***
– Kada Lietuva išves karius iš Afganistano? Ar įmanoma pateikti visuomenei bent jau preliminarią datą?
Linas Linkevičius: Galiu pasakyti tik tai, kad šiuo metu Afganistane jau yra prasidėjęs atsakomybės už saugumą perdavimo Afganistano institucijoms procesas. Lisabonoje vykusiame NATO viršūnių susitikime valstybės narės sutarė, kad iki 2014 m. pabaigos atsakomybė už saugumą bus perduota pačiam Afganistanui. Tam pritarė ir šios šalies prezidentas.
Pirmas žingsnis jau žengtas – šiais metais Afganistano prezidentas paskelbė pirmuosius septynis regionus, kuriuose birželio mėnesį prasidėjo atsakomybės už saugumą perdavimo procesas, kurio metu šalies kariuomenė, policija ir kitos institucijos į savo rankas perima visą atsakomybę, susijusią su saugumu.
Goro provincijos kaimynystėje esanti Bamijano provincija, kurioje šių metų liepos viduryje įvyko atsakomybės perdavimo procesas, patenka tarp šių pirmųjų septynių regionų. Iki šiol atsakomybė už saugumą Bamijane buvo Naujosios Zelandijos karių rankose. Siekiama, kad NATO perduotų visas kovines operacijas Afganistano saugumo pajėgoms, o patį svarbiausią dėmesį skirtų Afganistano saugumo pajėgų mokymui.
Pats atsakomybės perdavimo procesas gali užtrukti ir iki metų. Tai priklauso nuo to, kaip sklandžiai jis vyks.
Šiuo metu laukiama antrosios provincijų paskelbimo bangos – kada Afganistano prezidentas paskelbs kitus Afganistano regionus, kurie yra pasiruošę pradėti atsakomybės už saugumą perėmimo procesą.
Tarp paskelbtųjų regionų Goro provincijos kol kas nėra, tačiau tikimasi, kad ši provincija, kaip pasirengusi atsakomybės perėmimo procesui, bus paskelbta jau šiais metais, o galbūt šis procesas prasidės tik 2012 m.
Taigi iki 2014 m. pabaigos visos Afganistano provincijos, įskaitant ir Goro provinciją, už kurios atkūrimą nuo 2005 m. yra atsakinga Lietuva, turėtų perimti atsakomybę už saugumą.
Erlandas Snieškus: Būtina pabrėžti, kad kariuomenės atsitraukimas ir atsakomybės perdavimas yra visiškai skirtingi dalykai. Net ir visiškai perdavus atsakomybę, liks tam tikras užsienio karių skaičius. Tuomet jie taps instruktoriais – mokys, patarinės, teiks materialinę paramą ir pan. Tačiau už saugumą jau bus atsakingi patys afganai. Šiuo metu ši pareiga tenka NATO.
– Kaip manote, kaip afganai reaguos į tokius instruktorius?
L.L.: Apie afganų reakciją tiek į instruktorius, tiek ir į užsienio karius bendrai galima spręsti pagal tai, kaip jie reaguoja į juos dabar. Afganistaniečiai tikrai džiaugiasi užsienio pajėgomis, nes jie garantuoja ne tik saugumą, bet ir investicijas. Tie gyventojai, kurie piktinasi, kad kariai neva yra okupantai, kiek veidmainiauja.
Tarptautinės pajėgos Afganistane yra dislokuotos laikinai ir Afganistano valdžios kvietimu. Pagrindinė jų funkcija – padėti vykdyti saugumo sektoriaus reformą ir sudaryti sąlygas vykdyti atstatymo bei rekonstrukcijos veiklą.
Mūsų pajėgos Afganistane yra bendros – civilinės ir karinės. Pastarosios užtikrina civilių, vykdančių įvairius projektus, saugumą. Pavyzdžiui, Goro provincijoje tokius projektus įgyvendina japonai, amerikiečiai ir lietuviai. Kartu užsienio saugumo pajėgos tam tikra prasme sukuria saugumo garantą, kad įmanoma užkirsti kelią genčių tarpusavio konfliktams. O jos nesutaria jau šimtmečiais ir tai dar tęsis labai ilgai.
