Marijos krašte, čia laikoma beveik normaliu reiškiniu: žinia apie konteineryje ar išvietėje palaidotą naujagimį, prismaugtą ar papjautą mažametį nieko nešokiruoja, lyg ir eilinis įvykis, kurį, labai panorėję, mūsų tautiečiai dar ir pateisintų, esą prasta ekonominė situacija, blogas klimatas, pogimdyminė depresija, benkartas... Tad ką jau kalbėti apie kažkokį abstraktų embrioną.
Maža to, dirbtinio apvaisinimo procedūromis užsiimantys medikai vartoja tokias „inovatyvias“ sąvokas, tarsi būtų kalbama ne apie gyvą būtybę, o apie daiktą: „embrionas – paklausi prekė“, „gemalų naudojimas“, „embrionų kokybė“... Taip jie sukuria embriono, kaip produkto ir ne ko daugiau, iliuziją ir mus prie jos pratina.
Atmetus pasaulėžiūrą ir bioetiką, lieka sveikatos klausimas. Akivaizdu, kad fanatiškas žmogaus noras pergudrauti gamtą iššaukia skausmingas pasekmes. Tik prieš prieidami dirbtinio apvaisinimo etapą, pirmiausia į aferomis nuklotą „kovos su nevaisingumu“ mechanizmą pasigilinkime nuosekliai.
Viskas prasideda nuo to, kad ginekologai jau paaugles skatina vartoti kontraceptikus, hormoninius preparatus ir primygtinai reikalauja skiepytis nuo tokių mistinių baubų kaip papiloma virusas. Savaime suprantama, kad apsirijusias kontraceptinių piliulių ir vakcinuotas merginas anksčiau ar vėliau užpuola klastingos ligos. Tarp jų – ir nevaisingumas.
Kita vertus, norėdami pacientams įvaryti paniką ir išguiti viltį pastoti natūraliai, sveikatos apsaugos sistemos atstovai manipuliuoja jų jausmais, išgalvodami ar pritempdami statistikas, esą vos ne kas penkta pora Lietuvoje yra nevaisinga (smalsu, kokiu stebuklingu būdu tai buvo paskaičiuota?). O svarbiausia, kad suinteresuoti pagalbinio apvaisinimo populiarumu specialistai pataria poroms į juos kreiptis vos praėjus metams po nesėkmingų bandymų daryti vaiką. Tada iš vargšų žmogelių pradedami siurbti dar didesni pinigai ir jau sistemingai. Iki gyvenimo galo.
Tam prigalvota įvairiausių mandrai pavadintų diagnozių, „pirminių apžiūrų“, beprasmių intervencinių procedūrų ir testų. Juos įveikę bandomieji triušiai, pardon, moterys gauna kiaušides turinčių stimuliuoti itin stiprių hormonų. Nustatyta, kad injekcijų pašalinis poveikis gali būti kiaušidžių traumos, infekcijos, inkstų nepakankamumas, įvairios komplikacijos, skausmai, atsiranda dirva piktybiniams navikams. Reproduktologai net nerausdami iš gėdos mus visus įžūliai klaidina, šį metodišką moters žalojimą vadindami nevaisingumo gydymu!
Po tokio išsityčiojimo, žinoma, natūraliai pastoti – jau jokių šansų, nes organizmas galutinai išbalansuotas ir sudarkytas. Bet gydymas ir toliau imituojamas, naudojantis vaikelio geidžiančių asmenų silpnumu ir naiviu tikėjimu, kad „pinigas gali viską“. Tokia liguista infantili filosofija ir veria vartus dirbtinio apvaisinimo praktikai.
Na, tarkim, per eksperimentus kažkas pavyksta ir mėgintuvėlyje subrendęs embrionas implantuojamas į gimdą. Tačiau pastebėta, kad tokiais atvejais persileidimai pasitaiko dažniau nei pastojus natūraliu būdu, po to dar labiau pašlyja moters sveikata. Jei persileidimas neįvyko, tai, be abejo, medikai, siekdami neva apsaugoti ir taip padidintos rizikos vaisių, būsimą gimdyvę, o tuo pačiu ir jos kūdikėlį, farširuoja antibiotikais, kitais jai atseit būtinais medikamentais, dar labiau silpnindami mamos ir turinčios pasaulį išvysti būtybės imunitetą.
