Ne be pamato toks elgesys pavadintas ir išdavyste. Išduotas ne tik už grotų Lietuvos pareigūnų dėka atsidūręs Baltarusijos opozicinės organizacijos „Vesna” lyderis A.Beliackis. Taip pat išduoti solidarumo su kovotojais už demokratiją principai ir mūsų pačių idealai bei vertybės.
Todėl kyla natūralus klausimas: kas kaltas ir ar teks kam nors už tai atsakyti. O gal Lietuvoje toks bendrininkavimas su nusikalstamu diktatoriaus režimu – jau norma?
Kai kurie komentatoriai spėjo paskelbti, esą toks Teisingumo ministerijos elgesys – natūralus „naujosios D.Grybauskaitės užsienio politikos” padarinys. Neva dėl prezidentės „draugystės” su Baltarusijos diktatoriumi to seniai reikėjo laukti.
Aš nesirengiu teisinti D.Grybauskaitės. Dėl tokio dalies visuomenės susikurto jos įvaizdžio kalta pati prezidentė. Tiksliau, daugybė jos padarytų bent jau viešosios diplomatijos klaidų, kurias jau ne kartą pats kritikavau.
Bet jei norime ne tiesiog dar kartą pasinaudoti proga sukritikuoti šalies vadovę, o iš tiesų suprasti, kas kaltas dėl minėtosios išdavystės, vertėtų žvelgti ne taip paviršutiniškai.
Ir net ne todėl, kad nereikia nė didelio tyrimo, kad sužinotume, jog apie Teisingumo ministerijos sprendimą nieko nežinojo ne tik prezidentė, bet ir jos „naująją užsienio politiką” įgyvendinanti Užsienio reikalų ministerija.
Informacija apie perduotus duomenis A.Lukašenkos režimui viešumoje pasirodė tik praėjusį penktadienį. Aiškinimasis tarp Lietuvos valstybinių institucijų dėl tokio skandalingo Teisingumo ministerijos poelgio, pasirodo, vyksta jau daugiau kaip mėnesį. Kai tokia informacija gauta iš Lietuvos partnerių Vakaruose.
Be to, jau anksčiau esu teigęs, o dabar dar sykį pakartosiu: jokių esminių Lietuvos politikos Baltarusijos atžvilgiu pokyčių tiesiog nėra. Retorika – gal ir pasikeitusi, bet politika kaip buvo taip ir liko „dvipusė”.
Viena vertus, ir toliau oficialiai remiama demokratijos Baltarusijoje idėja bei opozicija, kita vertus, tęsiamas „pragmatinis bendradarbiavimas”, kuris vykdytas ir iki D.Grybauskaitės.
Akivaizdų politikos pasikeitimą rodo Teisingumo ministerijos išdavystė? Anksčiau tai būtų buvę neįsivaizduojama? Neskubėkite. Geriau atgaivinkite savo atmintį. Prisiminkite, pavyzdžiui, 2007 metus.
Tuomet Lietuvos teisėsauga to paties Baltarusijos režimo prašymu buvo net pati sulaikiusi šios šalies Liaudies fronto atstovą A.Jankovskį. O prokurorai visai rimtai rengėsi jį išduoti Minskui. Nors buvo žinoma, kad, pavyzdžiui, Belgija šiam žmogui dėl persekiojimo tėvynėje buvo išdavusi leidimą gyventi.
Skandalingą anos istorijos baigtį sustabdė tik teismas, neleidęs išduoti A.Jankovskio.
Tačiau būtina priminti, kad jokio politinio įvertinimo tada taip ir nesulaukta, nors prezidento poste buvo V.Adamkus, o ne D.Grybauskaitė.
Panašaus „teisinio bendradarbiavimo” pavyzdžių būta ir su Rusija, nors nei Maskva, nei Minskas niekada nebendradarbiavo su Vilniumi mums svarbiose bylose.
Todėl ir drįsčiau tvirtinti: nei D.Grybauskaitė, nei jos užsienio politika dėl pastarosios išdavystės niekuo dėti. Tai gerokai įsisenėjusi Lietuvos liga. Juk mūsų valstybėje jau seniai nebesvarbu, kas yra teisinga. Svarbu įrodyti, kad elgesys buvo teisėtas pagal kokius nors teisės aktus ar instrukcijas.
Blogiausia, kad vilties išgydyti šią negalią – ir vėl nedaug. Kaip minėjau, dėl šios istorijos valdžios koridoriuose aiškinamasi jau daugiau kaip mėnesį, bet net penktadienį kilus viešam skandalui neišgirdome nė apie vieną atsistatydinimą. Tik tragikomiškus valdininkų pasiteisinimus: elgėmės pagal įstatymus.