– Kaip neramumus Goro provincijoje paveikė pernai metais vykę Afganistano rinkimai? L.L.: Nesvarbu, kas Afganistane vyksta – rinkimai, suvažiavimas, konferencija, ar svarbių šaliai sprendimų priėmimas – problemų, susijusių su saugumu, visuomet yra.
Per parlamento rinkimus renkami genčių atstovai. O genčių Afganistane – tūkstančiai. Taigi tarp tų, kurios siekia „išstumti“ savo atstovą į parlamentą, vyksta tikrai nuožmi ir stipri konkurencija.
Tačiau įdomu tai, kad prieš pat rinkimus į Žemesniuosius parlamento rūmus ir per rinkimų kampaniją saugumo situacija buvo palyginti rami. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad patys kandidatai buvo suinteresuoti nekovoti tarpusavyje, o susitarti bei kuo mažiau dėmesio susilaukti iš tarptautinių saugumo pajėgų. Situacija pablogėjo po rinkimų, kai gyventojai ir kandidatai sužinojo rezultatus. Natūralu, kad ne visi jais liko patenkinti.
Pernai vykę rinkimai buvo išskirtiniai tuo, kad afganai pirmą kartą patys juos organizavo ir savarankiškai rūpinosi saugumo užtikrinimu. NATO pajėgos vykdė daugiau stebėtojo funkciją ir galėjo imtis aktyvesnių veiksmų tik Afganistano saugumo pajėgoms paprašius pagalbos. Vis dėlto dar daug reikės padirbėti, siekiant suorganizuoti skaidrius rinkimus, nes nepriklausomų stebėtojų užfiksuotų pažeidimų skaičius buvo labai didelis.
– Ar galite plačiau papasakoti apie civilius aktorius?
E.S.: Civiliai aktoriai – tai Afganistano valdžia, vietos gyventojai, policija, tarptautinės nevyriausybinės organizacijos (NVO) ir kiti asmenys, kurie nedėvi karinės uniformos.
Civiliai aktoriai skirstomi į vietos ir tarptautinius. PAG civilinis elementas, kuriam vadovauja Lietuvos deleguojamas specialiosios misijos vadovo pavaduotojas, yra tarptautinis civilinis aktorius.
Kol kas užsienio pajėgos yra vienintelė jėga, kuri gali užtikrinti tokių tarptautinių donorų buvimą Afganistane. Kiek efektyviai kariškiai su tuo tvarkosi, tiek efektyviai jie gali atlikti savo tiesiogines funkcijas.
– Papasakokite plačiau apie provincijos atkūrimo grupę (PAG). Kokia pagrindinė PAG atsakomybė? Kiek žmonių sudaro PAG?
L.L.: PAG yra ISAF (International Security Assistance Force – Tarptautinės saugumo paramos pajėgos) operacijos dalis. ISAF – tai Afganistane vykdoma NATO operacija. Jai priklauso PAG, kurios pagrindinė užduotis yra remti Afganistano valdžią, prisidėti prie saugumo sektoriaus reformos ir projektų vykdymo, sudaryti palankias sąlygas provincijų vystymuisi.
PAG dažniausiai sudaro kariškiai. Tačiau pačiai valstybei palikta teisė apsispręsti, kokia bus PAG struktūra. Turkai įsteigė grynai civilinę PAG. Iš pradžių Lietuvos PAG buvo daugiau kariška su vienu–dviem civiliais. Per šešerius metus struktūra keitėsi ir lietuviškas PAG tapo dvigalve – dabar ją sudaro karinis vienetas su vadu priešakyje ir civilinis elementas, kuruojamas civilinio vadovo. Būtent PAG civilinio elemento vadovu man ir teko būti. Šiuo metu Goro PAG tarnauja ir dirba apie 200 žmonių.
Ir karinis, ir civilinis vadas yra visiškai tolygūs, kiekvienas jų turi savo atsakomybės sritis. Civilinis bendradarbiauja su civiliais, gubernatoriumi, departamentais ir kontroliuoja projektų įgyvendinimą, o karinis užsiima apsaugos civiliams teikimu, palaiko ryšius su Afganistano kariuomene, kuri yra dislokuota Goro provincijoje, policija jiems pataria, planuoja bendras operacijas, keičiasi informacija, dalyvauja saugumo sektoriaus reformoje.