Net jei moteriai pavyko išnešioti kūdikį ir, laimei, jis gimė ganėtinai sveikas, koks dirbtinio pastojimo poveikis gimdyvei ar jam pačiam po keliasdešimties metų, juolab ateities kartoms, kol kas neaišku. Tam nustatyti reikėtų bent kelių šimtų metų nuoseklių genetikos tyrimų. Ką čia kalbėti apie tolimą ateitį, jei ir dabartis miglota.
Antai drąsiausi, bandymais nusivylę mokslininkai garsiai pripažįsta, kad dirbtinai pradėtų kūdikių fizinei ir psichinei sveikatai gresia žymiai didesnis pavojus nei atsiradusiems normaliu būdu. Dirbtiniam apvaisinimui naudojant šaldytus embrionus padidėja apsigimimų tikimybė.
Todėl sąžinės nepraradę ir Hipokrato priesaiką prisimenantys gydytojai pažymi, jog dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas yra viso labo komercinis planas, skirtas privačioms gydymo įstaigoms ir su jomis bendrininkaujantiems valdžios vyrams bei tetoms.
Juk sveikas protas turėtų stebėtis, kaip išvis leidžiamas toks nevaisingumo „gydymas“, kai šio sutrikimo priežastys iš tiesų nepašalinamos, o procedūrų padariniai daugeliu atvejų būna kenksmingi ar net tragiški? Apskritai trūksta loginio paaiškinimo dirbtinei žmonių dauginimo pramonei, žinant, kad šiuo metu Žemėje ir taip – demografinis sprogimas.
Jei mūsų tautos išrinktiesiems nuoširdžiai rūpėtų ir demografinė, ir socialinė piliečių padėtis bei sveikata, jie pirmiausia nevaisingas poras ne į prabangias klinikas gintų, o skatintų jas įsivaikinti našlaičius, sumažintų biurokratinių kliūčių ir palengvintų įsivaikinimo sąlygas.
Bet pakanka perskaityti anoniminius pikčiurnų internautų komentarus, jog įsitikintum, kad mūsų visuomenėje išvešėjęs požiūris į beglobius vaikus arba kaip į pasipelnymo šaltinį, arba kaip į trečiarūšius, raupsuotuosius. Neva neaišku, kokius genus neša svetimas vaikas: jei jo močia – ne jūs, o kokia nors jums nepažįstama prostitutė, tai šis tikrai užaugs narkomanu vagimi. O galima pamanyti, kad iš mėgintuvėlio atsiradęs individas būtinai taps Pulitzerio, Nobelio taikos ar Vaižganto premijos laureatu! Galbūt, bet nebūtinai.
Kiekvienas iš mūsų tarp pažįstamų rastų inteligentų šeimų, kur biologinis profesorių vaikelis, nors ir augo knygomis bei ąžuoliniais baldais apkrautuose apartamentuose, bet tapo ne, kaip buvo planuota, doru kataliku, humanitarinių mokslų daktaru, o narkodileriu ar šiaip kokiu nevykėliu pašlemėku. Yra ir stebuklinėms pasakoms prilyginamų tikrų istorijų, kaip alkoholikų sūnus užaugo puikiu, sveiką gyvenimo būdą propaguojančiu verslininku masonu ir net pasiekė mero postą. Taigi, ne vien žmogaus venomis tekantis kraujas lemia jo protinius gabumus ir būdą.
Na, bet jei ir toliau tvirtai laikotės įsikibę nuomonės, kad „svetimas vaikas – vis tiek ne nuosavas“, tada verčiau ieškokite išeičių, kurios tiek jūsų sveikatai nekenktų, kiek mėginimai pastoti dirbtinais būdais a la „in vitro“.
Nuoširdus patarimas – pirmiausia nieko nedaryti, tuo labiau neleisti gydytojams savęs ar artimo savo mėsinėti. Pažįstu vieną porą, kuri savo laimės valandos laukė beveik dešimt metų, bet nesikreipė nei į medikus, nei į Aukščiausiąjį, ir galų gale jiems gimė sveikas kaip ridikas vaikutis.
