Kelias sunkus, tačiau perspektyvus

Per vienuolika veiklos metų kooperatyvas išaugo šimtą kartų – tiek narių skaičiumi, tiek superkamo pieno kiekiu, tad, kooperatinės bendrovės vadovo manymu, „Rešketėnams“ kibti į atlapus jau per vėlu...

2000-aisiais „Rešketėnai“ pasirinko sunkią dalią – susibūrę penki kooperatyvo nariai nusprendė supirkti pieną iš smulkių ir vidutinių gamintojų. O tai reiškė ir tolimus, dažniausiai žvyruotus kelius vienkiemių link, ir mažas karvių bandas, ir gamintojų konservatyvumą pieno kokybės bei karvių sveikatingumo klausimais, galų gale ir materialinį to sluoksnio kaimo žmonių nepriteklių.

„Tais laikais, kai kūrėmės, pieno kainos buvo labai žemos, ieškojome išeities, kaip savo gyvenimą pagerinti. Aš pats tada dar laikiau 19 karvių bandą, iš viso penki vienminčiai iš Žarėnų sutarėme, pasikonsultavome su pieno perdirbėjais ir įkūrėme kooperatyvą. Buvome vienas pirmųjų tokia veikla užsiimančių kooperatyvų Lietuvoje, o pirmosiomis dienomis parduodavome vos po 600 litrų pieno. Dabar kasdien surenkame po 60 t pieno, mūsų žinioje yra 500 pieno gamintojų, tad galima sakyti, jog kooperatyvo jėgos per gerą dešimtmetį išaugo šimteriopai“, - „Ūkininko patarėjui“ pasakojo ŽŪK „Rešketėnai“ valdybos pirmininkas A.Leščiauskas.

Kilimas pasijautė jau pirmaisiais mėnesiais. Kadangi turėdamas didesnį pieno kiekį kooperatyvas galėjo derėtis su pieno perdirbimo įmone dėl aukštesnės kainos, smulkūs pieno gamintojai greitai pajuto, kad į kooperatyvą stoti verta. Neilgai trukus surenkamo pieno kiekis išaugo iki 2-4 tonų per dieną.

„Didėjant pieno kiekiui, reikėjo galvoti apie savo transportą. Iš pradžių turėjome tokį „gaziką“, o dabar mūsų kooperatyve yra 32 transporto priemonės, dirba 42 žmonės. Pernai nupirkome penkis naujus autobusiukus – jais iš atokių kaimų į pieno perpylimo stotį atvežame pieną kibiruose. Mūsų kontingentas – smulkūs ir vidutiniai pieno gamintojai, tam ir susikūrėme, kad mažiesiems padėtume. Autobusiukais žmonių pieną kibirėliuose į punktus atvežame maždaug per dvi valandas. Kadangi autobusai nauji, dulkių juose mažai, o tai važiuojant žvyrkeliais itin aktualu. Didžioji dalis pieno surenkama iš mažų kaimų. Jei pastatai punktą miestelyje, ten pieno surenkama 200-300 litrų, o didžioji dalis suteka iš aplinkinių kaimelių, vos kelias karves laikančių žmonių, - sakė A.Leščiauskas.

Su šiais žmonėmis kooperatyvui atsiranda ir papildomo darbo, tačiau būtent tai juos prie kooperatyvo ir pririša.

„Jaunesniems, perspektyviems ūkininkams, plečiantiems savo ūkį, siūlome finansinę paramą aušintuvams įsigyti. Iš aušintuvo pieno kokybė visai kita, nuo to laimi ir kooperatyvas. Mūsų žinioje jau 32 ūkiai su aušintuvais, iš jų surenkamas pienas sudaro daugiau kaip trečdalį visos mūsų apyvartos. Nuo pieno perdirbimo įmonės skiriamės tuo, kad galime kaimo žmogui pasiūlyti ir įvairias paslaugas.