Saugumo sektoriaus reforma apima tiek kariuomenę, tiek policijos pajėgas ir kitas Afganistano saugumo struktūras. Šia reforma siekiama sukurti efektyviai veikiančias Afganistano saugumo pajėgas, kurios gebėtų pačios užtikrinti šalies saugumą, greitai reaguoti į kylančias grėsmes.
PAG kariai prisideda perteikdami savo žinias ir gebėjimus vietinėms saugumo pajėgoms, padėdami kartu planuoti jų veiklą. Goro PAG šiuo metu veikia Policijos operacinė mokymo ir sąveikos grupė (bendra Lietuvos ir JAV grupė) ir PAG Mokymo grupė, kuri dirba su afganų kariuomene. Taip pat stovykloje dirba ir Europos Sąjungos Policijos misijos atstovai.
– Tad civilių aktorių yra kur kas daugiau nei kariškių?
E.S.: Natūralu. Pavyzdžiui, yra tik 200 Lietuvos karių ir šimtai tūkstančių vietos gyventojų, kurie priskiriami civiliams. Kariškių visada yra žymiai mažiau nei pastarųjų.
L.L.: Visada, kai kalbama apie civilius aktorius, skiriamos provincijų atkūrimo grupės, NVO ir, jeigu yra, Jungtinių Tautų (JT) organizacija. Goro provincijoje veikia JT paramos misija Afganistane (UNAMA), apie trisdešimt NVO ir Lietuvos vadovaujama tarptautinė PAG. Žinoma, Afganistano valdžia taip pat yra civilis aktorius. Tačiau, jeigu pirmieji priskiriami tiems, kurie atneša pinigų, tai pastaroji yra ta, kuri juos naudoja.
E.S.: Mes stipriname afganų gebėjimus, nes mūsų tikslas yra paruošti juos iki tokio lygio, kad jie patys galėtų atlikti savo funkcijas. Tarptautiniai civiliai aktoriai padeda, pavyzdžiui, statydami mokyklas, kurias administruoja vietos valdžia. Tokie ir panašūs projektai atliekami tarptautinių pajėgų lėšomis.
Taigi čia egzistuoja glaudus ryšys – kariškiai saugo, o civiliai įgyvendina tam tikrus investicinius projektus.
– Kokie iš įgyvendintų projektų, jūsų nuomone, patys vertingiausi?
L.L.: Jeigu to paklaustumėte afganų, jie greičiausiai atsakytų, kad vertingiausias yra namas, mokykla ar kitas atitinkamas pastatas.
Mes siekiame, kad projektai atneštų ne vienkartinę, o tęstinę naudą. Tarkim mikrohidroelektrinės pastatymas buvo mažas, nebrangus, bet neabejotinai vertingas projektas. Dėl jo realybe tapo ne tik elektros energijos tiekimas, bet ir buvo sukurta naujų darbo vietų.
Mokyklos taip pat žūtbūt reikalingos, nes Afganistane švietimo sistema labai bloga.
Galime pateikti ir beverčių investicijų pavyzdžių – pastatytų mokyklų nebeprižiūri Afganistano švietimo ir mokslo ministerija, jos apleidžiamos, turtas masiškai vagiamas ir pan.
Konkretus pavyzdys – ispanų pastatyta ligoninė Badghis provincijoje daug metų stovėjo tuščia. Tai vėl liudija apie be tikslo investuotas lėšas.
E.S.: Galima daryti paprastą išvadą, kad buvo atsižvelgta į didelį mirtingumą šalyje, todėl buvo nuspręsta, kad reikia ligoninės. Ispanai ją pastatė, suvežė brangios įrangos. Tačiau jie per daug pasitikėjo vietos valdžia, kuri nebeskyrė žadėtų lėšų.
Gore tokių projektų nebuvo labai daug. Tačiau esame gavę informacijos, kad kitose provincijose yra nemažai nefunkcionuojančių mokyklų, ligoninių ir kitų pastatų.
L.L.: Taigi, geriausiu projektu galime pavadinti tą, kuriame nuo pat idėjos sugeneravimo iki jos įgyvendinimo dalyvauja patys afganai. Toks projektas turi didžiausią vertę, nes žmogus labiau vertina ir rūpinasi tuo projektu, prie kurio vykdymo prisidėjo pats.