Matyt, žmogaus organizmas veikia panašiai kaip gamta, kaip žemė: vienais metais ar net kelerius metus iš eilės dėl ištikusios sausros ar kitų stichijų ji derliaus neteikia, kitais, žiūrėk, atsigauna, būna itin derlinga, belieka tik vaisius raškyti. Ne visad ir gandrai namus aplanko partneriams patogiausiu metu. Prisiminkime posakį: žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.
Kita vertus, jei bijote pražiopsoti savo biologinį traukinį, bet esate išsaugoję reprodukcinius organus, išbandykite tūkstantametės tradicinės Rytų – tarkim, indų ajurvedos ar kinų medicinos galią. Žinoma, ne pas virgulėmis mojuojančius šarlatanus ir nepakaltinamos būklės bioenergetikus, o apsilankykite Azijos šalių ligoninėse ir klinikose, kur profesionalūs, aukštos kvalifikacijos gydytojai jums individualiai paskirtų per amžius patikrintų vaistažolių mišinių. Neigiamo šalutinio poveikio – jokio, vienintelis nemalonumas – kiek kartokas jų skonis.
Didelė tikimybė, kad tinkamai laikydamiesi herbalinės medicinos specialistų patarimų, pastosite be jokių dirbtinių stimuliantų ir intervencijų į kūną. Juk ne veltui Azijoje yra per didelė žmonių populiacija – jos tautos nuo žilos senovės ypač vaisingos ir ilgaamžės, nes sugeba pasinaudoti natūraliomis gamtos teikiamomis gėrybėmis, tam per kartų kartas sukurtos efektyvios sveikatos palaikymo ir gydymo sistemos, kurios plačiai taikomos iki šiol.
Ir viskas – įtraukiant ir skrydžio bilietus į abi puses – jums atsieitų ne trisdešimt, ne šešiasdešimt tūkstančių, o vos kelis tūkstančius litų. Praturtėtumėte kultūriškai ir tikrai nieko neprarastumėte. Nors, aišku, žmogaus psichologija tokia, kad jis paprastai to, ką gali gauti palyginti lengvai ir nebrangiai, nevertina ir net nesiekia.
Tad jei vis dėlto žinių ir informacijos stoka, buki prietarai jums trukdo leistis į tolimą kelionę, tuomet jau geriau kreipkitės ne į vietinius cheminių surogatų bei operacijų šlovintojus, o į turgaus bobules ar vyriausiomis Lietuvos raganomis save tituluojančias žolininkes. Šios, aišku, jūsų nepagydys, bet jų paskirtos žolelių arbatėlės ir keletas sušnabždėtų įtaigos formulių tikrai nepakenks. Gal net per tą laiką, kai nevartosite jokių cheminių nuodų, jūsų organizmas atkus.
Bet jei ir toliau nepaleidžiate dirbtinio apvaisinimo idėjos ir lyg mantrą kartojate „o kitose Europos šalyse tai populiaru...“ ir manote, jog mada svarbiau už jūsų pačių sveikatą, tada norėtųsi paklausti – ar šoktumėte į šulinį vien dėl to, kad kiti taip darytų?
Kita vertus, nėra ko stebėtis nei žmones užvaldžiusiu bandos jausmu, nei polinkiu dar visai jaunutės Vakarų medicinos išsišokimus priimti nekritiškai ir net su dideliu entuziazmu. Kadaise daugumai kaip beprotybė atrodė krūtų prikimšimas silikonu ar riebalų nusiurbimas iš šlaunų. Dabar tokio tipo kūno „korekcijos“ jau tapo kasdienybe ir po jų ponios visam gyvenimui lieka randuotos, žaizdotos, suluošintos, bet nepaisant to, plastinė-estetinė chirurgija klesti.
Visai neseniai ir lyties keitimo operacijos, klonavimas buvo tik fantastika, o šiuo metu – jau realybė. Tik įdomu, ar gamta, kurios, šiaip ar taip, dalimi esame, dar ilgai pakęs žmonių tyčiojimąsi iš savęs pačių.