Taip vertybiniai skirtumai tapo nebesvarbūs, nes rūpėjo Sausio 13-osios Lietuvos žmonių aukos ir už jas tą naktį atsakingas asmuo.
Atsirado Didžiosios politikos dvelksmas, peržengiantis kasdienybės politinę buitį. Atgimė Lietuvos užsienio politikos emancipacija, kurią jausdavome V.Adamkaus prezidentavimo metu. Net prezidentė D.Grybauskaitė aiškiai pasisakė Austrijos nevėkšliškumo klausimu.
Lietuvos pozicijas sustiprino kitų pokomunistinių šalių – tokių kaip Čekijos, Bulgarijos bei Baltijos valstybių – palaikymas. Net Lenkija stojo petys į petį. Atgimė regiono vienybė.
Regis, ir vėl prabilo Naujoji Europa, kuri, dėl buvusios okupacijos, žino kažką daugiau apie laisvę, kaip kalbėjo Jonas Paulius II stojimo į Europos Sąjungą išvakarėse. O Kremlius patyrė tarptautinį spaudimą, jo nuodėmės dėl Sausio 13-osios dangstymo iškeltos į tarptautinį lygį.
Ir staiga Lietuvos, o kartu ir visos pokomunistinės Vidurio Europos moralinė bei politinė pergalė prieš Austriją, o taip pat ir prieš Kremlių subliūško dėl to, kad į A.Lukašenkos nasrus buvo nutekinta informacija apie A.Beliackį – išduoti laisvės ir demokratijos principai.
Staiga Lietuva, kaip galingųjų valstybių neteisybės auka, pati pavertė mažutėlius aukomis: Teisingumo ministerija suteikia informaciją apie A.Beliackį, kovotoją už žmogaus teises. Įdomu, jog šis suėmimas sutapo ir su J.Tymošenko suėmimu Ukrainoje. Matyt, futbolas vyksta į dvejus vartus...
Oranžinės revoliucijos metu Lietuvos užsienio politika, vadovaujama V.Adamkaus kartu su žuvusiu Lenkijos prezidentu L.Kaczynskiu, buvo skirta padėti Ukrainai kovoje su Kremliumi dėl įtakos zonų. Buvo palaikoma ir Gruzija ir jokias būdais neflirtuojama su totalitariniu Minsku.
Politinė Lietuvos ir Lenkijos tapatybė sutapo su emancipuotu šių šalių vaidmeniu Rytų Vidurio posovietinėje Europoje. Tačiau šiandien prolukašenkiška Teisingumo ministerija, matyt, ne be kitos prolukašenkiškos institucijos pritarimo, išdavinėja „info“ nesisielodama dėl savo karininko Pociūno žūties negaunamos „info“. Kokios jėgos priverčia elgtis taip neadekvačiai?
Čekų raytojas M.Kundera esė „Vidurio Europos tragedija“ vartoja terminą ,,mažosios šalys“. Tokiomis šalimis jis vadina Vidurio Europos šalis, aneksuotas po 1945-ųjų, kurios nėra tikros dėl savo išlikimo. Toje esė neakcentuota, kad suverenus Vidurio Europos šalių išlikimas yra tiesiogiai susijęs su Rytų Europos šalių suverenumu, teisėmis, laisvės dvasia, funkcionalia konstitucija.
Neatsitiktinai M.Kundera šią savo esė iš pradžių buvo pavadinęs „The Kidnapped West“ (,,Pagrobtieji Vakarai“), taip išsiduodamas, jog Vidurio Europos ,,mažosios šalys“ savo išlikimu turi rūpintis kaip Vakarų Europos dalimi.
M.Kunderos esė rašyta 1984-aisiais. O 1989-aisiais griuvus Berlyno sienai, pamažu išaugo „auksinė siena“, atskirianti Vidurio Europą, kaip ES, nuo Rytų Europos, kur V.Janukovyčius su A.Lukašenka kone tuo pat metu seka V.Putino pavyzdžiu, dorodamiesi su A.Beliackiu ir J.Tymošenko, taip, kaip susidorota ir su M.Chodorkovskiu.
M.Kundera nesuprato, kad Vidurio Europa – tiek pat pagrobtieji „Vakarai“, kiek ir atsiskyrę „Rytai“. Kaip kitaip galėtų būti viduryje? Tad kai M.Kundera pradeda savo esė 1956-ųjų Budapešto įvykiais, kuomet Naujienų agentūros darbuotojas per radiją skuba pranešti, jog jis žus už Vengriją ir už Europą Sovietų tankų akivaizdoje, šiandien galima paklausti: A.Beliackis suimtas už Baltarusiją ir Europą ar tik už Baltarusiją?
M.Kundera pripažino, jog 1956-aisiais Vakarų europiečiai negalėjo suprasti to vengro žodžių, jog jis mirs už Europą. Ar mes galime suprasti, kad Rytų Europos diktatoriaus šalyje kas nors tardomas dėl Europos?
Jei Baltijos šalys, Lenkija, Čekija, Vengrija, kaip Vidurio Europos lyderės, gyvendamos prie šios ES „auksinės sienos“ su auksiniais dujotiekiais, kurie teka be sienų, laikysis vienybės, elgsis emancipuotai, rems demokratinius procesus, tuomet nebus gėda ir pralaimėti Maskvos, Kijevo ir Minsko diktatoriams.
Geopolitinė Rytų Vidurio Europos regiono situacija tokia, kad čia ramybės nereikėtų tikėtis net būnat NATO. Prie rytinės ES ir NATO sienų geopolitinis skardis toks status, kad naivus informacinių lėktuvėlių laidymas, stovint ant krašto, gali kainuoti tiek kitų, tiek savųjų laisves.