Prieš 20 metų, kaip ir dabar, mažai kas tikėjo, kad Sausio 13-ąją visokie uschopčikai ir golovatovai organizavo taikių žmonių traiškymą tankais be tuometinio SSRS vado žinios. Likę nenubausti jie dabar drąsiai bado pirštais į patį M.Gorbačiovą, norėdami suversti jam visą kaltę už taikių demonstrantų žudynes Vilniuje.
Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad bundančioms Rusijos demokratijos jėgoms grumiantis su sovietinėmis jėgos struktūromis, generolai galėjo veikti nelaukdami, kol iš saldaus miego pabus Perestrojkos tėvas. Sovietų išmuštruoti generolai, majorai ir eiliniai galėjo tik uoliai vykdyti tiesioginių savo vadų įsakymus. Juk Sovietinė armija vadovavosi nuostata „jėgos yra, proto nereikia“ . Represinių struktūrų tarnai buvo atpratinti galvoti dar nuo J.Stalino laikų. Kas bandė nesutikti su ta nuostata – paprasčiausiai neteko galvos. Norint ją išsaugoti, jie privalėjo vykdyti partijos generalinę liniją.
Šiuolaikinei kartai mažai berūpi, ką veikė M.Gorbačiovas ar D.Grybauskaitė prieš 20 metų. Tačiau mums turi rūpėti bent tai, kas vyksta Lietuvoje, jei net D.Grybauskaitė nežino, kas išduoda diktatoriaus kerštui kaimyninės šalies kovotojus už laisvę. Sužinoti reiktų jau vien todėl, kad kyla klausimas, su kuo šiandien mūsų prezidentė – su demokratinėmis Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos jėgomis ar su tų šalių batkomis?
Šis klausimas svarbus ne tik sunkiai už demokratines savo teises kovojantiems baltarusiams, ukrainiečiams ar rusams. Toks klausimas yra esminis pirmiausia mums, Lietuvos piliečiams, nes demokratijos išdavystė yra nusikaltimas, vedantis į pražūtį bet kurią valstybę ir tautą.
Nuolaidžiavimo diktatoriams pragaištingumą liudija hitlerinės Vokietijos, stalininės Sovietų Sąjungos, lukašenkinės Baltarusijos, putininės Rusijos pavyzdžiai. Šiandien esame liudininkai, kaip arabų šalyse per kelias savaites subyrėjo „stabili diktatūra“, priversdama skubiai atsižegnoti nuo savo pragmatiškų santykių su Šiaurės Afrikos ir Artimųjų Rytų diktatoriais net tokią šalį kaip Prancūzija. Civilizuotų valstybių flirtas su diktatoriais niekada istorijoje neatnešė nei taikos, nei gerovės žmonėms.
Bandymas „prisijaukinti“ A.Lukašenką
D.Grybauskaitės prezidentavimo pradžioje taip pat patyrė fiasko. Tiek pačiai prezidentei, tiek Lietuvos diplomatijai teko sunkiai valytis Baltarusijos ir Rusijos diktatorių spjūvius į veidą ir bandyti įtikinėti Vakarų partnerius, kad jokio esminio lūžio Lietuvos politikoje neįvyko, o tariamo CŽV kalėjimo paieška Turniškėse buvo ne užsienio, bet vidaus politikos posūkis, siekiant nusikratyti keliais valdančiosioms partijoms nepaklūstančiais demokratinės politikos architektais.
Tačiau pastarasis Lietuvos teisėsaugos akibrokštas Baltarusijos demokratinėms jėgoms reiškia kur kas daugiau negu Lietuvos prezidentės A.Lukašenkai patiestas raudonas kilimas prieš tariamus Baltarusijos prezidento rinkimus. Tai Baltarusijos žmonių, tikėjusių Lietuvos pagalba kritiniu metu, išdavystė. Nes būtent dabar Baltarusijos žmones yra ištikusi didžiausia krizė per visą „stabilaus“ Batkos valdymo laikotarpį, vedantį nualintą šalį tiesiai į Kremliaus oligarchų glėbį.
Tai ir daugelio Europos Sąjungos bei JAV partnerių, padedančių išgyventi Baltarusijoje tiems, kas priešinasi A.Lukašenkos smogikų diktatūrai, išdavystė. Tai – puiki dovana Kremliui, dabar su pasitenkinimu įtikinėjančius paprastą baltarusį, kad Lietuva niekuo ne geresnė už Rusiją.
Todėl Lietuvos piliečiai turi teisę žinoti, kas Lietuvos valdžioje bendradarbiauja su A.Lukašenkos galvažudžiais. Ar tai yra mūsų prezidentės nubrėžta naujoji dabartinės valdžios „generalinė linija“, kurią uoliai vykdo klusnios teisėsaugos struktūros? Ar tik kokio nors galvoti atpratusio valdžios klerko, kuriam A.Lukašenkos tarnų prašymas yra šventas, saviveikla? Ir ką darytume, jei Lietuva gautų kruvinai besipriešinančio sukilėliams Libijos diktatoriaus prašymą išduoti pasipriešinimo kovotojus? Ar mūsų prokurorai taip pat uoliai vykdytų tokį teisinės pagalbos prašymą?
Blogiausias iš visų galimų pasiaiškinimų būtų tas, neva „teisiškai jokie Lietuvos įstatymai nebuvo pažeisti“. Tokiu būdu būtų morališkai išteisinti visi uschopčikai, kurie prieš 20 metų naudojo brutalią jėgą prieš visus vadinamojo sovietinio teisingumo pažeidėjus. Tokiu atveju Lietuvos teisingumo ministras turėtų kuo greičiau atsiprašyti Austrijos teisingumo ministro už nepelnytus priekaištus Sausio 13-osios smogiko paleidimo.
Mums turbūt reiks patikėti, kad prezidentė D.Grybauskaitė iš tiesų ramiai miega arba grybauja. Arba rūpinasi tik specifiškai demokratija moterims, ir pirmiausia – kur nors Birmoje ar Trinidade ir Tobage, bet tik ne čia pat, už 30 kilometrų nuo Vilniaus. O kol prezidentė prezidentauja, premjeras ir Seimas atostogauja, Lietuvoje sprendimus priima kažkas kitas. Ir tas kitas – visai ne Vilniuje. Ir net ne Briuselyje ar Vašingtone, o Minske ir Maskvoje.
Čia jau pasirinkimo reikalas. Kol niekaip nesugebama pasirinkti, kas mūsų valdžiai svarbiau – laisvė ir demokratija ar geri santykiai su A.Lukašenka ir V.Putinu, tarsi kitokių žmonių jų pavergtose šalyse nė nebūtų, dažniausiai sprendžia tas, kas už 30 Judo sidabrinių gali parduoti arba nusipirkti bet ką – gal net ir pačią Prezidentę.
Ar Lietuvos prezidentė atsiprašys laisvės siekiančių Baltarusijos žmonių už demokratijos išdavystę? Klausimas turbūt retorinis, nes atsakymas ir taip visiems aiškus.
Baltarusiai dėl to išgyvens, kaip išgyvenome prieš dvidešimt metų ir mes, nors M.Gorbačiovas, kaip ir dabartiniai Kremliaus vadovai, iki šiol nesugebėjo mūsų tautos atsiprašyti už surengtas žudynes.
Tačiau kada nors demokratinės Lietuvos lyderis turės ištaisyti istorines klaidas ir ištarti: „Atleisk mums, Baltarusija!“. Taip, kaip pasakė mums demokratinės Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas: „Atleisk mums, Lietuva.“