Visais atvejais labai svarbu, kad projekto iniciatorius atsižvelgtų į vietinių gyventojų poreikį. Tam ir reikalingi civiliai, kurie dalyvauja susitikimuose su vietos valdžia. Pats gubernatorius organizuoja provincijos vystymosi tarybos posėdžius, juose jis pateikia provincijos prioritetus, į kuriuos atsižvelgia tarptautiniai civiliai aktoriai.
Labai svarbus afganų savininkiškumo principas. Jie turi jausti, kad būtent jie patys kuria savo valstybę. Užbaigus projektą, kada kerpama juostelė, priekyje stovi Afganistano valdžia, o mes – užnugaryje. Juk atlikome tik pagalbininkų vaidmenį. Būtent tai ir patinka vietiniams gyventojams – jų oficialiai, teisėtai ir demokratiškai išrinkta valdžia kuria valstybę.
– Kokios susisiekimo perspektyvos? Kada galima tikėtis tokių kokybiškų tiesių kelių, kaip kad žiedinė magistralė, einanti ratu aplink visą provinciją?
L.L.: Projektas dėl kelio sujungimo vadinamas amžiaus projektu. Jis labai brangus. Kadangi šiuo metu susisiekimas labai prastas, visi puikiai supranta, kad šis projektas turės labai didelį efektą ekonominiam ir socialiniam provincijų, kurios pateks į tą atkarpą, vystymuisi.
Kol kas projektas dar nepradėtas – bent jau Goro provincijoje, tačiau į priekį šiek tiek pasistūmėta. Anksčiau visi kalbėdavo tik apie žiedinę magistralę, o dabar domimasi ir minėtu keliu – ieškoma, kad galėtų šį projektą finansuoti. Jau netgi yra atlikti preliminarūs paskaičiavimai, kiek šis kelias galėtų kainuoti.
E.S.: Iš tiesų tam tikros kelio atkarpos yra tvarkomos. Mums yra tekę važiuoti pakankamai neblogais žvyrkeliais net 60 km/val. greičiu. Aišku, yra daug daugiau vietų, kur kelias tiesiog baigiasi. Labai daug atkarpų eina per tarpeklius, kalnus. Taigi kelią reikėtų tiesti tiesiai per juos. Tam reikalingos milžiniškos investicijos. Jeigu kelias būtų lygumose, jis jau būtų seniausiai nutiestas.
L.L.: Neabejojama, kad provincijos vystymuisi labai didelės įtakos turės infrastruktūra ir elektrifikacija. Šiuo metu Herato provincijoje, netoli Goro provincijos, yra statoma vandens elektrinė. Įgyvendinus šiuos projektus, iškart atsiras kur kas didesnės galimybės, leisiančios gabenti prekes iš ir į provinciją, suaktyvės prekyba. Tik kol kas neaišku, kada tai įvyks.
– Asmenų perkėlimas – taip pat savotiškas civilių aktorių vykdomas projektas?
E.S.: Taip. Gavę prašymą mes esame įpareigoti padėti. Pagrindinė atsakomybė už tai tenka vietos valdžiai ir humanitarinėms organizacijoms. PAG tuo gali rūpintis tik išskirtiniais atvejais, t.y. tik tuomet, jeigu negali padėti kiti aktoriai. Paprastai PAG domisi perkėlimu, tačiau tiesiogiai į tai nesikiša.
Asmens, kuris perkeliamas, negalima vadinti pabėgėliu. Pabėgėlis – tai tarptautinės teisės sąvoka, vartojama apibūdinti asmeniui, kuris palieka savo šalį. Kalba eina apie žmones, kurie migruoja šalies viduje dėl sausros, neramumų ar kitų priežasčių.
L.L.: Gyventojai yra priversti persikelti gyventi į kitą vietą dėl vykstančių genčių konfliktų. Jausdamiesi nesaugiai jie perbėga į kitą provincijos rajoną ir pan.
E.S.: Tokie žmonės kelia pavojų, nes rajono, į kurį tokie perbėgėliai atvyksta, gyventojai nepatenkinti jų atvykimu. Tad humanitarinės organizacijos rūpinasi pastaraisiais – arba stengiasi juos grąžinti atgal, arba įkuria laikiną stovyklą.
