Vaikus išsivežė pareigūnai
„Gelbėkit! Padėkit! Kol gulėjau ligoninėje, atvažiavo policija ir išsivežė mano vaikus.
Esu negerianti, tvarkinga, todėl nesuprantu tokio pareigūnų elgesio“, – neseniai tokiais žodžiais žiniasklaidos dėmesio pasiprašė Biržų rajono Pačeriaukštės seniūnijos gyventoja 30 metų Lina Klivytė.
L.Klivytė ir vaikų tėvas 41 metų Dalius Lukoševičius dėl atimtų ir globos namuose apgyvendintų vaikų ruošiasi skųstis vaiko teisių kontrolierei Editai Žiobienei.
Pora šventai įsitikinusi, kad mažamečiai iš namų buvo paimti neteisėtai.
Praradę vaikus, neteko ir valstybės pinigų
L.Klivytės ir jos sugyventinio D.Lukoševičiaus 5, 4, 2 ir 1 metų atžalos jau antras mėnuo gyvena Biržų rajone, Medeikiuose esančiuose vaikų globos namuose „Vaiko užuovėja“.
Pareigūnai mažylius į globos namus išvežė tada, kai jų motina buvo paguldyta į ligoninę. Vaikų tėvas tuo metu girtavo.
Mažamečiai buvo apleisti ir išsekę, medikai jiems diagnozavo nepakankamą mitybą, bendravimo įgūdžių stoką. Ketverių ir penkerių metų mažyliai nemokėjo kalbėti, tetarė tik vieną skiemenį „ma“ ir nuolat lingavo.
Metų kūdikio, kuris dėl įgimtos širdies ydos jau du kartus buvo operuotas, būklė irgi buvo prasta. Visiems vaikams prireikė rimtesnės medikų pagalbos, jie kurį laiką gydyti Panevėžio ligoninėje.
Tačiau ir ligoninėje per kelias savaites tėvai savo vaikų nė karto neaplankė.
Kelti triukšmą dėl atimtų mažamečių pora susizgribo tik tuomet, kai paaiškėjo, jog nebebus mokamos jokios pašalpos.
Sudėjus išmokas vaikams, bedarbio pašalpą, invalidumo mažyliui išmoką bei kitus priedus, sugyventiniai kas mėnesį gaudavo nemenką sumą. Už birželio mėnesį L.Klivytei buvo išmokėta per 3 tūkstančių litų, o už liepos mėnesį pora jau negaus nė lito.
L.Klivytė tvirtina, kad pinigai jiems nesvarbūs, nori ne juos atgauti, bet vaikus, tačiau pamačius šeimos gyvenamąją aplinką susidarė kitoks įspūdis.
Gyvena gerokai apsileidę
„Panevėžio rytas“ apsilankė pas vaikų netekusius ir dėl to triukšmą keliančius L.Klivytę ir D.Lukoševičių.
Sugyventinių baltų plytų mūrinukas stovi toliau nuo kelio. Aukščiausiame kiemo medyje kurtinamai čirškia gausybė varnėnų, žolė aplinkui senokai pjauta, daržinė ir tvartas nenaudojami.
Matyti, kad kažkada vienkiemyje būta daugiau tvarkos. Dabar sode į krūvą suversta sena buitinė technika, darželių vietoje veši piktžolės.
Prie pat namo, šalia serbentų krūmų, ganosi ožka ir jos jauniklis. Vienas mūrinuko langas užtraukas purvinu polietileno plėvės gabalu.
Namo vidus švara nešvyti. Lubos, sienos ir grindys įjuodusios, seniai dažų mačiusios, dėl to net ir šviesią dieną viduje tvyro prieblanda.
Motiną iš namų išėdė žentas ir dukra
Pora neslepia, kad bendrame tėvų ir vaikų miegamajame lovos tvarkingai paklotos tik dabar. Kai būdavo vaikai, kambarį tuojau pat sujaukdavo. Anot sugyventinių, vaikai ir tapetus nudraskė.
Šitame name seniau gyveno L.Klivytės motina ir močiutė. Jau 10 metų būstas priklauso L.Klivytei, nes mirdama senolė namą užrašė anūkei.
Pas L.Klivytę atsikraustęs D.Lukoševičius išbalansavo motinos ir dukros santykius, visiems gyventi po vienu stogu tapo sudėtinga.