Pasinaudodami ES parama įsigijome žemės ūkio technikos, penkis naujus traktorius, teikiame agroserviso paslaugas. Tik savo pieno gamintojams už savikainą paruošiame pašarus, atliekame kitus darbus. Juk būdamas 60 metų ir turėdamas 2-3 karvutes pamelžti jas sugeba, o su šienapjūte sekasi sunkiau. Mes ateiname į pagalbą. Kadangi pieno perdirbėjai tokių paslaugų nepasiūlo, pieno gamintojai pas mus ir plūsta, o perdirbėjai pyksta“, - apie sklandų bendradarbiavimą su smulkiaisiais pieno gamintojais pasakojo kooperatyvo valdybos pirmininkas.

Pasak A.Leščiausko, jų aprėpiamoje zonoje superkamo pieno kainos vidutiniškai 5 ct/l didesnės už tas, kur kooperatyvo įtaka nesiekia.

„Tai didžiausias šokas perdirbėjams ir neapykanta kooperacijai, nes ir jie priversti palaikyti tokias kainas, kitaip praras klientus. Jau daug metų perdirbėjai su mumis kovoja, į pagalbą telkia įvairias institucijas. Bet per vėlai jie tai padarė, reikėjo susidoroti anksčiau“, - ironizavo kooperatyvo vadovas.

Priklausydamas kooperatyvų asociacijai „Pieno karvutė“, kooperatyvas „Rešketėnai“ dabar dalyvauja sandoriuose, kai per dieną parduodama 400 t pieno. Su tokiais kiekiais galima konkuruoti ne tik Lietuvos viduje, bet ir užsienio rinkose.

„Prieš dvejus metus gavome europinį numerį, įrengėme pieno perpylimo stotį, dabar mūsų produkcija atitinka visus reikalavimus, kad pieną galėtume eksportuoti į užsienį. Vasarą, kai būna šiek tiek perteklinio pieno ir pradeda kristi kainos, Lietuvoje sukuriame tam tikrą pieno „vakuumą“, išveždami produkciją į užsienį – Latviją ir Lenkiją. Kadangi supirkimo kainų nemažiname, tai ir perdirbėjai bent jau toje zonoje priversti mokėti tiek pat“, - ekonomines vingrybes aiškino A.Leščiauskas.

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovas pripažįsta, jog pieno kokybė smulkiuose, aušintuvų neturinčiuose ūkiuose prastesnė, tačiau lygiai ta pati smulkiojo sektoriaus problema aktuali ir pieno perdirbimo įmonėms, nors pastarosios ir teigia, kad pas juos viskas esą gerai.

„Šiemet, Pieno kokybės metais, priimtu garsiuoju Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos įsakymu „Dėl pieno transportavimo iki pieno supirkimo punktų“ nustatytas maksimalus 15 km atstumas, kurį iki pieno supirkimo punkto leidžiama vežti atitinkamos temperatūros pieną. Nors, mano supratimu, įsakymas labiausiai buvo taikytas tiems pieno vežėjams, kurie neturi pieno supirkėjo statuso ir teikia paslaugą pieno perdirbėjams, viskas pasisuko taip, kad įsakymu bandyta uždėti apynasrį kooperatyvams.

Sakyčiau, įsakymas įgijo viršenybę prieš Kooperacijos įstatymą. Tačiau mes nedelsėme, ten, kur neišsitekome nurodytuose rėmuose, pastatėme papildomus pieno surinkimo punktus. Per mėnesį teko jų pastatyti keturis ir tai mums kainavo 200 tūkst. Lt. Yra situacijų, kai viršijame atstumą 2-3 kilometrus, mus bando bausti. Pajėgos mestos kooperatyvams tramdyti, o perdirbimo įmonių tarpininkai kaip gyvavo, taip ir tebegyvuoja, negirdėjau, kad bent vienas būtų panaikintas“, - spaudimą, daromą kooperatyvams, įvardijo A.Leščiauskas.