L.L.: Humanitarinės paramos teikimas ir koordinavimas yra vienas svarbiausių dalykų Afganistane. Šalyje, be genčių konfliktų, vyksta labai daug stichinių nelaimių – sniego griūtys, potvyniai ir pan. Stengiamės pagelbėti nukentėjusiesiems.
Man būnant Afganistane Čagčarane įsikūrė Afganistano nacionalinės nelaimių valdymo agentūros atstovybė (angl. Afghanistan National Disaster Management Authority – ANDMA). Ši institucija į savo rankas parėmė visą humanitarinės paramos koordinavimą.
Įvykus nelaimei, gubernatorius inicijuoja susitikimą, kuriame svarstoma, kaip nukentėjusiesiems gali padėti pati valstybė ir kokios paramos šalis nepajėgi suteikti, t.y. dėl ko reikės kreiptis į PAG ar NVO.
Čia vėl reikia nepamiršti, kad PAG nėra tas didysis gelbėtojas. Kol nebuvo įsteigta ANDMA, gubernatorius ar kitas atstovas visuomet kreipdavosi į PAG prašydamas sraigtasparnio ar pan. Mes klausdavome, ką jie patys padarė dėl to, kad šalies valdžia suteiktų pagalbą. Dažniausiai jie nebūdavo atlikę nieko naudingo. Tiesiog paprasčiausiai galvodavo, kad tarptautinės pajėgos kaip kokie stebukladariai viską išspręs.
Tačiau įvyko lūžis, po kurio valdžios atstovai suprato, kad sprendimo ieškoti pirmiausia privalo patys. Jie turi įvertintini, ką turi ir ko trūksta. Tada PAG dažnai padeda, pavyzdžiui, pristatydamas būtiniausius maisto produktus ar kitaip suteikdamas paramą.
Vis dėlto humanitarinės paramos teikimas yra sudėtingas procesas, kadangi vis dar pasitaiko daug nesusipratimų, kas ir už kokią paramą yra atsakingas. Yra labai daug paramos šaltinių, tad sunku apibrėžti, kas turi koordinuoti jos teikimą.
E.S.: NVO ir JT visą vasarą šalies sostinėje kaupia būtiniausius maisto produktus, kuriuos žiemą tiekia pažeidžiamoms šeimoms. Aišku, būna atveju, kada neįmanoma operatyviai arba netgi visiškai suteikti paramos. Tada prašoma PAG pagalbos. O PAG kariškiai turi galimybę reaguoti labai greitai.
L.L.: Žinoma, PAG neskuba to daryti, nes neaišku, ar kažkas apskritai įvyko ir kiek visa tai rimta. Galbūt ten nieko ir neįvyko, o paramos prašytojai siekia naudos iš PAG. Be to, jeigu afganai pamatytų, kad kiekvieną kartą paprašius iškart suteikiama parama, jie imtų piktnaudžiauti.
E.S.: Ir sraigtasparnių vietoje mes neturime. Turime jų prašyti iš Herato, o tai užima laiko ir kainuoja. Tad visuomet stengiamės išsiaiškinti, kas buvo padaryta, kad nereikėtų mums įsitraukti.
– Karines pajėgas ar apsaugą galima skirti tik išimtiniais atvejais. Kokie tai būna atvejai? Kaip dažnai tenka tai daryti?
E.S.: Skiriant karines pajėgas nebūtinai reiškia, kad bus panaudotas ginklas. Pavyzdžiui, žiemą esame išgelbėję kalnų perėjoje įstrigusius ir sušalusius inžinierius, kurie greičiausiai būtų žuvę. Jais turėjo pasirūpinti vietos valdžia – policija, vietos saugumo pajėgos, galų gale – patys vietos gyventojai. Tačiau akivaizdu, kad šiuo atveju Afganistanas neturėjo reikiamos įrangos, tad gelbėjimo darbus teko atlikti mūsų kariškiams.
Kiekvieną žiemą nugabename maisto į apsnigtą atokų kaimą, kuriame žmonės badauja, nes tiesiog niekas negali iki jų prisikasti. Nors tokie išskirtiniai atvejai nėra pagrindinė mūsų užduotis, turėdami reikiamą techniką į juos operatyviai reaguojame.