Situacija buvo išspręsta drastiškai – L.Klivytės brolis padėjo motinai nusipirkti kitą sodybą, ir moteris iš savo namų išsikraustė, juose liko karaliauti duktė su gyvenimo draugu.
Patingėjo registruotis bedarbiu
L.Klivytė baigusi Vabalninko žemės ūkio mokyklą, įgijusi prekybininkės specialybę, bet pagal ją nė dienos nedirbusi. D.Lukoševičius po mokyklos baigimo niekur nesimokė. Iki pažinties abu uždarbiaudavę pas ūkininkus.
Jiedu susipažino paprastai, D.Lukoševičius iš pažįstamo gavo L.Klivytės telefono numerį ir parašė jai žinutę: „Gal nori susipažinti?“
„Užkibau. Ir iki šios dienos tebesu užkibusi“, – meiliai žiūrėdama į draugą, sako moteris.
Abu sugyventiniai yra bedarbiai. Pastaruoju metu visos šeimos pragyvenimo lėšos buvusios pašalpos už vaikus.
D.Lukoševičius anksčiau buvo užsiregistravęs darbo biržoje, bet dabar iš sąrašų išbrauktas. Nenuvažiavo paskirtu laiku, nes tuokart neturėjo dviračio.
Sako, galėjęs tuos 10 kilometrų ir pėsčias nueiti, bet patingėjęs. Dabar į darbo biržą galės registruotis tik po pusmečio.
Norėtų, kad nors vieną pašalpą paliktų
L.Klivytė registruotis į darbo biržą neskuba. Kol prie savęs turėjo vaikus, 315 litų bedarbio pašalpa jai buvo skaičiuojama automatiškai.
„O kodėl vaiko invalidumo pašalpos man nebemoka? Juk aš jį, invalidą, iki metų pati auginau. Už ką globos namams tie pinigai atitenka?“ – neteisingu pinigų paskirstymu piktinosi pašnekovė.
Ligoto kūdikio neįgalumo pašalpa siekia 540 litų.
„Dabar net cukraus neturėjau už ką nusipirkti, kaip uogienę virsiu? Gerai, kad pusbrolis atvežė“, – toliau niršo L.Klivytė.
Ragino mokyti vaikus bendrauti
L.Klivytė ir D.Lukoševičius pikti ant visų. Ant kaimynų, kurie neva juos skundžia seniūnijai dėl vaikų nepriežiūros ir porą vadina tinginiais. Ant socialinių darbuotojų, kurios per dažnai į jų namus kaišioja nosį ir bando reguliuoti gyvenimą.
Ant L.Klivytės motinos irgi pyksta, nes ji nepritaria sugyventinių gyvenimo būdui. Ant valdžios, kad ši nesistemingai moka pinigus. O didžiausi prasikaltėliai, anot jų, yra vaikų teisių gynėjai, girto tėvo priežiūrai nepalikę mažamečių.
„Nesvarbu, kad mes savo minusus parodysim, bet tegul visi žino, kokie baisūs yra vaikų teisių gynėjai ir seniūnija“, – paatvirauti veržėsi ir D.Lukoševičius.
Piktumu seniūnijai pora verda dėl to, kad yra įrašyti į socialinės rizikos šeimų grupę ir stebimi. Už ką? Tai kad nežino. Pora mano, jog gyvena normaliai, vaikams yra ne prastesni tėvai nei kiti.
Abu labai pyksta ant seniūnijos darbuotojų, kad šios reikalavo vaikus leisti į vaikų darželį, kur jie būtų mokomi būtinų bendravimo įgūdžių.
Nuo pavasario seniūnija savo transportu vaikus vežiodavo į darželį Biržuose.
Girtas nesimuša ir netriukšmauja
Kurį laiką sugyventiniai negalėjo laisvai disponuoti mokamomis pašalpomis, socialinės darbuotojos kartu eidavo į parduotuvę ir stebėdavo, ką jiedu perka, kontroliavo, kad už vaikams skirtas lėšas nepirktų alkoholio ar rūkalų.
Nuo pavasario priežiūra susilpnėjo, tada L.Klivytė įsigijo modernų naujausios kartos mobilųjį telefoną, išsimokėtinai užsisakė palydovinės televizijos paslaugas.