Siekdamas, kad superkamo pieno kokybė būtų kuo geresnė, kooperatyvas bene vienas pirmųjų šalyje ėmėsi veiklos, galinčios iki minimumo sumažinti sergančių karvių pieno pardavimą.

„Prieš du mėnesius įsteigėme veterinarijos gydytojo etatą, nors tokį specialistą kaime surasti labai sunku. Skyrėme mašiną, duodame kuro, mokame atlyginimą. Konsultavomės su Telšių VMVT viršininku Zigmu Nevardausku, kuris geranoriškai patarė ir padėjo. Mūsų tikslas buvo padėti kaimiečiui, jam išaiškinti situaciją. Paprastam kaimo žmogui atrodo, kad visos jo karvės sveikos, visų pienas švarus.

Mūsų veterinarijos specialistė paima kiekvienos karvutės mėginuką, turime įrenginį ir patys galime nustatyti somatinių ląstelių skaičių konkrečiai karvei. Ir štai – trys karvės, viena jų serga, dviejų karvių pieną tiekia, o trečią gydo. Kad gydyti būtų paprasčiau ir kaimo žmogui netektų išlaidauti perkant neefektyvius medikamentus, sergančios karvės pieną siunčiame į veterinarijos tarnybos laboratoriją konkrečiam ligos sukėlėjui nustatyti, kad būtų lengviau parinkti antibiotiką, kuriam sukėlėjas jautriausias. Tada žmogus gauna konkretų patarimą, su kuriuo jis gali kreiptis į jį aptarnaujantį veterinarijos gydytoją, jau tvirtai žinant, kuo susirgusią karvę gydyti“, - pradedamos diegti metodikos esmę aiškino kooperatyvo „Rešketėnai“ vadovas.

A.Leščiauskas pripažįsta, kad tai sunkus ir rizikingas kelias. Daug laiko reikia sugaišti, kol žmogų įtikini, kad gyvulį reikia gydyti. Tačiau tik tuo keliu einant Lietuvos melžiamų karvių bandą išvesime iš aklavietės, kurioje ji dabar atsidūrė.

„Jeigu mes vieni taip darysime, o kiti tuo pavyzdžiu neseks, turėsime ir mes savo eksperimentus nutraukti, nes tai taps nuostolinga. Žmonės, pabūgę griežtų reikalavimų, pradės bėgti į kitas įmones, kurios tokios griežtos tvarkos netaiko. Visi turi dirbti vienodai sąžiningai. Ir norminis aktas turi būti vienodai taikomas tiek perdirbėjui, tiek kooperatyvui. Bene penkerius metus uždrausta rinkti pieną pienvežiais, tačiau jie ir dabar tebevažiuoja ir pakelėse tebepila“, - piktinosi A.Leščiauskas.

* * *

Visų minčių, kurias išsakė solidžią pieno supirkimo patirtį turintis „Rešketėnų“ kooperatyvo valdybos pirmininkas, viename straipsnyje neišguldysi. Telšių, Mažeikių, Skuodo, Kelmės rajonuose ir Rietavo savivaldybėje kooperatyvas turi 11 pieno supirkimo punktų, vidutinė natūralaus pieno supirkimo kaina kooperatyve šiuo metu – 89 ct/l.

„Nors už ataušintą pieną mokame daugiau, labai stengiamės palaikyti vidutinius ir mažus pieno gamintojus. Kaimas sensta, pragyvenimas jame nelengvas, pienas neretai yra vienintelė galimybė uždirbti grynųjų pinigų. Būna, kai jiems pašarus paruošiame, tik per metus su mumis atsiskaito. Nepaisant visko, esame lankstūs, su kiekvienu kalbamės, bendraujame, o tai ir yra svarbiausia“, - sakė Žarėnuose įsikūrusio kooperatyvo „Rešketėnai“ valdybos pirmininkas A.Leščiauskas.