– Kai vyksta maištas, riaušės, taip pat aktyviai veikiate?
E.S.: Kai žinoma, kad kils riaušės, PAG stengiasi nesikišti, nes nenorima aštrinti situacijos. Tačiau gavusi prašymą, PAG gali imtis veiksmų. Tokiais atvejais pirmiausia priimamas sprendimas, ar pagalba yra tikrai reikalinga.
L.L.: Žinoma, jei mus pultų, mes gintume savo stovyklą. Jeigu neramumai vyksta tarp afganų, juos išspręsti jau ne mūsų reikalas. Jeigu patys afganai nebepajėgia to padaryti, tada skambina į PAG ir prašo pagelbėti. Pavyzdžiui, pernai PAG padėjo Čagčarano policijai numalšinti riaušes, kilusias šio miesto kalėjime.
E.S.: Be to, dažnai mums net netenka nieko malšinti. Jau vien tai, kad atvažiuoja šarvuota technika su ginkluotais kariais, parodo jėgą. Dažniausiai jėgos pademonstravimo ir užtenka tam, kad įtampa atslūgtų.
– Ką manote apie naują Goro provincijos gubernatorių Abdullah Haiwadą?
L.L.: Kai gubernatoriumi tapo Abdullah Haiwadu, padėtis drastiškai pasikeitė. Tai išskirtinis ir tikrai kitoks asmuo, negu prieš tai tokias pareigas ėję žmonės. Jis gyveno ir mokėsi Didžiojoje Britanijoje. Šioje šalyje įgijo aukštąjį universitetinį išsilavinimą, gavo mokslinį laipsnį. Europoje užsiiminėjo verslu, tad puikiai pažįstą vakarietišką kultūrą. Jo pirmtakai neturėjo aukštojo išsilavinimo, pasižymėjo savotiškais vadybos metodais.
– Kaip tampama gubernatoriumi?
L.L.: Gubernatorių tiesiogiai skiria prezidentas. Tiesa, prezidentas, išrinkęs provincijų gubernatorius, gali juos keisti.
– Pasakokite apie vietinių gyventojų kasdienybę, įpročius, gyvenimo būdą. L.L.: Vystymosi atotrūkis, palyginti su Europos valstybėmis, šioje šalyje yra didžiulis. Pagal savo kalendorių afganai skaičiuoja 1390 m., tai yra XIV a. Jie iš tiesų gyvena lyg XIV a. Lietuvoje tuo istorijos laikotarpiu dar tik brendome „Žalgirio“ mūšiui, nors LDK tikrai buvo toliau pažengusi valstybingumo, integracijos, mokesčių sistemos ir pavaldumo centrinei valdžiai srityje nei dabartinis Afganistanas.
Daugiau nei 90 proc. afganų užsiima žemės ūkiu ir tam naudoja labai primityvias priemones, kurios mūsų šalyje buvo naudojamos prieš šimtus metų. Galbūt jie net ir nežino, kad jau yra išrasta kur kas modernesnių įrankių, kurie ne tik palengvintų jų darbą, bet ir per tą patį laiką leistų nuveikti kur kas daugiau darbų. Šiuo atveju tiktų posakis – koks esi laimingas, kad nežinai, koks esi nelaimingas.
Tačiau Afganistane laikas skaičiuojamas kitaip. Čia niekas niekur neskuba. Afganistaniečiai laiko nemėgsta planuoti. Jie sako, kad planavimas yra laiko švaistymas ir viskas yra Alacho rankose.
Tačiau jie yra tokie patys žmonės kaip mes. Jie gyvena panašiomis problemomis ir džiaugsmais – taip pat nori geresnių gyvenimo sąlygų, saugumo, trokšta, kad jų vaikai eitų į mokyklą, įgytų tinkamą išsilavinimą, kad augtų sveiki.
Jei tik turi galimybę, jie investuoja į save, į mokslus, nes suvokia, kad išsilavinimas suteiks daugiau galimybių, šviesesnę ateitį ir padės susirasti geresnį darbą. O darbas suteiks tam tikras pragyvenimo garantijas ne tik jam, bet ir visai jo šeimai – Afganistano kultūroje yra įprasta rūpintis visais šeimos nariais bei jiems padėti.