L.Klivytė į ligoninę pateko socialinių darbuotojų rūpesčio dėka. Moteris gydėsi dėl dvasinio ir fizinio organizmo išsekimo. Į ligoninę ir iš jos L.Klivytę vežiojo seniūnijos transportas.
Tą dieną, kai alpėjančią L.Klivytę vežė į ligoninę, D.Lukoševičius nuo pat ryto šlitinėjo girtas. Atvažiavus policijai ir vaikų teisių darbuotojoms paimti vaikų, vyras nelabai suprato, kas jo kieme vyksta, kad vaikų nebėra, susivokė tik vakarop, kiek prablaivėjęs.
„Jis ne visad geria, o girtas nesimuša, netriukšmauja. Kol buvo girtas, vaikus būtų prižiūrėjusi kaimynė“, – gyvenimo draugą gynė L.Klivytė.
„Aš būčiau atsičiuchinęs ir su vaikais pabuvęs, kam nepapuola išgerti“, – save teisino ir D.Lukoševičius.
Medikų nuomone, L.Klivytės gydymas turėjo trukti ilgiau, bet pacientė iš ligoninės išsiveržė po dviejų savaičių.
Lėkti namo ją paskatino paslaptingos SMS, kuriomis anonimė informavo, jog sugyventinis susirado kitą moterį. Panašaus turinio žinutės ne pirmą kartą drumsčia poros ramybę.
Gyvena lyg vieniša mama
L.Klivytė nėra parašiusi pareiškimo, kad nori susigrąžinti vaikus. Į klausimą kodėl, moteris atsako painiai.
Neva socialinės darbuotojos jai kelia per didelius reikalavimus, liepia pasiremontuoti būstą, užsiveisti ūkio, užsiauginti daržovių, geriau vaikus prižiūrėti ir su jais bendrauti bei suteikti vaikams tėvo pavardę.
Iki šiol tik vienas vaikas ją turi, o kiti įregistruoti motinos pavarde.
„Daržus turime, užsiauginame bulvių, morkų, burokų žiemai. Turim ir pomidorų šiltnamyje. Laikėme vištų, bet kol gulėjau ligoninėje, vyras buvo pas savo mamą ir vištas tada kažkas išvogė“, – sako L.Klivytė.
D.Lukoševičius priduria, kad vagišiai pasisavino karutį, o iš šulinio ištraukė vandens siurblį, pagrobė visą dėžę moteriškų higieninių įklotų ir jo pasą.
Kodėl nelanko atžalų, moteris aiškina dar nesuprantamiau: neva jų pasirodymas vaikų namuose mažylius dar labiau traumuotų.
„Mus per „Kakadu“ laidą rodė, kad sunkiai verčiamės. Tada svetimi žmonės atvežė maisto, drabužių, o seniūnija nieko nedavė, iki tol net pašalpų nemokėjo, gaudavau tik 200 litų, visa šeima privalėjom iš tiek pragyventi.
Mane kaltino, kad vyrą slepiu, kad nesu vieniša motina“, – nuoskaudas prisiminė daugiavaikė motina.
Jau išmoko pasakyti savo vardus
„Kelis kartus siūlėme, kad nuvešime vaikų aplankyti, bet L.Klivytė ir D.Lukoševičius tam neranda nei laiko, nei noro. Dėl visko aplinka kalta, tik ne jie“, – sakė Pačeriaukštės seniūnijos socialinė darbuotoja Rasa Vileišienė.
Ilgų įkalbinėjimų reikėjo, kad daugiavaikė motina leistų nuvežti nesveiką širdį turintį kūdikį operuoti.
Mažamečiai namie negauna jokio ugdymo, užuot kalbėjęsi, susirodo gestais.
„Seniai reikėjo vaikus iš jų paimti, tokie tėvai jiems tik žalą daro“, – savo nuomonę išsakė specialistė.
Patekę į globos namus vaikai iš pradžių elgėsi lyg laukinukai. Apsipratę mažyliai ėmė sparčiai mokytis normalaus bendravimo, nuo vienskiemenių garsų perėjo prie žodžių, išmoko pasakyti savo vardus.
„Tie vaikučiai yra gabūs, imlūs, bet buvo labai apleisti“, – sakė globos namų darbuotoja.
Kiek laiko L.Klivytės ir D.Lukoševičiaus atžalos gyvens „Vaikų užuovėjoje“, priklausys nuo tėvų noro keisti gyvenimo būdą.