Įdomu tai, kad didžioji dalis afganų, nepaisant jų socialinės ir finansinės padėties, namuose paprastai turi palydovinę anteną ir mobilųjį telefoną, internetas kol kas yra didelė prabanga.
Jie daug metų neturėjo valdžios, kuri sugebėtų valdyti šalį, rinkti nacionalinį biudžetą, teikti socialines paslaugas, švietimą, sveikatos apsaugą, prižiūrėti kelius ir pan. Kadangi to nebuvo pastaruosius dešimtmečius, afganai įpratę gyventi savarankiškai. Ir jei atvirai, jiems tai pakankamai gerai sekasi.
Kiekvienas gyventojas savo gentyje pakankamai puikiai tvarkosi. Gentis išsirenka savo vyresnįjį vadą, kuris vadovauja genčiai, taip pat yra suformuojama kaimo taryba, kuris sprendžia visus kaimo bendruomenės reikalus – tiek saugumo, tiek finansinius, tiek ir santuokų reikalus. Didžioji dalis užsiima žemės ūkiu. Dažniausiai produktai auginama savo reikmėms. Tai pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis.
– Kaip jūsų artimieji reagavo į tai, kad nusprendėte vykti į tokią pavojingą vietą? L.L.: Žinoma, jaudinosi. Tačiau aš tvirtai apsisprendžiau įgyti praktinės patirties bei prisidėti prie gražios misijos. Vadiname misiją gražia, nes didžiąją jos dalį sudaro būtent bendravimas su vietiniais gyventojais. Stengiamės jiems padėti spręsti iškilusias problemas, vystyti tas sritis, kurios yra apleistos. Jie tai tikrai vertina.
Esame savotiškas saugumo garantas. Jeigu Goro provincijoje mūsų nebūtų, dėl saugumo stokos nebūtų ir NVO. Dabar šios organizacijos žino, kad PAG šalia. Valdžia taip pat labiau stengiasi. Kiekvieną dieną su ja susitinkame, bendraujame ir bendradarbiaujame. Tačiau natūralu, kad artėja laikas, kai jie patys turės rūpintis saugumu bei vystymu, nes to mes ir siekiame.
Karinės pajėgos per šešerius metus Goro provincijoje padarė tikrai daug. Rezultatai akivaizdūs – asfaltuotos gatvės, atidaryta daug naujų mokyklų, jas pradėjo lankyti daugiau vaikų, įskaitant ir mergaites, gerėja ligoninės teikiamų paslaugų kokybė, gydytojai stažuojasi Lietuvoje, Japonijoje, plečiasi prekyba, atsiranda naujų darbo vietų, žmonės tampa pilietiškai aktyvūs, atvirai reiškia savo nuomonę bei kritikuoja valdžią, jei mano, kad ši priima netinkamus sprendimus.
Vaizdas Čagčarane per šešerius metus – nuo tada, kai buvo įkurta PAG stovykla – stipriai pasikeitė: daugėja transporto priemonių, pernai buvo atidarytas automobilių turgus, šiemet turėtų pradėti veikti naujai asfaltuotas oro uostas, intensyvėja prekyba, vis daugiau žmonių naudojasi internetu.
Sunku buvo gyventi atskirai nuo šeimos, tačiau džiaugiuosi, kad turėjau galimybę metus gyventi ir dirbti Afganistane. Kartu su afganais pavyko atlikti daug naudingų darbų. O smagiausia yra tai, kad patys afganai daro pažangą ir vertina tai, ką mes jiems duodame.
Ši misija neabejotinai naudinga ir Lietuvai (tiek politiškai, tiek ir praktiškai) – maža valstybė, pasiryžusi vadovauti PAG, prisiėmė didžiulę atsakomybę, tačiau sėkmingai susidorojo su šia užduotimi, o Lietuvos kariai ir civiliai įgijo neįkainojamos patirties bei užsitarnavo gerą vardą ne tik tarp vietinių, tačiau ir tarp užsienio partnerių.
Grįžęs į Lietuvą iš Afganistano pradedi labiau vertinti tai, ką turi čia, Lietuvoje, – turtingą ir labai gražią šalį. Tiems, kurie skundžiasi gyvenimu Lietuvoje, patarčiau pagyventi Afganistane, kad geriau suvoktų, kokie laimingi yra būdami lietuviais.